Джон Гришэм - Partneris

Sunėręs rankas už galvos, Karlas užkėlė sukryžiuotas kojas ant stalo.

Patrikas jam papasakojo apie Klovisą.

Baigiantis pasakojimui, kažkas garsiai pasibeldė. Atnešė pietus. Įgaliotinis įnešė kartoninę dėžę. Iš jos sklido nepaprastai gardūs kvapai. Kai dėjo ją ant Karlo stalo, Sendis stovėjo netoliese: troškinys ir krabų kojelės.

— Iš „Mahonio“, — paaiškino Karlas. — Bobas vaišina. Prašė perduoti linkėjimų.

„Mary Mahony“ buvo ne tik advokatų ir teisėjų mėgstama penktadienio vakarų vieta. Tai buvo seniausias pakrantės restoranas, garsus savo puikia virtuve ir legendiniu troškiniu.

— Perduok jam nuo manęs linkėjimų, — tarė Patrikas, siekdamas krabo kojelės. — Netrukus užeisiu pas jį papietauti.

Lygiai vidurdienį Karlas įjungė mažą, ant knygų lentynos užkeltą televizorių. Tylėdami jiedu pasižiūrėjo reportažą apie rytinius įvykius. Tarsi pantomima. Niekas nieko nekomentavo. Advokatai, žinoma, sėdėjo užsirakinę. Keista, bet neturėjo ką pasakyti nei Morisas Mastas, nei FTB. Nesužinojusi nieko konkretaus, reporterė tik dirbo savo darbą: pasakojo nugirstas paskalas ir spėliojo pati, taigi užsiminė ir apie Patriką. Iš tam tikrų šaltinių sužinojusi, jog areštai susiję su plačiai nuskambėjusia Lanigano byla, o kad nekiltų abejonių, kadro apačioje buvo parodyta, kaip Patrikas vedamas į Biloksio teismo rūmus išankstiniam bylos klausymui. Ekrane pasirodęs jos kolega prislopintu balsu pranešė, jog stovi priešais advokatų firmą, kuri anksčiau priklausė senatoriui Hariui Nyjė, pirmos eilės Čarlzo Bogano pusbroliui (tarsi niekas to nežinotų). Senatorius išvykęs į Kuala Lumpūrą, kur tariasi, kaip į Misisipės valstiją pritraukti daugiau pigios darbo jėgos, todėl pakomentuoti įvykių negali. Nė vienas iš aštuonių firmos darbuotojų nieko nežino, todėl taip pat nieko nekomentuoja.

Jiedu tylėdami klausėsi reportažo dar dešimt minučių.

— Ko šypsaisi? — paklausė Karlas.

— Puiki diena. Tikiuosi, kad jiems užteks kvapo prikirpti senatorių.

— Girdėjau, kad federalai kaltinimus atmetė.

— Teisingai. Vakar liudijau prieš didžiąją žiuri. Karlai, kaip gera nusimesti viską, kas mane slėgė ketverius metus.

Žiūrėdamas žinias, Patrikas valgio net nepalietė. Karlas pastebėjo, kad jis tesuvalgė dvi krabo kojeles, o troškinio tarsi nematė.

— Valgyk. Jau visai panašus į skeletą.

Paėmęs dubenėlį, Patrikas atsistojo prie lango.

— Vadinasi, — tarė Karlas, — dėl skyrybų susitarta. Federalai visus kaltinimus atmetė, o tu su menkomis palūkanomis grąžini visus devyniasdešimt milijonų.

— Iš viso šimtą trylika.

— Kaltinimas tyčine žmogžudyste taip pat tuoj subyrės į šipulius, nes to senuko nenužudei. Valstija negali tavęs apkaltinti dėl vagystės, nes dėl jos apkaltino federalai. Draudimo kompanijos savo ieškinius atsiėmė. Peperis gyvas, kažkur išvažiavęs. Jo vietą užėmė Klovisas. Lieka tik menkas kaltinimas dėl kapo suklastojimo.

— Beveik. Tik tai vadinama lavono išniekinimu. Gali pasitikrinti baudžiamajame kodekse. Turėtum žinoti.

— Teisingai. Atrodo, tai sunkus nusikaltimas.

— Ne, lengvas.

Karlas maišė troškinį savo dubenėlyje. Negalėjo tuo sulysusiu žmogumi atsistebėti. Jo draugas mažais kąsneliai kramsnojo traškutį ir, žvelgdamas pro langą neabejotinai kūrė naują planą.

— Kaip norėčiau išvažiuoti, — tarė Karlas.

— Kur?

— Ten, kur ir tu. Iš čia išėjęs susitiksi su savo merginą susišluosi pinigus, vartysies paplūdimy ir plaukiosi jachta. Norėčiau ir aš taip.

— Bet kol kas dar niekur nevažiuoju.

— Vis tiek greit išvažiuosi.

Išjungęs televizorių Karlas pastūmė lėkštę į šalį.

— Vieno dalyko nesuprantu, — tarė jis. — Klovisas mirė, jį palaidojo arba nepalaidojo. Bet kaipgi tu viską padarei?

Patrikas sukrizeno:

— Nori viską žinoti, ar ne?

— Aš juk teisėjas. Mane domina faktai.

Patrikas atsisėdo, užsikėlė basas kojas ant stalo ir pradėjo:

— Vos neįkliuvau. Lavoną pavogti nelengva.

