Джон Гришэм - Partneris

Barbendamas pirštais į stalą, Perišas svarstė.

— Tai pasakysit aukos pavardę?

— Taip, bet tik po to, kai susitarsim.

— Mes turim artimųjų leidimą atidaryti karstą, — tarė Sendis mostelėdamas kitu dokumentu.

— Aš skubu, Teri. Noriu greičiau iš čia ištrūkti.

— Turėsiu pasikalbėti su Traselu. Juk žinot, kad reikia jo sutikimo.

— Jis sutiks, — tarė Patrikas.

— Tai sutarėm? — paklausė Sendis.

— Taip, kiek tai priklauso nuo manęs, — atsakė Perišas ir išjungęs magnetofoną pradėjo rankioti nuo stalo savo ginklus.

Patrikas mirktelėjo Sendžiui.

— A, tiesa, — stodamasis tarė Perišas, — vos nepamiršau. O kur Peperis Skarboras?

— Galiu pasakyti naująją jo pavardę ir socialinio draudimo numerį.

— Vadinasi, jis gyvas?

— Taip. Galit patikrinti, bet būtų geriau palikti jį ramybėje. Jis nieko blogo nepadarė.

Nieko neatsakęs apygardos prokuroras išėjo.

Antrą valandą ji susitiko su vyresniuoju „DeutscheBank“ Londono skyriaus viceprezidentu. Jis buvo vokietis, bet puikiai kalbėjo angliškai, vilkėjo nepriekaištingai pasiūtą tamsiai mėlyną eilutę, buvo konservatyviai manieringas ir oficialiai šypsojosi. Akimirką susižavėjęs žvilgtelėjo į jos kojas, bet tuoj pat pradėjo kalbėti apie reikalus. Iš Ciūricho skyriaus gauti šimtas trylika milijonų dolerių nedelsiant bus pervesti į „AmericaBank“ skyrių Vašingtone. Ji turėjo sąskaitų numerius ir pervedimo instrukcijas. Kol skambinsiąs į Ciūrichą, pakvietė ją pasivaišinti arbata ir pyragaičiais.

— Jokių problemų, ponia Pires, — maloniai šypsodamasis tarė jis grįžęs ir paėmė pyragaitį. Ji ir nemananti, kad galėtų iškilti kokių nors problemų.

Spausdindamas tekstą sudūzgė kompiuteris. Jis padavėjai ataskaitą apie sąskaitos likutį. Pervedus pinigus, „DeutscheBank“ pasilieka truputį daugiau kaip vienas milijonas devyni šimtai tūkstančių. Sulanksčiusi įsidėjo ataskaitą į žvilgantį naują Šanel rankinuką.

Sąskaitos likutis Šveicarijos banke — trys milijonai dolerių, Kanados ir Didžiojo Kaimano bankuose — dar šeši su puse milijono. Bermuduose investuota daugiau kaip keturi milijonai, o septyni su puse milijono tebėra Liuksemburgo banke, tačiau netrukus bus pervesti kitur.

Sutvarkiusi reikalus ji išėjo iš banko ir įsėdo į netoliese laukiantį automobilį su vairuotoju. Reikės paskambinti Sendžiui ir pasakyti, ką ji ketinanti daryti toliau.

Benio valandos buvo suskaitytos. Pernakvojusi Frankfurte, jo draugužė išskrido į Londoną ir apie vidurdienį nusileido Hitrou oro uoste. Čia jos jau laukė, todėl muitinės pareigūnas tyčia ją sugaišino tikrindamas pasą. Ji buvo su tamsiais akiniais, rankos virpėjo. Filmavimo kamera viską užfiksavo.

Nieko neįtardamas ją sugaišino ir taksi stotelės tvarkdarys, kurio pareiga — švilpuku įspėti vairuotoją, kad privažiuotų paimti keleivių. Kad ponia netrukdytų reguliuoti eismo, jis paprašė ją pasitraukti prie kitų dviejų damų. Taksi vairuotojas buvo tikras, tačiau prieš įsisodindamas klientę, gavo trumpų nurodymų ir mažytį radijo siųstuvą.

— Į Pikadilį, „Athenaeum“ viešbutį, — paliepė ji. Pro automobilių spūstį sukdamas iš terminalo, per siųstuvą jis atsainiu balsu pranešė, kur klientė pageidauja ją nuvežti.

Jis neskubėjo. Po pusantros valandos išleido ją prie viešbučio. Registratūroje jai vėl teko laukti. Vadybininko asistentas atsiprašęs paaiškino, jog sugedo kompiuteris, paskui, gavęs pranešimą, kad jai skirtame kambaryje „blakė“ į telefoną jau įsegta, padavė raktą, ir durininkas palydėjo ją į viršų. Davusi jam truputį arbatpinigių, užsirakino ir šoko prie telefono.

Pirmieji žodžiai, kuriuos jie išgirdo, buvo:

— Beni, tai aš. Aš jau čia.

— Ačiū Dievui, — lengviau atsiduso Benis. — Viskas gerai?

— Taip, tik man baisu.

— Niekas nesekė?

