— Reikia ir Perišui ką nors numesti, — sumurmėjo po nosimi.
— Aš rūpinuosi savim, o ne Perišu, — atsakė Patrikas.
— Ne dėl Perišo, Patrikai. O kaip teisingumas? Jeigu išsisuksi, tai visi manys, kad išsipirkai. Visi blogi, o tu geras.
— Galbūt aš tik rūpinuosi savimi.
— Aš taip pat. Bet, paniekinus teisingumą, negalima lyg niekur nieko šokti ant balto žirgo ir išjoti saulėlydžio link.
— Niekas Perišo nevertė skubėti manęs apkaltinti tyčine žmogžudyste. Galėjo porą savaitėlių palaukti. Savo noru apsiskelbė spaudoje. Man jo visai negaila.
— Man taip pat, bet bus sunku, Patrikai.
— Palengvinsiu tau darbą. Prisipažinsiu kaltas dėl lavono išniekinimo su sąlyga, kad kalėjime nesėdėsiu. Nė vienos dienos. Teisme prisipažinsiu kaltas, sumokėsiu baudą suteiksiu Perišui garbę paskelbti savo nuosprendį, bet iš ten išeisiu laisvas.
— Turėsi teistumą.
— Jeigu mane paleis, neturėsiu. Brazilijoje tai niekam nerūpi.
Sendis liovėsi vaikštinėjęs ir atsisėdo ant lovos greta Patriko.
— Tai ketini išvažiuot į Braziliją?
— Namo, Sendi.
— Su ja?
— Mes turėsim dešimt, ne, vienuolika vaikų. Dar neapsisprendėm.
— Kiek turi pinigų?
— Daug. Ištrauk mane iš čia, Sendi. Aš gyvensiu visai kitaip.
Įėjo slaugė ir įjungė šviesą:
— Jau vienuolika, Pati. Lankymas baigtas, — palietė jo petį, — Ar gerai jautiesi, meiluti?
— Gerai.
— Nieko netrūksta?
— Ačiū, nieko.
Slaugei išėjus Sendis taip pat susirengė eiti. Paėmęs portfelį šyptelėjo:
— Pati?
Patrikas tik gūžtelėjo pečiais.
— Meiluti?
Vėl gūžtelėjo.
Eidamas pro duris, Sendis dar kažką prisiminė:
— Ir dar: kur buvo Klovisas, kai automobilyje dardėjai nuo kelio?
— Kaip visuomet. Prisirišęs diržu sėdėjo keleivio pusėje. Tarp kelių jam įspraudžiau butelį alaus ir palinkėjau laimingos kelionės. Jis šypsojosi.
38
Dešimtą Londono laiku bankas dar nebus gavęs nurodymo pervesti pinigus. Iš viešbučio Eva išėjo pasivaikščioti po Pikadilį. Ji ėjo be tikslo per žmonių minią, ilgesingai žvalgydamasi į parduotuvių vitrinas ir mėgaudamasi judrios gatvės gyvenimu. Po trijų vienatvės dienų jai buvo gera klausytis skubančių gatve praeivių šurmulio. Senoviškoje užeigoje pusryčiams užsisakė karšto ožkų sūrio patiekalo. Traukte traukė į save ryto šviesą ir linksmą minios klegesį. Čia niekas nežino, kas ji. Niekam tai ir nerūpi.
Patrikas pasakojo, kaip jam buvo gera pirmuosius metus San Paule, kai niekas jo nepažinojo. Sėdėdama užeigoje ji jautėsi tarsi iš tikrųjų būtų Li Pires, o ne Eva Miranda.
Bondo gatvės parduotuvėse nusipirko būtiniausių daiktų, baltinių ir kvepalų. Tačiau netrukus, visai nebepaisydama kainų, jau rinkosi drabužius Armani, Versače, Šanel parduotuvėse. Kol kas ji dar labai turtinga moteris.
Būtų buvę kur kas paprasčiau ir tikrai ne taip dramatiška, jeigu būtų palaukę iki devynių ir visus areštavę firmoje. Tačiau ten juos būdavo sunku rasti, o Replis apskritai beveik nekeldavo kojos iš namų.
Reidą buvo numatyta pradėti priešaušriu. Nesvarbu, kad išsigąs artimieji, kad jų akivaizdoje juos pažemins. Nesvarbu, kad matys kaimynai. Geriausia čiupti, kol dar miega arba prausiasi po dušu.
Čarlzas Boganas duris atidarė tik su pižama, o kai JAV maršalas (jis ji pažinojo) išsitraukė antrankius, pravirko. Boganas nors nepatyrė gėdos prieš šeimą, nes gyveno vienas.
Dougo Vitrano namų duris atidarė žmona. Išgirdusi, jog tai FTB, vėl užtrenkė jas dviem jauniems agentams prieš nosį. Šie kantriai palaukė, kol ji užbėgs laiptais ir iš vonios pakvies savo vyrą. Laimė, vaikai miegojo ir nematė, kaip sukaustę antrankiais tarsi užkietėjusį nusikaltėlį jų tėtį įsisodino ir išsivežė, o vienais naktiniais ant laiptelių stovėdama mama jiems įkandin plūdosi ir verkė.