— Tikiu.

— Įtikinau Klovisą nurodyti, kaip jis norėtų būti palaidotas. Prie testamento pridėjom papildymą su nurodymais laidojimo biurui: karstas uždarytas, jokių lankytojų, jokios muzikos, naktį — budėjimas prie velionio, paprastas medinis karstas, trumpa laidojimo ceremonija.

— Medinis karstas?

— Taip. Klovisas norėjo, kad jo karstas būtų iš tikro medžio. Paprastas medinis karstas. Tokiame jis palaidojo savo senelį, tokiame norėjo būti palaidotas ir pats. Šiaip ar taip, kai jis mirė, buvau ligoninėj. Laukiau, kol su katafalku iš Vyginso atvažiuos laidotuvininkas. Jo vardas — Rolandas. Kaip iš atviruko: juodas kostiumas ir visa kita. Padaviau jam Kloviso testamento priedą. Buvau Kloviso įgaliotas tvarkyti visus jo reikalus. Rolandui buvo vis vien. Buvo trečia valanda popiet. Rolandas pažadėjo po kelių valandų Klovisą balzamuoti, paklausė, ar turiu kostiumą velioniui. Apie tai nepagalvojom. Atsakiau, kad ne, Kloviso su kostiumu nesu matęs. Rolandas turėjo keletą nebenešiojamų kostiumų, sakė tuo pasirūpinsiąs pats.

— Klovisas norėjo, kad jį palaidotų prie namų, nors aš jam daug sykių aiškinau, jog Misisipės valstijoje tai draudžiama. Laidoti galima tik registruotose kapinėse. Jo senelis dalyvavo Pilietiniame kare. Pasak Kloviso, jis buvo didvyris. Močiutė mirė, kai Klovisui buvo septyneri. Ją pašarvojo senoviškai, žmonės tris paras budėjo prie karsto svetainėje, vis ėjo ir ėjo, ir visi su užuojauta žvelgė į Klovisą. Jam tai patiko. Norėjo, kad ir jo laidotuvės būtų panašios. Jis mane prisaikdino nors vieną naktį pabudėti prie jo karsto. Paaiškinau tą Rolandui. Jis atsakė, kad jam visko tekę matyti, taigi jo niekas nestebina.

— Kai sutemus atvažiavo katafalkas, sėdėjau Kloviso namelio priebutyje. Padėjau Rolandui iškelti karstą, užnešėm jį laipteliais į kambarį ir pastatėm priešais televizorių. Pamenu, koks jis buvo lengvas. Klovisas svėrė ne daugiau kaip keturiasdešimt penkis kilogramus.

— Jūs čia būsit vienas? — paklausė Rolandas, apžvelgdamas kambarį.

— Taip. Daugiau nėra kam budėti, — atsakiau jam.

— Paprašiau, kad atidarytų karstą. Rolandas dvejojo. Paaiškinau, kad pamiršau įdėti porą Pilietinio karo relikvijų, kaip prašė Klovisas. Man matant Rolandas karstą atrakino. Pastebėjau, jog spynelė atsirakina lengvai, tiks bet koks raktelis. Klovisas gulėjo nepasikeitęs. Jam ant krūtinės uždėjau kareivišką senelio kepurę ir sudriskusią septynioliktojo Misisipės būrio vėliavą. Vėl užrakinęs karstą, Rolandas išvažiavo.

— Niekas atsisveikinti su Klovisu neatėjo. Nė vienas žmogus. Apie vidurnaktį išjungiau šviesas ir užrakinau namelio duris. Turėjau nusipirkęs raktų komplektą. Atidaryti karstui nesugaišau nė minutės. Klovisą iškėliau. Jis buvo lengvutis, sustingęs it lenta, be batų. Plėšia tris tūkstančius žalių, o batais neapauna. Atsargiai paguldžiau Klovisą ant sofos, į karstą įdėjau keturis rąstgalius ir vėl užrakinau.

— Klovisą nuvežiau į medžioklės trobelę. Vežiau jį paguldęs ant galinės sėdynės, labai atsargiai: jeigu sustabdytų kelių patrulis, neturėčiau kaip pasiaiškinti.

— Šaldiklį buvau nusipirkęs prieš mėnesį. Jį laikiau dengtoje trobelės verandoje. Vos spėjęs įgrūsti Klovisą į šaldiklį išgirdau, kaip miške kažkas trakštelėjo. Tai Peperis sėlino prie trobelės. Antrą nakties. Jis vos manęs nesučiupo. Pasakiau, kad susipykau su žmona ir esu prastai nusiteikęs, todėl būtų geriau, jeigu dabar paliktų mane vieną. Jis tikriausiai nematė, kaip tempiau kūną trobelės laiptais. Šaldiklį apraizgiau grandinėmis ir užrakinau. Ant jo pastačiau spąstus, užmečiau keletą senų dėžių. Laukiau iki aušros, nes Peperis, matyt, buvo netoliese. Paskui išsmukau iš trobelės, nuvažiavau namo, persirengiau ir dešimtą jau buvau Kloviso namelyje. Atvažiavo puikiai nusiteikęs Rolandas. Paklausė, kaip praėjo budynės. Atsakiau, kad gerai. Pagerbę velionį tylos minute, įkėlėm karstą į katafalką ir nuvežėm į kapines.