Rolandas mielai sutiko padėti. Jam dar netekę susidurti su velionio vagyste; Vyginse niekas mirusiųjų nevagia; taip, į kapines jis gali atvažiuoti tuojau pat. Taip, jų savininkas — jis.
Teisėjas Traselas į kapines nusiuntė savo klerką ir du įgaliotinius. Jie atsargiai nukėlė antkapį su užrašu:
KLOVISAS F. GUDMANĄS
1907.01.23-1992.01.06
AtA
Rolandas laukė pasirengęs kasti. Tai neužtruko nė dešimties minučių. Rolandas su pagalbininku įlipo į duobę ir dar kiek pakasė. Ties kraštais mediena buvo jau pradėjusi pūti. Apžergęs karsto galą, žemėtomis rankomis Rolandas įkišo raktelį. Teko truputį pavargti, kol užrūdijusi spynelė atšoko ir karstas prasivėrė.
Kūno jame nebuvo, tik keturi pajuodę rąstgaliai.
Pagal įstatymą reikėjo sušaukti atvirą teismo posėdį. Tą padaryti buvo nutarta penktą valandą, kai teismo rūmuose darbas baigiasi ir dauguma darbuotojų jau būna išėję. Tam pritarė visi, o ypač teisėjas ir apygardos prokuroras, kuris neabejojo, jog elgiasi teisingai, tačiau vis tiek nerimavo. Kadangi atidarius karstą kaltinamojo prisipažinimas kaltu buvo priimtas, Sendis stengėsi, kad byla būtų kuo greičiau nutraukta. Delsti nėra jokio reikalo, jo klientas dar tebėra įkalintas (nors tai niekam, išskyrus jį, nerūpėjo). Teismas įvyks numatytu laiku. Kas pasikeis, jeigu lauksim? Niekas, galiausiai nusprendė gerbiamasis teisėjas. Perišas neprieštaravo. Per artimiausias tris savaites jis turės svarstyti aštuonias bylas, taigi viena bus mažiau.
Gynybai penkta valanda tinka. Jeigu niekas nesutrukdys, tai po dešimties minučių visi bus laisvi. Jeigu juos ir toliau lydės sėkmė, tai niekas jų ten nepamatys. Patrikui penkta valanda taip pat tinka. Ką gi jam daugiau veikti?
Jis persivilko šviesiomis kelnėmis ir plačiais baltais marškinėliais, basnirčias (dėl virvės nutrintų čiurnų) įsispyrė į naujuosius batus. Apkabinęs Hajanį padėkojo už gerą širdį, atsisveikino su slaugėmis, padėkojo sanitarėms ir pažadėjo visus aplankyti. Tačiau ir jis, ir čia liekantieji žinojo, jog jis nebesugrįš.
Daugiau kaip po dviejų įkalinimo ligoninėje savaičių, lydimas advokato ir ginkluotų sargybinių, Patrikas išėjo.
42
Matyt, penkta valanda tiko visiems. Žinia apie posėdį žaibiškai apskriejo teismo rūmus, todėl nė vienas darbuotojas namo neskubėjo.
Didelės juridinės firmos nekilnojamojo turto sekretorė kanceliarijoje aiškinosi žemės nuosavybės teises ir, nugirdusi paskutinę naujieną, šoko prie telefono. Netrukus apie keistą sandėrį su Laniganu ir jo ketinimą prisipažinti kaltu jau žinojo visa pakrantės teisininkų bendruomenė. Bylos svarstymas — penktą, didžiojoje salėje.
Ši žinia sukėlė tikrą telefono skambučių audrą. Čirškė advokatų, žmonų, reporterių, iš miesto išvykusių partnerių telefonai. Apie Patriko teismą, po kurio jis tikriausiai išeis į laisvę, mažiau kaip per pusvalandį jau žinojo pusė miesto.
Tokio visuomenės dėmesio bylos svarstymas nebūtų sulaukęs net jei į jį būtų kvietę per laikraščius ir visur iškabinėtus skelbimus. Posėdis turėjo būti trumpas ir neatkreipti niekieno dėmesio. Jis turėjo likti niekieno nepastebėtas — teisinė sistema gina saviškį.
Susirinkusieji teismo salėje grupelėmis kuždėjosi, o matydami pro duris plūstančius būrius žmonių, saugojo savo vietas. Daugėjant žiūrovių, gaudesys salėje garsėjo. Negali būti, kad klystų šitiek žmonių. Atvykus reporteriams, gandai pasitvirtino.
— Ateina., — šūktelėjo arčiausiai teisėjo kėdės sėdėjęs klerkas. Smalsuoliai ėmė spraustis artyn.
Patrikas nusišypsojo dviem prie galinių durų prišokusiems operatoriams. Prisiekusiųjų kambaryje Patrikui nuėmė antrankius. Jis pasiraitojo kelnes, nes atrodė per ilgos. Įėjo Karlas. Sargybinių paprašė palaukti koridoriuje.
— Nieko sau be triukšmo, — tarė Patrikas.
— Čia paslapties neišsaugosi. Dailiai atrodai.
— Ačiū.
