Джон Гришэм - Partneris

Iš anglų kalbos vertė

Giedrė Baltrūnienė

Turinys

Padėkos žodis

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

Išnašos

Deividui Gernertui,

draugui, redaktoriui, agentui

PADĖKOS ŽODIS

Rašydamas šią knygą kaip visuomet turėjau pasikliauti savo draugų žiniomis, todėl už dalijimąsi patirtimi ir mažiau suprantamų vietų taisymą norėčiau padėkoti Styvui Holandui, Džinei Makdeid, Markui Li, Basteriui Heilui bei R. Vorenui Moukui. Ir šįkart rankraštį skaitė Vilis Dentonas, rūpindamasis, kad pasakojimas būtų kuo tikslesnis juridiniu atžvilgiu.

Brazilijoje man padėjo leidėjas ir mano draugas Paulas Rokas. Drauge su žaviąja žmona Andžela man jis parodė gražiausią pasaulio miestą — savo mylimąjį Rio de Žaneirą.

Ko nors paklausęs, iš šių savo draugų visuomet išgirsdavau tiesą. Visos klaidos, kaip paprastai, yra mano.

1

Jį surado Ponta Poroje — mažame jaukiame Brazilijos miestelyje Paragvajaus pasienyje.

Jis gyveno pavėsingame plytų name prie Rua Tiradentės — link miestelio centro vedančios plačios, medžiais apaugusios gatvės, kurios šaligatviuose basakojai vaikigaliai gainiojo futbolo kamuolius.

Aštuonias dienas slaptąjį stebėję išsiaiškino, jog, išskyrus kasdien įvairiu laiku ateinančią tarnaitę, namuose būdavo vienas.

Jis gyveno patogiai, bet ne prabangiai. Namelis kuklus. Toks galėjo priklausyti vietiniam prekeiviui. Automobilis — 1983 metais su milijonais kitų pagamintas „Folksvagenas vabalas“. Raudonas, švarutėlis, nublizgintas iki švytėjimo. Pirmojoje nuotraukoje jis kaip tik ir nufotografuotas blizginantis savo automobilį trumpame įvažiavime už vartų.

Dabar jis buvo kur kas lieknesnis, svėrė gerokai mažiau nei šimtą penkis kilogramus, kaip tuomet, kai jį matė paskutinį sykį. Plaukai ir oda tamsesnė, smakras kampuotas, paploninta nosis, apskritai veido bruožai šiek tiek pakitę: Rio de Žaneire teko gerokai „patepti“ prieš pustrečių metų jo veidą pakeitusį chirurgą.

Jį surado po ketverių metų varginančio, atkaklaus ieškojimo. Ketverius metus jo ieškojo ir vis pakliūdavo į aklavietę arba pamesdavo pėdsaką. Geri pinigai vaikantis, kaip iš pažiūros galėtų atrodyti, blogųjų, ketverius metus byrėjo kaip į kiaurą maišą.

Vis dėlto jie jį surado. Ir laukė. Jiems magėjo čiupti jį nedelsiant ir apsvaiginus nugabenti į saugią vietelę Paragvajuje, kol jis jų nepastebėjo ir kol kaimynai dar nepradėjo jų įtarinėti. Džiūgavimas jį suradus skatino veikti greitai, tačiau po dviejų dienų atslūgo. Jie laukė. Persirengę vietiniais slampinėjo Rua Tiradentės gatve, pavėsyje gurkšnodami arbatą slapstėsi nuo saulės, skanavo ledų, kalbino gatvės vaikus ir stebėjo. Sekė, kai jis važiavo į miestelio centrą apsipirkti ir iš kitos pusės gatvės nufotografavo išeinantį iš vaistinės. Vaisių turguje jie buvo taip arti, jog girdėjo jį kalbantis su pardavėja. Puikia, gerai išmokta portugalų kalba su vos pastebimu amerikietišku arba vokišku akcentu. Jis aplėkė parduotuves, nusipirko, ko jam reikėjo, ir grįžęs namo užsirakino vartus. Iš to trumpo pasivažinėjimo jie laimėjo tuziną kuo puikiausių nuotraukų.

Bėgiodavo jis ir anksčiau, tačiau keletą mėnesių prieš dingimą jo bėgimo takelis vis trumpėjo, o svoris augo. Dabar atrodė labai sublogęs, taigi jie nenustebo, kad jis vėl bėgioja. Išėjęs iš namo užrakino vartus ir neskubėdamas nurisnojo šaligatviu išilgai Rua Tiradentės. Devynios minutės — pirmoji mylia gatvės tiesumu, namai ėmė retėti. Miestelio pakraštyje grindinį pakeitė žvyrkelis. Įpusėjęs antrąją mylią ėmė bėgti greičiau: aštuonios minutės — mylia. Danilą išmušė prakaitas. Buvo spalio vidurdienis, oro temperatūra siekė beveik dvidešimt penkis laipsnius, jis skubėjo greičiau išbėgti iš miestelio. Už nugaros liko nedidukė jaunų mamyčių prisigrūdusi poliklinika, baptistų statyta bažnytėlė. Dulkėtu keliu užmiesčio link jis dar paspartino greitį — mylia per septynias minutes.

