Джон Гришэм - Partneris

Pro viešbučio restoraną išėjo į sodelį terasoje, atsisėdo taip, kad pro langą matytų vestibiulį. Buvo šaltoka, todėl užsisakė dvi dvigubas konjako. Iš čia jis matys, jeigu ji eitų pro šalį.

Jeigu ji pavėlavo į lėktuvą, būtų paskambinusi. Jeigu ją vėl sulaikė pasienyje, ji taip pat būtų paskambinusi. Kad ir kokių sunkumų būtų jai kilę dėl paso, vizų ar bilietų, ji jau būtų jam paskambinusi.

Niekas jos nebesiveja. Visi persekiotojai sutramdyti.

Jis nieko nevalgė, todėl konjakas jį netrukus priveikė. Kad neužmigtų, užsisakė stiprios kavos.

Barą uždarė, ir Patrikas nuėjo į kambarį. Rio de Žaneire — aštuonios ryto. Jis prisivertė paskambinti jos tėvui. Jį buvo matęs porą kartų. Eva pristatė jį kaip klientą iš Kanados. Nenorįs trukdyti, tačiau neturįs kitos išeities. Pasisakė skambinąs iš Prancūzijos. Norėtų su advokate aptarti svarbų teisinį klausimą. Atsiprašo, kad taip anksti skambina, bet niekur jos neranda. Reikalas svarbus ir skubus. Paulas kalbėjo nenoriai, tačiau pašnekovas, matyt, jo dukrą gerai pažįsta.

Paulas paaiškino, kad ji Londone. Ji jam skambinusi šeštadienį. Daugiau jis nieko nežinąs.

Pralaukęs dvi kankinamai ilgas valandas, Patrikas paskambino Sendžiui.

— Ji dingo, — tarė susijaudinęs. Sendžiui ji taip pat neskambinusi.

Dvi dienas Patrikas be jokio tikslo slankiojo Ezo gatvėmis; viešbutyje kartais nusnūsdavo, nieko nevalgė, gėrė tik konjaką ir stiprią kavą, skambinėjo Sendžiui, gąsdino savo skambučiais Paulą. Miesto romantika išsisklaidė. Užsidaręs kambaryje verkė iš širdgėlos, o vienišas klaidžiodamas gatvėmis keikė moterį, kurią vis dar beprotiškai mylėjo.

Viešbučio tarnautojai stebėjo jį išeinantį ir vėl sugrįžtantį. Iš pradžių jis vis klausdavo, ar niekas jam neskambinęs, bet paskui liovėsi — vos linktelėdavo galvą jų pusėn. Nesiskuto, atrodė pavargęs. Daug gėrė.

Trečią dieną išvažiavo. Sakė, kad grįžta į Ameriką. Paliko užklijuotą voką, paprašė jį perduoti madam Mirandai, jei ji atvažiuotų.

Patrikas išskrido į Rio. Jis nežinojo kodėl. Kad ir kaip ji tą miestą mylėjo, dabar tikrai ten negrįš. Pernelyg gudri, kad skristų į Rio. Ji išmoko slapstytis, slėpti pinigus ir leisti juos taip, kad niekam nesukeltų įtarimo.

Turėjo puikų mokytoją. Pernelyg gerai Patrikas ją šio meno išmokė. Jeigu Eva nenorės, kad ją surastų, tai niekas jos ir nesuras.

Jis viską papasakojo Paului. Senukas sugniužo tiesiog jo akyse, verkė, keikė Patriką už tai, kad sužlugdė brangiosios jo dukrelės gyvenimą. Jų susitikimas buvo liūdnas ir visiškai bergždžias.

Apsistojęs netoli jos namų nedideliame viešbutyje, jis vėl stebėjo kiekvieną veidą, tik dabar jis buvo nebe auka, o medžiotojas. Viltį praradęs medžiotojas.

Jos nesimatė, nes jis ją išmokė gerai pasislėpti.

Pinigai išseko. Prisivertęs paskambino Sendžiui ir paprašė paskolinti penkis tūkstančius dolerių. Sendis iškart sutiko, netgi pasiūlė daugiau.

Po mėnesio viską metęs, autobusu išvažiavo į Ponta Porą.

Jis galėtų parduoti savo namelį, galbūt ir „Vabalą“. Už abu gautų apie trisdešimt tūkstančių JAV dolerių. O gal geriau viską pasilaikyti ir susirasti darbo? Juk jis myli šią šalį, galėtų gyventi čia, savo išsvajotame miestelyje. Galbūt mokys anglų kalbos ir ramiai gyvens Rua Tiradentės gatvėje, kurioje jo nebetyko šešėliai, tik basakojai vaikai ant įkaitusio grindinio tebespardo futbolo kamuolius.

Nebėra kur važiuoti. Kelionė baigta. Praeities nebeliko.

Žinoma, kada nors ji tikrai jį susiras.

Išnašos

John Doe (amer.) - įsivaizduojamas atsakovas, eilinis žmogus (vert. past.).