Джон Гришэм - Partneris

— Pagaliau grįžom prie jo namų. Vėl paklausiau apie avariją. Jis vis dar nenorėjo jos prisiminti. Palydėjau jį vidun, o jis griuvo ant sofos ir užknarkė. Buvo beveik vidurnaktis. Ir šitaip visą mėnesį. Sūpuodavomės priebutyje, antradieniais valgydavom šamą, važinėdavomės, vaišindavau jį alumi. Draudimo riba buvo du milijonai. Mes juos tikrai galėjom laimėti, taigi Kloviso liudijimas kasdien darėsi vis svarbesnis. Jam to nesakiau. Jis užtikrino, kad apie avariją niekas kitas jo neklausinėjo. Privalėjau išgauti iš jo faktus, kol jo dar nesusirado draudimo kompanija.

— Kiek laiko buvo praėję nuo avarijos? — paklausė Sendis.

— Keturi ar penki mėnesiai. Vieną dieną jį prispaudžiau. Pasakiau, kad byla pasiekė kritinę ribą, todėl atėjo laikas pasikalbėti apie avariją. Jis sutiko. Paklausiau, kokiu greičiu važiavo jį aplenkusi mašina. Jis vėl prisiminė, kaip baisiai atrodė tie sužeisti žmonės, ypač vaikiukas. Senukas net apsiverkė. Netrukus vėl jo paklausiau:

— Klovisai, kokiu greičiu važiavo tave aplenkęs automobilis?

Jis teisinosi norėjęs tiems žmonėms padėti. Atsakiau, kad jie tikrai jaustųsi jam dėkingi, jeigu jis pasakytų, ką matęs. Tuomet jis pažvelgė tiesiai man į akis ir paklausė: „Kaip manai, ar greitai jie važiavo?“

— Man atrodo, kad apie penkiasdešimt penkias mylias per valandą, atsakiau jam, ir Klovisas tarė: „Tai tiek ir važiavo. Penkiasdešimt penkias mylias per valandą. Aš važiavau penkiasdešimt. Jie mane vos aplenkė“.

— Teisme Klovisas Gudmanas buvo geriausias iš kada nors mano matytų liudytojų: senas, nekalbus, išmintingas ir visiškai patikimas. Prisiekusieji nepaisė jokių įmantrių įvykio aiškinimo versijų. Sprendimą priėmė remdamiesi Kloviso liudijimu ir priteisė mums du milijonus tris šimtus tūkstančių dolerių.

— Mūsų ryšys nenutrūko. Aš parengiau jo testamentą. Išskyrus namelį, šešis akrus žemės ir septynis tūkstančius dolerių banke, jis beveik nieko neturėjo. Norėjo, kad jam mirus viskas būtų parduota, o pinigai atiduoti Konfederacijos dukterims. Giminėms jis nieko nepaliko. Vaikaičio nebuvo matęs dvidešimt metų, o apie vaikaitę nieko negirdėjo nuo to laiko, kai 1968 metais ji atsiuntė jam pakvietimą į mokyklos baigimo iškilmes. Jis nenuvažiavo, nenusiuntė jai nė pasveikinimo. Apie juos beveik nepasakodavo, bet mačiau, kaip jam trūksta artimųjų.

— Kai susirgo ir nebegalėjo išsiversti vienas, perkėliau jį į Vyginso globos namus, o namą ir ūkį pardaviau. Aš tvarkiau visus finansinius jo reikalus. Buvau vienintelis jo draugas. Nusiųsdavau atvirukų, dovanėlių, o kai tik važiuodavau į Hatiesburgą arba Džeksoną, užsukdavau aplankyti ir stengdavausi su juo pabūti kiek galėdamas ilgiau. Nusiveždavau pavalgyti šamo, paskui važinėdavomės kaimo keliukais. Išgėręs alaus, pripasakodavo įdomiausių istorijų. Kartą su juo žvejojau. Aštuonias valandas prasėdėjom vienoje valtyje. Niekuomet gyvenime tiek nesijuokiau.

— 1991 metų lapkritį Klovisas susirgo plaučių uždegimu ir vos nenumirė. Jis labai išsigando. Manęs paprašė pakeisti testamentą, nes sumanė palikti truputį pinigų vietinei bažnytėlei, o kas liks — Konfederacijai. Jis išsirinko kapui vietą, nurodė, kaip nori būti palaidotas. Pasiūliau testamente numatyti, kaip elgtis, jeigu jo gyvybę tektų palaikyti aparatais. Mintis jam patiko ir jis paskyrė mane ištraukti elektros kištuką, žinoma, pasitarus su gydytojais. Slaugos namuose Klovisas jautėsi prislėgtas ir apskritai pavargęs nuo vienatvės ir paties gyvenimo. Kartą prasitarė, kad jo širdis jau pas Dievą, taigi jis pasirengęs iškeliauti.