— Pažįstama reporterė iš Džeksono laikraščio prašė paklausti...
— Ne. Niekam nė žodžio.
— Taip ir maniau. Kada išvažiuoji?
— Nežinau. Greit.
— Kur mergina?
— Europoje.
— Gal galėčiau važiuoti kartu?
— O kam?
— Norėčiau pats pamatyti.
— Atsiųsiu vaizdajuostę.
— Tiek to, ačiū.
— Tikrai važiuotum? Ryžtumeisi bėgti, jei pasitaikytų proga?
— Su devyniasdešimčia milijonų?
— Nebūtinai.
— Žinoma, kad ne. Man kitaip. Aš myliu savo žmoną, turiu tris puikius vaikus. Tavo padėtis buvo kitokia. Ne, nebėgčiau. Bet tavęs nesmerkiu.
— Kiekvienas norėtų pabėgti, Karlai. Ateina toks metas, kai norisi nuo visko išsivaduoti. Paplūdimy arba kalnuose gyventi kur kas paprasčiau. Ten tavęs nepersekioja jokios problemos. Šitas noras mums įgimtas. Juk mes — bėgusių nuo vargo į geresnį gyvenimą imigrantų palikuonys. Mūsų protėviai traukė ieškoti aukso puodo į Vakarus, o mums nebeliko kur eiti.
— Oho. Niekuomet apie tai nemąsčiau iš istorinės perspektyvos.
— Tai paveldėta.
— O, kad prieš bėgdami iš Lenkijos mano seneliai būtų nušvilpę devyniasdešimt milijonų.
— Aš juos grąžinau.
— Girdėjau, kad vienas kitas kiaušinukas lizde dar liko.
— Tai tik vienas iš niekuo nepagrįstų gandų.
— Tai ir vėl ketini stvėręs kokio nors kliento pinigus sudeginti lavoną ir bėgti į Pietų Ameriką, kur laukia gražuolės, išsiilgusios tavo glamonių?
— Kol kas man sekėsi.
— Vargšai brazilai. Visi sukčiai bėga pas juos.
Įėjo Sendis. Jis atnešė dar vieną dokumentą kurį reikėjo skubiai pasirašyti.
— Traselas siunta, — tarė jis Karlui. — Jį spaudžia iš visų pusių. Telefonas netyla.
— O kaip Perišas?
— Nervinasi kaip prostitutė bažnyčioj.
— Reikia paskubėti, kol dar nepersigalvojo, — pasirašydamas tarė Patrikas.
Antstolis pranešė, jog teismo posėdis tuoj prasidės. Balsai pritilo, žmonės skubiai sėdosi, kur buvo laisva. Kitas antstolis uždarė dvivėres salės duris. Pasieniais buvo pilna žiūrovų. Klerkai veržėsi arčiau teisėjo kėdės. Buvo pusė šešių.
Įėjo teisėjas Traselas, griežtas ir išdidus kaip visuomet. Visi atsistojo. Jis pasisveikino ir padėkojo už teisingumui rodomą dėmesį net po darbo valandų. Jiedu su apygardos prokuroru laikėsi nuomonės, jog trumpas bylos svarstymas trenkia nešvariu sandėriu, todėl nutarė elgtis apdairiai. Jie netgi galvojo atidėti posėdį, tačiau nutarė, kad šitaip susidarytų įspūdis, jog norint prastumti kažkokį tamsų reikalą, stengiamasi išvengti visuomenės dėmesio.
Pro kitas duris įvedė Patriką. Jis atsistojo priešais teisėją greta Sendžio. Į susirinkusiuosius nesidairė. Nekantraudamas išeiti į sceną netoliese stovėjo Perišas. Gilindamasis į kiekvieną žodį teisėjas Traselas pamažu vertė bylos lapus.
— Pone Laniganai, — sodriu balsu lėtai ištarė jis. Visas likusias trisdešimt minučių jis kalbės neskubėdamas. — Jūs įteikėte keletą prašymų.
— Taip, gerbiamasis teisėjau, — atsakė Sendis. — Pirmuoju prašome kaltinimą tyčine žmogžudyste pakeisti kaltinimu dėl lavono išniekinimo.
Jo žodžių aidas nuskambėjo salės tyloje. Lavono išniekinimas?
— Prašau, pone Perišai, — tarė gerbiamasis teisėjas. Buvo susitarta, jog daugiausiai kalbės Perišas. Jam atiteks garbė viską paaiškinti teismui, įrašui, o svarbiausia — spaudai ir čia susirinkusiai publikai.
Perišas smulkiai išdėstė pastaruoju metu pakitusias bylos aplinkybes. Šiaip ar taip, tai ne žmogžudystė, o kur kas menkesnis nusikaltimas. Valstija nemano, jog ponas Laniganas nužudė žmogų, todėl neprieštarauja, kad kaltinimas būtų pakeistas. Nepaisydamas įprastinių teismo proceso etiketo taisyklių, jis tarsi Peris Meisonas žingsniavo pirmyn atgal ir stengėsi parinkti žodžius taip, kad abi pusės liktų, patenkintos.
Читать дальше