Джон Гришэм - Partneris

Jie laukė. Nuo laukimo dar labiau įsitempę keikėsi ir ginčijosi. Kaip ir kasdien, Gajus paskambino į Vašingtoną, tik šįkart pokalbis buvo bjaurus. Jie stebėjo raudonąjį „Vabalą“. Vos nusileidus kokiam lėktuvui, visų rankose tuoj atsirasdavo žiūronai ir mobilieji telefonai. Pirmąją dieną — šeši reisai. Antrąją — penki. Kotedže darėsi karšta, todėl visi įsitaisė lauke: amerikiečiai snūduriavo medžių pavėsyje kiemelyje už namo, o brazilai kortavo patvory priešais namą.

Sukorę tokį kelią Gajus su Osmaru prisiekė čiupti jį vos parskridus. Osmaras neabejojo, jog jis sugrįš. Galbūt išvyko iš miesto verslo reikalais. Sučiupę nustatys jo tapatybę, o jeigu bus apsirikę, įmes į griovį ir pabėgs. Juk ne pirmą kartą.

Penktąją dieną jis grįžo. Sekdami jį Rua Tiradente netvėrė džiaugsmu.

Aštuntąją dieną purvinasis kotedžas ištuštėjo. Brazilai ir amerikiečiai užėmė savo pozicijas.

Bėgimo trasa — šešios mylios. Jeigu niekur neišvažiuodavo, tiek jis nubėgdavo kasdien, visuomet beveik tuo pat laiku, visuomet vilkėdavo tuos pačius mėlynus su oranžinėmis juostelėmis šortus, gerokai numintus „Naikus“, trumpas kojines, be marškinėlių.

Ideali vieta buvo žvyrkelis už kalvelės dvi su puse mylios nuo namų, netoli taško, kuriame jis sukdavo atgal. Kalvelės viršuje Danilas pasirodė po dvidešimties minučių, kelias sekundes anksčiau nei tikėtasi. Nežinia kodėl šįkart jis bėgo greičiau. Tikriausiai todėl, kad kaupėsi lietaus debesys.

Automobilis su sprogusia padanga, atlapomis galinėmis durimis ir pakeltu paskuigaliu stovėjo užtvėręs kelią tuoj už kalvelės. Jos viršuje staiga išvydęs liesą suprakaitavusį, sunkiai šnopuojantį bėgiką, vairuotojas — stambus žaliūkas — apsimestinai krūptelėjo. Danilas šiek tiek sulėtino žingsnį. Suktelėjo į dešinę, kur buvo daugiau vietos.

— Bom dia , — pasisveikino žaliūkas žengdamas link Danilo.

— Bom dia , — artėdamas prie automobilio atsakė Danilas.

Staiga vairuotojas griebė iš furgono žvilgantį pistoletą ir atstatė jį Danilui į veidą. Šis sustingo nenuleisdamas akių nuo ginklo, ir vis dar prasižiojęs sunkiai šnopavo. Vairuotojo rankos buvo storos, ilgos ir tvirtos. Griebęs Danilą už kaklo šiurkščiai trūktelėjo automobilio link ir parklupdė prie buferio. Pistoletą įbrukęs kišenėn, abiem rankom įgrūdo Denį į furgoną. Danilas mėgino išsivaduoti, spardėsi, tačiau jėgos buvo nelygios.

Užtrenkęs duris vairuotojas nuleido automobilį, švystelėjo domkratą griovin ir nudūmė. Už mylios pasuko į siaurą dulkėtą keliuką, kur nekantraudami laukė sėbrai.

Denio riešus suveržė nailonine virve, akis užrišo juoda skepeta ir įstūmė jį į furgoną. Dešinėje atsisėdo Osmaras, kairėje — kitas brazilas. Iš prisegamo „Velcro“ juosmens kapšelio kažkas ištraukė raktus. Danilas vis dar tylėjo. Visas išpiltas prakaito sunkiai šnopavo.

Furgonui sustojus lauko pakrašty, Danilas portugališkai jų paklausė:

— Ko jums reikia?

— Tylėk, — angliškai atrėžė Osmaras. Danilui iš kairės sėdėjęs brazilas iš mažos metalinės dėžutės išėmė švirkštą ir į jį mikliai pritraukė kažkokio stipriai veikiančio skysčio. Osmaras tvirtai suėmė Danilą už riešų ir patraukė savęs link, o antrasis brazilas įbedė jam adatą aukščiau alkūnės. Danilas įsitempė, mėšlungiškai trūktelėjo, paskui suvokė, jog priešintis beviltiška. Netrukus vaistai ėmė veikti ir jis aprimo. Kvėpavimas sulėtėjo, nulinko galva. Kai smakras atsirėmė į krūtinę, kilstelėjęs dešinės rankos smiliumi jo šortų kraštelį Osmaras pamatė tai, ko ir tikėjosi: ten oda buvo balta.

Bėgiodamas jis ne tik suliesėjo, bet ir įdegė.