— Devyniasdešimt antrųjų sausio pradžioje plaučių uždegimas pasikartojo. Paprašiau, kad perkeltų į Biloksio ligoninę, kur galėčiau dažniau jį lankyti. Ateidavau kasdien. Niekas kitas Kloviso nelankė: nei draugai, nei giminės, nei kunigas. Niekas, išskyrus mane. Jis pamažu geso, buvo aišku, jog gyvens nebeilgai. Ištikus komai, jis nebeatsigavo, o po savaitės gydytojas konstatavo smegenų mirtį. Mes — aš ir trys gydytojai — kartu perskaitėm Kioviso testamentą ir kvėpavimo aparatą išjungėm.

— Kada tai buvo? — paklausė Sendis.

— 1992 metų vasario 6 dieną.

Sendis atsiduso, užsimerkė ir lėtai palingavo galvą.

— Jis nenorėjo bažnyčios apeigų, nes žinojo, kad niekas su juo atsisveikinti neateis. Palaidojom kapinaitėse prie Vyginso. Padėjau nešti karstą. Be manęs, buvo dar trys apsiraudojusios senos moterėlės, bet jos, matyt, ateidavo paverkti į kiekvienas Vyginso laidotuves. Nešti karstą kunigas buvo pakvietęs penkis pagyvenusius diakonus. Atėjus dar porai žmonių, iš viso tebuvo dvylika laidotuvininkų. Po trumpų mišių Klovisas atgulė amžino poilsio.

— Tikriausiai karstas nebuvo sunkus, — pastebėjo Sendis.

— Taip, jis buvo lengvas.

— Kur buvo Klovisas?

— Jo siela linksminosi su šventaisiais.

— O kur buvo jo kūnas?

— Mano trobelės verandoje, šaldiklyje.

— Tu tikras pamišėlis.

— Aš nieko nenužudžiau, Sendi. Kai degė tai, kas iš jo buvo likę, Klovisas jau giedojo su angelais. Jam buvo vis vien.

— Tu viskam turi pasiaiškinimą, ar ne?

Patrikas tylėdamas nuleido kojas nuo lovos.

Pavaikštinėjęs pirmyn ir atgal Sendis atsišliejo į sieną. Nepalengvėjo sužinojus, kad jo draugas ne žmogžudys. Net nusipurtė pagalvojęs, kad jis sudegino lavoną.

— Pasakok, — tarė Sendis. — Neabejoju, kad suplanavai viską.

— Taip, laiko turėjau.

— Aš klausau.

— Už kapo išniekinimą Misisipės valstijoje baudžiama, bet to straipsnio man pritaikyti negalima. Kioviso iš kapo neiškasiau, tik išėmiau jį iš karsto. Vienintelį, ką Perišas gali man prikabinti, tai straipsnį dėl lavono išniekinimo. Už tokį nusikaltimą gaučiau vienerius metus kalėjimo. Jeigu man jį pritaikys, tai Perišas labai stengsis, kad tuos metus atsėdėčiau.

— Jis negali leisti tau išsisukti.

— Ir neleis, bet yra viena smulkmena. Jeigu jam pats nepasakysiu, tai apie Klovisą jis ir nesužinos. Tačiau pasakyti turėsiu, nes reikia, kad atmestų kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės. Viena yra apie Klovisą papasakoti, tačiau liudyti teisme — visai kas kita. Jeigu apkaltins lavono išniekinimu, liudyti manęs neprivers. Kuo nors jis tikrai mane apkaltins, nes, kaip tu sakai, negali leisti man išsisukti. Tegul teisia, bet bylos nelaimės, nes esu vienintelis liudininkas; kitų, galinčių paliudyti, jog sudegė Kloviso kūnas, nėra.

— Taigi Perišas supančiotas.

— Teisingai. Federaliniai kaltinimai atmesti, todėl, kai numesim šitą bombą, Perišas bet kokia kaina stengsis mane pasodinti, kad tik neišeičiau laisvas.

— Koks tavo planas?

— Paprastas. Nuimsim nuo Perišo pečių šitą naštą ir leisim išsaugoti savo reputaciją. Surask Kloviso artimuosius, viską jiems papasakok ir pasiūlyk pinigų. Sužinoję tiesą jie, žinoma, norės iškelti man ieškinį. Tarkim, jie tą padarys, bet nieko nelaimės, nes senuko nelankė, neprižiūrėjo. Vis dėlto jie tikriausiai norės teismo, bet mes užbėgsime jiems už akių. Pasiūlysim ramiai susitarti, o už tai, kad Perišo pareikalautų nekelti bylos, sumokėsim.

— Na, tu ir šunsnukis.

— Ačiū. Manai, nepavyks?

— Giminių norų Perišas gali nepaisyti.

— Paisys, nes negali manęs apkaltinti. Tikrai nenorės pralaimėti teisme. Užsimerkti pasiteisinus šeimos pageidavimu jam kur kas parankiau, negu pralaimėti šitaip išgarėjusią bylą.

— Tai viską sugalvojai per tuos ketverius metus?

— Taip, retkarčiais užklysdavo į galvą gerų minčių.

Giliai susimąstęs Sendis žingsniavo pirmyn ir atgal.