Džimis Havarakas kaip visuomet vakare užmigo girtutėlis, todėl belstis į duris buvo beprasmiška. Iš namų jį iškrapštė tik paskambinę mobiliuoju telefonu.
Etanas Replis nuo ankstaus ryto dirbo savo palėpėje nežinodamas, nei kuri valanda, nei kuri diena. Jis neišgirdo šurmulio apačioje. Beldimo pažadinta žmona užlipo į palėpę pranešti jam baisią žinią, prieš tai paslėpusi pistoletą. Jį laikydavo komodos stalčiuje. Ieškodamas kojinių du kartus tą stalčių buvo atidaręs, bet ginklo nerado. Nepaklausė žmonos, kur jį paslėpusi — bijojo, kad pasakys.
Bogano firmos įkūrėjas prieš trylika metų užėmė federalinio teisėjo kėdę. Vadovavimą firmai senatorius Nyjė perleido Čarlzui. Su visais penkiais federaliniais teisėjais firma palaikė glaudų ryšį, todėl jų telefonai jau čirškė nespėjus partneriams vėl susitikti už grotų. Pusę devynių visi keturi atskirais automobiliais buvo pristatyti į Biloksio federalinio teismo rūmus ir stojo priešais skubiai sušauktą artimiausią federalinį magistratą.
Kateris susierzino, kad Boganas taip lengvai ir greitai randa užtarėjų. Jis ir nesitikėjo, kad teismo šis ketvertas lauks kalėjime, tačiau skubotas klausymas prieš magistratą vos pašokus iš lovos — to jau per daug. Jis paskambino į vietinio laikraščio redakciją ir televiziją.
Reikiami dokumentai buvo greitai sutvarkyti, pasirašyti ir visas ketvertas iš teismo rūmų išėjo laisvi. Tris kvartalus iki firmos jiems iš paskos sekė kažkoks drimba su filmavimo kamera ir geltonsnapė reporterė, kuri nežinojo reikalo esmės; jai buvo pasakyta tik tiek: tai — skandalas. Nieko nekomentuodami visas ketvertas traukė pėsti link Vje Marše gatvės ir įėję vidun užsirakino.
Čarlzas Boganas iškart šoko skambinti senatoriui.
Patriko rekomenduotas privatus seklys moterį rado mažiau kaip per dvi valandas. Nieko, išskyrus telefoną, jam neprireikė. Dina Postel gyveno Meridiane, dvi valandos kelio į šiaurės rytus nuo Biloksio. Ji dirbo miesto pakraštyje, didelio prekybos centro užkandinės kasininke.
Susiradęs tą užkandinę Sendis įėjo. Apsimesdamas, kad apžiūrinėja viščiukų krūtinėlių kepsnelius ir gerai paskrudintus bulvių pirštelius, stebėjo darbuotojas. Jo dėmesį patraukė apkūni, tarški moteriškė žilstelėjusiais plaukais. Ji, kaip ir kitos, vilkėjo palaidinę raudonais ir baltais dryžiais, o kai priėjo arčiau, Sendis pamatė ženklelį su jos vardu — Dina.
Kad atrodytų paprastesnis, jis buvo su džinsais, tamsiai mėlynu megztiniu, be kaklaraiščio.
— Kuo galėčiau jums padėti? — paklausė ji nusišypsodama.
Dar nebuvo dešimtos, bulvių pirštelius valgyti ankstoka.
— Prašau didelį kavos, — šyptelėdamas paprašė Sendis.
Jos akys sublizgo. Dina mėgo flirtuoti. Pasitiko jį prie kasos. Užuot jai sumokėjęs, Sendis padavė savo vizitinę kortelę.
Ji žvilgtelėjo į ją ir numetė greta kasos aparato. Moteriai, auginančiai tris paauglius, tokios staigmenos gali reikšti tik bėdą.
— Doleris dvidešimt, — tarė ji spaudydama mygtukus ir pro kasą žvilgčiodama, ar niekas nepastebėjo.
— Turiu jums gerų naujienų, — ieškodamas smulkių tarė Sendis.
— Ko jūs iš manęs norit? — paklausė tyliai.
— Dešimties minučių. Palauksiu prie ano staliuko.
— Bet kas gi nutiko? — ieškodama grąžos vėl paklausė.
— Labai prašau. Tikrai turiu kuo jus pradžiuginti.
Jai patiko vyrai, o Sendis buvo tikrai simpatiškas ir apsirengęs kur kas geriau negu visi tie, kurie čia lankydavosi. Pavarčiusi vištienos kepsnelius, pripylė puodelį kavos, o bosui pasakė norinti pasiilsėti.
Sendis kantriai laukė prie stalelio šalia alaus šaldiklio ir ledų automato. Jai atsisėdus padėkojo:
Читать дальше