Bėgiojimas — rimtas dalykas. Jie džiūgavo. Danilas bėgo tiesiai į jų rankas.

Kitą dieną po to, kai jis buvo pastebėtas, brazilas, vardu Osmaras, Ponta Poros pakraštyje išsinuomojo apskretusį kotedžą, į kurį netrukus sugarmėjo visas seklių būrys. Amerikiečių ir brazilų buvo po lygiai, Osmaras įsakinėjo portugališkai, o Gajus šūkavo angliškai. Osmaras kalbėjo abiem kalbomis, todėl buvo būrio vertėjas.

Pasamdytas surasti Denį, kaip jie jį praminė, buvęs vyriausybės apsaugos darbuotojas Gajus atvyko iš Vašingtono. Jį laikė nepaprastai talentingu, kai kuriuose dalykuose — net genijumi, kurio praeitį it juodąją skylę gaubė paslaptis. Seniai stengėsi susidoroti su penktąja savo užduotimi — sučiupti Denį. Už aukos galvą laukė graži sumelė. Niekaip jo nerasdamas, kad ir kaip mėgino slėpti, Gajus buvo bepradedąs nervintis.

Ketveri metai, iššvaistyta pusketvirto milijono dolerių, o parodyti nėra ką.

Bet jie jį surado.

Nei Osmarui, nei jo gaujai apie Denio nuodėmes niekas nė neužsiminė, tačiau net ir kvailys suprastų, jog vaikinas dingo pasiglemžęs krūvą pinigų. Kad ir kaip smalsavo, Osmaras netrukus suprato, jog apie Denį geriau neklausinėti. Nei Gajus, nei kiti amerikiečiai apie jį nieko nepasakojo.

Padidintomis Denio nuotraukomis buvo nusagstyta visa apskretusio mažyčio kotedžo virtuvės siena, kur, kraipydami galvas ir be perstojo rūkydami stiprias cigaretes, skvarbiais žvilgsniais jas varstė nuožmūs žaliūkai. Šnabždėdamiesi tarpusavyje lygino naująsias su ankstesnėmis, darytomis anuomet. Dabar jis buvo smulkesnis, kitoks jo smakras, nosis nebe tokia kaip buvo. Plaukai trumpesni, tamsesnė oda. Ar tai tikrai jis?

Taip buvo ir prieš pusantrų metų Recife, šiaurės rytų pakrantėje, kur ilgai tyrus ant nuomojamo buto sienų iškabinėtas nuotraukas buvo nuspręsta sugavus amerikietį patikrinti jo pirštų atspaudus. Suklydo. Ne tas amerikietis. Suleidę jam daugiau narkotikų paliko gulėti griovyje.

Jie vengė pernelyg knaisiotis po dabartinį Danilo Silvos gyvenimą. Jeigu jis iš tikrųjų tas, kurio ieško, tai turi kalną pinigų, o bendraujant su vietos valdžia pinigai daro stebuklus. Ilgus dešimtmečius jie garantavo saugumą pasprukusiems į Ponta Porą naciams ir kitiems vokiečiams.

Osmaras norėjo jį čiupti iš karto. Gajus liepė laukti. Ketvirtąją dieną aukai staiga pradingus, pusantros paros kotedže siautė chaosas.

Jie matė, kaip raudonuoju „Vabalu“ jis išvažiavo iš namų. Pasak pranešimo, skubiai. Pašėlusiu greičiu pralėkė per miestą ir, oro uoste paskutinę akimirką šokęs į vietinį lėktuvėlį, pradingo. Automobilį paliko aikštelėje, taigi jie stebėjo jį nenuleisdami akių. Lėktuvas skrido į San Paulą, bet pakeliui keturis kartus tūpė.

Iš pradžių ketinta įsilaužti į namą ir viską apžiūrėti. Juk ten turi būti kokių nors dokumentų. Pinigais privalu rūpintis. Gajus svajojo rasti tvarkingai susegtų banko pranešimų, perlaidų, ataskaitų, kitokių dokumentų aplanką, kuris nuvestų jį tiesiai prie pinigų.

Apsigalvojo. Jeigu Denis pabėgo nuo jų, tai tikrai nepaliko jokių pėdsakų. Be to, jeigu jis tikrai yra tas, kurio ieško, tai namuose bus įrengęs gerą signalizaciją. Kad ir kur būtų, vos pravėrus duris arba langą, Denis sužinos tą pat akimirką.