Джон Гришэм - Partneris

Suskambo telefonas. Sendis stvėrė ragelį. Skambinantysis prisistatė: Džekas Stefanas, iš Vašingtono; tikriausiai Sendis apie jį girdėjęs. Taip, tikrai girdėjo. Stefanas laukia apačioje, vestibiulyje; norėtų trumpai pasikalbėti. Gerai. Traselas prašė, kad advokatai grįžtų apie antrą valandą.

Susėdę valgomajame prie popieriais užgriozdinto desertinio stalelio, jiedu žvelgė vienas į kitą.

— Atėjau pas jus tik iš smalsumo, — tarė Stefanas, bet Sendis juo nepatikėjo.

— Gal iš pradžių derėtų atsiprašyti? — pastebėjo jis.

— Taip, jūs teisus. Mano vaikinai pernelyg įsijautė. Jiems nederėjo taip šiurkščiai elgtis.

— Tai šitaip jūs suprantat atsiprašymą?

— Atsiprašau. Mes neteisūs, — pasakė be menkiausios nuoširdumo gaidelės balse.

— Perduosiu savo klientui. Jam tai labai svarbu.

— Taip. Na, o grįžtant prie reikalo, tai aš nuo viso to nusiploviau. Su žmona važiuojam atostogauti į Floridą, taigi pakeliui sumaniau užsukti pas jus. Ilgai nesutrukdysiu.

— Tai Ariciją suėmė? — paklausė Sendis.

— Taip. Ką tik. Londone.

— Gerai.

— Aš jam nebeatstovauju, o su „Plato ir Roklando“ afera neturiu nieko bendro. Mane jie pasamdė po to, kai dingo pinigai. Mano darbas buvo juos surasti. Dariau, ką galėjau, man sumokėjo, štai ir viskas.

— Tai koks jūsų apsilankymo tikslas?

— Man labai knieti išsiaiškinti vieną dalyką. Laniganą Brazilijoje radom tik po to, kai kažkas jį įskundė. Tas kažkas jį gerai pažinojo. Prieš dvejus metus mus susirado tokia „Plutono grupė“ iš Atlantos. Sakė, kad vienas jų klientas Europoje turi žinių apie Laniganą ir už jas norėtų gauti pinigų. Tuomet dar šiek tiek jų turėjom. Tas asmuo duodavo mums užuominą, mes jam sumokėdavom, ir kiekvieną kartą įsitikindavom, kad jis sako tiesą. Jis labai daug žinojo: kur Laniganas eina, ką veikia, visus jo slapyvardžius. Veikė labai sumaniai. Už viso to tikrai stovėjo kažkas, turintis gerą smegeninę. Žinojom, kas bus, ir, atvirai kalbant, nekantravom. Galų gale metė kozirį: už milijoną žalių pasakys, kur jis gyvena. Parodė Lanigano nuotraukas; ypač gera buvo ta, kur jis plauna savo „Vabalą“. Sumokėjom pinigus ir gavom Laniganą.

— Tai kas gi buvo tas klientas? — paklausė Sendis.

— Kaip tik tai mane ir domina. Toji mergina, ar ne?

Sendis vos nenusijuokė, bet juokai buvo menki. Jis prisiminė Evos pasakojimą, kaip, pasinaudodama „Plutonu“, vedžiojo Stefaną už nosies.

— Kur ji? — paklausė Stefanas.

— Nežinau, — atsakė Sendis. Ji Londone, bet tai tikrai ne jo reikalas.

— Tam paslaptingam klientui sumokėjom milijoną ir šimtą penkiasdešimt tūkstančių dolerių, o jis arba ji mus išdavė. Tikras Judas.

— Viskas juk baigta. Ko jūs iš manęs norit?

— Kaip sakiau, man tik smalsu. Būčiau dėkingas, jeigu paskambintumėt, kai sužinosit, kaip ten buvo iš tikrųjų. Man iš to jokios naudos, bet nenusiraminsiu, kol nesužinosiu, ar ne jai mokėjome pinigus.

Sendis pažadėjo paskambinti, jeigu pavyktų ką nors sužinoti, ir Stefanas išėjo.

Šerifas Reimondas Svynis apie sandėrį nugirdo pietaudamas. Jam tai labai nepatiko. Paskambino Perišui, teisėjui Traselui, tačiau abu buvo pernelyg užsiėmę, kad leistųsi su juo į kalbas. Katerio biure nerado.

Svynis nuėjo į teismo rūmus ir, kad ko nors nepražiopsotų, įsitaisė laukti koridoriuje tarp abiejų teisėjų kabinetų. Pasišnekėjo su antstoliais, įgaliotiniais. Kažkas čia tikrai vyko.

Apie antrą valandą pasirodė teisininkai: lūpos kietai sučiauptos, veidai rimti. Visi suėjo į Traselo kabinetą. Palaukęs dešimt minučių Svynis pasibeldė ir įsiveržęs į kabinetą pareikalavo paaiškinti, kas čia vyksta. Teisėjas Traselas ramiai atsakė, jog netrukus kaltinamasis prisipažins, su juo susitarta, o tai, jo ir visų čia susirinkusių nuomone, visiškai atitinka teisingumo interesus.