Žmonių grobimas — pasienyje įprastas dalykas. Lengviausias grobis — amerikiečiai. Bet kodėl grobia jį? Šis klausimas sukosi svaigstančioje Danilo galvoje, kol užsimerkė akys. Jis nėrė į erdvę ir plačiai šypsodamasis nuskriejo per galaktikas, stengdamasis išsisukti kometų, meteorų, taikydamasis įsikibti į kurį nors pro jį lekiančių planetų palydovą.

Jie jį pakišo po kartoninėmis dėžėmis su moliūgais ir uogomis. Pasieniečiai tik linktelėjo nesistodami nuo kėdžių, ir Denis atsidūrė Paragvajuje, tik dabar jam tai buvo nė motais. Suprastėjus į viršų kylančiam keliui, jis laimingas kratėsi ant furgono grindų. Osmaras be perstojo rūkė ir nurodinėjo, kur važiuoti. Po valandos, kai jį sučiupo, paskutinį kartą įsuko į kažkokį keliuką. Siaurame tarpeklyje tarp dviejų stačių šlaitų vos pastebima nuo siauro dulkėto keliuko glaudėsi nedidelė trobelė. Išvilkę iš furgono jį it maišą nubloškė valgomajame ant stalo, ir Gajus su pirštų atspaudų specialistu tuoj pat ėmėsi darbo.

Imant visų dešimties jo pirštų atspaudus Denis garsiai knarkė. Aplink jį susispietę amerikiečiai ir brazilai stebėjo kiekvieną judesį. Dėžėje prie durų laukė neatidarytas viskio butelis: dėl visa ko, jeigu paaiškės, jog čia tikrai Denis.

Baigęs darbą vyras išskubėjo į kitą kambarį, užsirakino ir išdėliojo prieš save ką tik paimtus atspaudus. Pareguliavęs apšvietimą palyginimui išsidėliojo kitą komplektą — atspaudus, kuriuos anuomet, kai buvo gerokai jaunesnis ir vardu Patrikas, Denis davė laisva valia, siekdamas tapti Luizianos valstijos teisininku. Keistas dalykas, bet ir teisininkams reikia duoti savo pirštų atspaudus.

Abeji atspaudai visiškai sutapo. Tas buvo matyti iškart, tačiau jis vis tiek kruopščiai patikrino visus dešimt. Nėra ko skubėti. Palauks. Jis mėgavosi šia akimirka. Galiausiai pravėręs duris susiraukęs apžvelgė tuziną į jį įsistebeilijusių veidų. Tuomet išsišiepė:

— Tai jis, — tarė angliškai, ir visi ėmė ploti.

Gajus leido išgerti viskio, bet su saiku. Reikės dirbti. Vis dar leisgyvį Denį pavaišino dar viena injekcija ir nunešė į ankštą belangę patalpą, kurios durys atsirakina tik iš išorės. Čia jis bus kamantinėjamas ir, jeigu reikės, kankinamas.

Basakojai vaikigaliai gatvėje buvo pernelyg įsitraukę į futbolą, kad ką nors pastebėtų. Denio kapšelyje, buvo tik keturi ant žiedelio sunerti raktai, taigi nepažįstamasis ilgai netrukęs atsirakino vartus ir paliko juos pravirus. Nuomotu automobiliu atvažiavęs bendrininkas sustojo už keturių namų po plačiašakiu medžiu. Antrasis jau laukė kitame gatvės gale, krapštinėdamasis prie motociklo stabdžių.

Jeigu atidarius duris įsijungtų signalizacija, įsiveržėlis pabėgtų niekieno nepastebėtas. Jei viskas bus ramu, tai užsirakinęs susirinks viską, ko ieško.

Durys atsidarė be menkiausio garso. Pultas ant sienos prie durų rodė, jog signalizacija išjungta. Lengviau atsikvėpęs nekrutėdamas luktelėjo ir ėmėsi darbo. Iš Denio kompiuterio išėmė kietąjį diską, susirinko visus diskelius. Išnaršė ant darbo stalo sukrautus segtuvus, bet nieko įdomaus nerado, tik paprastų apmokėtų ir dar neapmokėtų sąskaitų. Fakso aparatas pigus ir neišvaizdus, be to, sugedęs. Nufotografavo drabužius, virtuvę, baldus, knygų lentynas, laikraščius.

Po penkių minučių, kai atsidarė durys, Danilo namo pastogėje įsijungė begarsis signalas, o už vienuolikos kvartalų Ponta Poros centre įsikūrusioje privačioje apsaugos firmoje sučirškė telefonas. Į tą skambutį niekas neatsiliepė, nes budintis apsaugos darbuotojas ramiai sūpavosi ant lauke ištempto hamako. Pakėlęs telefono ragelį būtų išgirdęs magnetofono įrašą, pranešantį, jog Danilo namuose įsilaužėlis. Žmogaus ausis šis pranešimas pasiekė tik po penkiolikos minučių. Atskubėjęs prie Danilo namų apsaugos darbuotojas įsibrovėlio nebeaptiko. Tikriausiai tai būta pono Silvos. Viskas buvo savo vietose, po stogine ramiai stovėjo folksvagenas „Vabalas“. Vartai užrakinti.