— Ne. Nemanau. Labai saugojausi.

— Puiku. Klausyk, Briko gatvėje, už dviejų kvartalų nuo viešbučio, yra kavinukė. Po valandos susitiksim ten.

— Gerai. Man baisu, Beni.

— Viskas gerai, brangioji. Pasiilgau tavęs.

Kai ji atėjo, Benio kavinėje nebebuvo. Ji valandą laukė, paskui ją apėmė baimė, ir ji bėgte nubėgo į viešbutį. Jis nepaskambino. Ji negalėjo užmigti.

Kitą rytą vestibiulyje pasiėmė laikraštį ir gerdama kavą vartė, kol viename Daily Mail puslapyje aptiko trumpą žinutę, jog sučiuptas pabėgęs amerikietis Benis Aricija.

Susikrovusi daiktus ji užsisakė bilietą į Švediją.

41

Karlui Haskėjui pasišnabždėjus su teisėju Henriu Traselu, buvo nuspręsta Lanigano bylą svarstyti pirmumo tvarka. Tarp Biloksio teisininkų sklandė paskalos apie sandėrį, netilo gandai apie Bogano firmą. Teismo rūmai ūžė nuo kalbų.

Iš pat ryto Traselas pakvietė T. L. Perišą ir Sendį Makdermotą trumpam pokalbiui, kuris užtruko keletą valandų. Triskart jame dalyvavo ir Patrikas — su juo kalbėtasi, daktarui Hajaniui leidus naudotis savo mobiliuoju telefonu. Tuo metu gydytojas su pacientu ligoninės kavinėje žaidė šachmatais.

— Manau, jis dar per silpnas, kad galima būtų perkelti į kalėjimą, — antrąkart paskambinęs Patrikui sumurmėjo Traselas. Buvo akivaizdu, kad paleisti Patriko nuo kablio jis nenori, tačiau galimybės jį nuteisti buvo miglotos. Teisėjo laukė daugybė bylų, iškeltų narkotikų prekeiviams ir vaikų prievartautojams, todėl terliotis su lavonų niekintoju jis neketino. Visi kaltės įrodymai netiesioginiai, o turint galvoje Patriko sugebėjimus, vargu ar įmanoma tikėtis, kad pavyks jį nuteisti.

Buvo parengtos susitarimo sąlygos, prieš tai įteikus bendrą prašymą kaltinimą Patrikui pakeisti. Paskui buvo parengtas kaltinimo pakeitimo įsakymas, po to dar vienas įsakymas priimti jo prisipažinimą kaltu. Pasitarimo metu Traselas skambino šerifui Svyniui, Morisui Mastui, Džošuai Kateriui ir net Hamiltonui Džeinsui į Vašingtoną. Porąkart kalbėjosi su Karlu Haskėjumi, kuris laukė gretimame kabinete, jeigu kartais jo prireiktų.

Kas ketverius metus abiem teisėjams ir Perišui per rinkimus grėsė netekti postų. Traselas oponentų neturėjo, todėl jautėsi politiškai saugus. Haskėjus rengėsi atsistatydinti. Perišas pažeidžiamas, tačiau kaip dera geram politikui, visuomenės akyse stengėsi atrodyti tvirtas, sugebantis priimti griežtą sprendimą. Visi trys buvo seni politikai, todėl gerai žinojo pagrindinę taisyklę: priimdamas nepopuliarų sprendimą, veik greitai. Kuo greičiau jo atsikratyk. Jeigu delsi, reikalas ims dvokti. Atradusi prieštaravimų, žiniasklaida ugnį tik pakurstys.

Pasak Patriko, Kloviso reikalas visai paprastas. Jis pasakys jo pavardę, perduos jiems artimųjų įgaliojimą atkasti kapą ir patikrinti karstą. Jeigu karstas tikrai tuščias, tai prisipažinimo sutartis įsigalios. Tačiau kol karstas neatkastas, abejonių yra, taigi, jeigu vis dėlto karste kas nors bus, tai sutartis bus panaikinta ir vėl įsigalios kaltinimas tyčine žmogžudyste. Apie auką Patrikas pasakojo labai įtikinamai, todėl niekas neabejojo, jog karstas bus tuščias.

Nuvažiavęs į ligoninę Sendis rado savo klientą lovoje. Aplink jį sukiojosi slaugės, o daktaras Hajanis tvarkė jo žaizdas. Sendžio reikalas buvo skubus, todėl atsiprašęs Patrikas paprašė visus išeiti. Likę vieni atidžiai perskaitė prašymus ir įsakymus, balsu tardami kiekvieną žodį. Patrikas pasirašė.

Greta Patriko stalo Sendis pastebėjo kartoninę dėžę su keliomis teisės knygomis, kurias buvo paskolinęs savo klientui. Patrikas jau krovėsi daiktus.

Stovėdamas sekretorei už nugaros ir žiūrėdamas, kaip ji spausdina dokumentus, pietums Sendis greitosiomis suvalgė sumuštinį. Abu asistentus ir antrąją sekretorę jis išsiuntė atgal į Naująjį Orleaną.