Джон Гришэм - Partneris

— Toliau. Kaltinamasis prašo teismą priimti jo prisipažinimą kaltu dėl lavono išniekinimo. Prašau, pone Perišai.

Antrasis veiksmas buvo panašus į pirmąjį. Apie vargšą senuką Perišas stengėsi papasakoti kuo patraukliau, mėgaudamasis smulkmenomis, kurias sužinojo iš Sendžio. Patrikas jautė, kaip žvilgsniai iš salės smigte sminga jam į nugarą. Norėjo sušukti: „Aš juk jo nenužudžiau!“

— Pone Laniganai, ar prisipažįstate kaltas? — paklausė gerbiamasis teisėjas.

— Taip, — tvirtai, bet ne išdidžiai atsakė Patrikas.

— Ar valstija pasirengusi pareikšti kaltinamajam nuosprendį? — paklausė teisėjas prokurorą.

Priėjęs prie savo stalo, Perišas pavartė užrašus ir grįždamas atgal tarė:

— Taip, gerbiamasis teisėjau. Štai Misisipės valstijos Meridiano gyventojos ponios Dinos Postel prašymas. Ji yra vienintelė gyva Kloviso Gudmano vaikaitė, — tai tardamas, dokumentą tarsi didžiulę naujieną perdavė Traselui. — Šiuo raštu ponia Postel prašo ponui Laniganui bylos nekelti. Nuo senelio mirties praėjo jau ketveri metai. Jai būtų skaudu vėl viską prisiminti. Ponia Postel labai mylėjo savo senelį ir jo netektį skaudžiai išgyveno.

Patrikas įsmeigė žvilgsnį į Sendį. Šis jo vengė.

— Ar kalbėjotės su ja? — paklausė teisėjas.

— Taip. Maždaug prieš valandą telefonu. Ji labai susijaudinusi, maldavo nebeaitrinti liūdnų prisiminimų ir kategoriškai atsisakė liudyti teisme. Kaltinimui ji nepadės.

Perišas vėl grįžo prie savo stalo, paėmė dar vieną dokumentą ir, labiau kreipdamasis į auditoriją negu į teisėją, tarė:

— Atsižvelgdama į artimųjų pageidavimą, valstija siūlo kaltinamajam skirti dvylika mėnesių laisvės atėmimo, bet taip pat, atsižvelgdama ir į gerą jo elgesį, valstija siūlo laisvės atėmimo bausmę panaikinti ir nuteisti lygtinai, kaltinamajam skiri penkių tūkstančių dolerių baudą ir įpareigoti padengti teismo išlaidas.

— Pone Laniganai, ar sutinkat su nuosprendžiu? — paklausė Traselas.

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — nepakeldamas galvos atsakė Patrikas.

— Nuosprendis patvirtintas. Pastabų yra? — Traselas laukė pakėlęs teisėjo plaktuką. Abi pusės papurtė galvas.

— Posėdis baigtas, — garsiai taukštelėjo.

Patrikas apsisuko ir greitai išėjo iš salės. Jis vėl pradingo. Visų akivaizdoje.

Haskėjaus kabinete abu su Sendžiu laukė valandą, kol sutemo, ir kantriausieji žiūrovai pamažu išsiskirstė. Patrikas troško kuo greičiau išvažiuoti.

Septintą jis nuoširdžiai atsisveikino su Karlu. Ilgai dėkojo jam už draugystę, pagalbą — už viską. Pažadėjo, kad jiedu visuomet liks draugai. Eidamas prie durų, dar padėkojo už tai, kad tuomet padėjo nešti jo karstą.

— Nėra už ką, — atsakė Karlas, — nėra už ką...

Iš Biloksio jie išvažiavo Sendžio „Leksusu“. Vairavo Sendis. Patrikas sėdėjo šalia tylus ir paskutinį kartą liūdnai žvelgė į pakrantės žiburius. Pro šalį skriejo Biloksio, Galfporto kazino, Kristiano prieplauka. Privažiavus Šv. Luiso įlanką, žiburiai ėmė retėti.

Sendis padavė ant lapelio užrašytą telefono numerį. Londone buvo trečia nakties, bet ji iškart pakėlė ragelį, tarsi visą laiką būtų sėdėjusi prie telefono, nenuleisdama nuo jo akių.

— Eva, tai aš, — tarė santūriai.

Sendis vos nesustabdė automobilio, norėdamas išlipti ir netrukdyti jų pokalbiui. Jis stengėsi nesiklausyti.

— Mes išvažiuojam iš Biloksio, pakeliui į Naująjį Orleaną. Taip, viskas gerai. Niekuomet dar taip puikiai nesijaučiau. O kaip tu?

Užsimerkęs ir atlošęs galvą jis ilgai klausėsi.

— Kuri šiandien diena?

— Penktadienis, lapkričio šešta, — atsakė Sendis.