Tuo klausimu Svynis turėjo savo nuomonę ir nieko nelaukdamas ją išrėžė:

— Jis mus apkvailino. Ką pasakys žmonės. Jei sukčius turtingas, tai gali išsipirkti net iš kalėjimo? Ar mes kokie juokdariai?

— Ką siūlot, Reimondai? — paklausė Perišas.

— Džiaugiuosi, kad paklausėt. Pirmiausia uždaryčiau jį į apygardos kalėjimą. Tegu pasėdi, kaip ir visi. O paskui atsėdėtų tiek, kiek priklauso.

— Už kokį nusikaltimą?

— Jis ar ne jis pavogė tuos prakeiktus pinigus? Jis sudegino lavoną. Tegu pasėdi dešimt metų Parčmane. Va, tada bus ir teisingumas.

— Čia jis pinigų nevogė, — paaiškino Traselas. — Jis ne mūsų jurisdikcijoje. Tai federalų reikalas, bet jie atsiėmė kaltinimą.

Sendis sėdėjo kampe, nepakeldamas akių nuo dokumentų.

— Tai kažkas susimovė, ar ne?

— Bet ne mes, — tuoj pat užginčijo Perišas.

— Puiku. Papasakokit tai savo rinkėjams. Suverskit viską federalams, nes jų niekas nerenka. O kaip dėl to lavono? Prisipažįsta ir eina sau kur nori?

— Manot, kad už tai jį reikia bausti? — paklausė Traselas.

— Po šimts, kaip tik taip ir manau.

— Gerai. O kaip mes tą įrodysim? — paklausė Perišas.

— Jūs prokuroras, tai ir įrodykit.

— Taip, bet, matyt, jūs žinot ne viską. Kaip jūs tą įrodytumėt?

— Juk prisipažino, ar ne?

— Taip, o jūs manot, kad savo paties teisme Patrikas Laniganas stos ant liudytojų pakylos ir prisiekusiųjų akivaizdoje prisipažins sudeginęs lavoną? Kaip jūs įsivaizduojat teismą?

— Jis neprisipažins, — įsiterpė Sendis.

Svynio žandai ir kaklas įraudo. Numojęs į visus ranka, žvilgtelėjo į Perišą, paskui į Sendį. Supratęs, kad su teisininkais ginčytis neverta, susitvardė:

— Kada tas bus?

— Šiandien pavakare, — atsakė Traselas.

Svyniui tas taip pat nepatiko. Susikišęs rankas į kišenes, pasisuko link durų.

— Jūs, teisininkai, geriau žinot, ką darot, — ištarė taip, kad visi girdėtų.

— Viena didelė ir laiminga šeima, — sarkastiškai užbaigė Perišas.

Trenkęs durimis Svynis išėjo. Sėdo į savo automobilį be skiriamųjų ženklų ir, nuvažiuodamas nuo teismo rūmų, paskambino asmeniniam informatoriui — pakrantės dienraščio reporteriui.

Velionio artimųjų ir testamento vykdytojo sutikimas buvo, liko tik atkasti kapą. Teisėjas Traselas, Perišas ir Sendis ironiškai šypsojosi: vienintelis Kloviso draugas Patrikas Laniganas pasirašo leidimą atidaryti karstą, kad Patrikas Laniganas būtų išteisintas. Kiekvienas sprendimas šioje byloje buvo atmieštas ironija.

Tai buvo ne ekshumacija, kurią galima atlikti tik įteikus prašymą ir gavus teismo leidimą, o kartais tam prireikia net specialaus svarstymo. Šiuo atveju reikėjo tik atkasti karstą ir pažiūrėti, kas jame yra. Misisipės valstijos kodekse tą reglamentuojančio įstatymo nėra, todėl teisėjas Traselas galėjo veikti savo nuožiūra. Ką tai įskaudintų? Tikrai ne artimuosius ir tikrai ne tai, kas guli karste; vis dėlto jame, matyt, kažkas buvo.

Vyginso laidojimo biuro savininku tebebuvo Rolandas. Ar jis prisimena poną Klovisą Gudmaną, jo advokatą ir tą keistą prašymą budėti prie velionio pono Gudmano namuose? Taip, jis puikiai tą prisimena. Apie poną Laniganą skaitęs laikraščiuose. Ne, tų įvykių tarpusavyje niekaip nesiejąs.

Teisėjas Traselas Rolandui telefonu viską trumpai papasakojo, ir tik tuomet šis susivokė, kuo čia dėtas Klovisas. Ne, po budynių jis karsto nebuvo atidaręs. Ir kam? Prieš laidodamas jis niekuomet karstų neatidarinėja. Kol teisėjas kalbėjosi, Perišas Rolandui faksu išsiuntė Dinos Postel ir testamento vykdytojo Patriko Lanigano pasirašytus leidimus.