— Susitiksim Eze, „Vilią Gallici“, sekmadienį. Taip. Taip. Jaučiuosi gerai, brangioji. Myliu tave. Miegok ramiai. Po kelių valandų paskambinsiu.

Luizianą jie privažiavo tylėdami. Kai pasiekė Leik Pontčartreiną, Sendis tarė:

— Šiandien popiet turėjau labai įdomų svečią.

— Kokį?

— Džeką Stefaną.

— Jis Biloksyje?

— Taip. Susirado mane viešbutyje. Sakė, kad Aricijai nebedirba Važiuoja atostogauti į Floridą.

— Reikėjo jį užmušti.

— Jis atsiprašė. Sakė, kad jo vaikinai buvo pernelyg įsijautę. Prašė tau perduoti, jog už juos atsiprašo.

— Mat koks gerutis. Neabejoju, kad ne tam tave susirado.

— Ne, ne tam. Jis klausinėjo apie tą šnipą iš Brazilijos ir „Plutono grupę“. Be užuolankų paklausė, ar tik ne Eva jį išdavė. Atsakiau, kad nieko nežinau.

— Kodėl jam tai parūpo?

— Geras klausimas. Sakė, kad tik iš smalsumo. Už informaciją sumokėjo daugiau kaip milijoną dolerių; Patriką rado, o pinigų — ne. Sakė, kad nenurims, kol nesužinos, kas jį išdavė. Kažkodėl juo tikiu.

— Logiška.

— Sakė, kad nuo viso to nusiplovė ar kažkaip panašiai. Tai jo žodžiai, ne mano.

Patrikas užsikėlė kairę pėdą ant dešinio kelio ir atsargiai palietė žaizdą.

— Kaip jis atrodo?

— Penkiasdešimt penkerių, tikras italas, pražilęs, juodų akių, simpatiškas. Kodėl klausi?

— Jis visur man vaidendavosi. Vos ne kas antras praeivis pastaruosius trejus metus man atrodė kaip Džekas Stefanas. Sapnuose jis mane persekiodavo šimtais įvairiausių veidų, kiūtojo kiekviename skersgatvyje, už kiekvieno medžio, kiekvieną naktį San Paule mynė man ant kulnų, ant vandens vaikėsi skuteriu, keliuose persekiojo įvairiausiais automobiliais. Apie Stefaną galvojau dažniau negu apie motiną.

— Tavo medžioklė baigėsi.

— Aš pavargau, Sendi. Pasidaviau. Bėglio gyvenimas pilnas nuotykių. Labai įdomus ir romantiškas, kol neišgirsti žingsnių už nugaros. Miegi, o kažkas tavęs ieško. Milijoniniame mieste vakarieniauji su nuostabia moterimi, o kažkas kaišioja visiems tavo nuotrauką ir įbrukęs kelis dolerius reikalauja tave parduoti. Per daug pinigų pavogiau, Sendi. Kai sužinojau, kad mane atsekė į Braziliją, supratau: viskas baigta.

— Ką nori tuo pasakyti?

Patrikas sunkiai atsiduso ir pažvelgė pro langą į apačioje tyvuliuojančių vandenų platybę.

— Aš pasidaviau, Sendi. Pavargau visą laiką slapstytis ir pasidaviau.

— Tą jau girdėjau.

— Žinojau, kad mane vis tiek suras, todėl nutariau priversti juos žaisti pagal savo taisykles, o ne jų.

— Nesuprantu.

— Tai buvo mano idėja, Sendi. Evos paprašiau, kad nuskristų į Madridą, iš ten — į Atlantą ir susirastų „Plutono“ firmą. Už tą informaciją Stefanas mokėjo man. Melžėm iš jo pinigus tol, kol atsibeldė į Ponta Porą.

Išsižiojęs iš nustebimo Sendis lėtai pasuko galvą ir tuščiu žvilgsniu pažvelgė į Patriką.

— Žiūrėk, kur važiuoji, — įspėjo šis.

Sendis suktelėjo vairą ir vėl sugrąžino automobilį į eismo juostą.

— Meluoji, — beveik nejudindamas lūpų tarė jis.

— Ne. Iš Stefano susišlavėm milijoną ir šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Dabar jie tikriausiai Šveicarijoje, kartu su visais likusiais.

— Tai tu nežinai, kur jie?

— Jais pasirūpino Eva. Atiduos, kai susitiksim.

Sendis priblokštas tylėjo. Patrikas paaiškino:

— Žinojau, kad mane pagaus ir privers pinigus grąžinti, tik nemaniau, kad viskas bus šitaip, — parodė žaizdą ant kairės čiurnos. — Žinojau, kad bus baisu, bet jie vos manęs nenužudė, Sendi. Jie mane palaužė, prasitariau apie Evą. Ji su pinigais tuomet jau buvo pradingusi.

— Tu juk galėjai žūti, — Sendis vos įstengė ištarti žodį. Vairą prilaikydamas dešine ranka, kaire trynėsi kaktą.