Джон Гришэм - Partneris

Velniop neištikimybę! Velniop tas nuogalių nuotraukas! Jo klientė neteisi, bet vis tiek reikia elgtis su ja sąžiningai. O kuo nusikalto tas vaikelis?!

Jis jai papasakos, kaip jie pagaliau pasidavė ir visiškai sutriuškinti ėmė trauktis. Jis išreikalavo skirti lėšų mergaitės išlaikymui. Slegiamas kaltės Patrikas privalėjo nusileisti. Prašau, priimkit ketvirtį milijono dolerių.

Jis kaunasi dėl savo klientės ir toliau kausis kaip liūtas. Ji juk nenusikalto, gaudama dviejų su puse milijono draudimą. Drebėdami iš baimės, jie vis dėlto sugalvojo, kaip padaryti, kad viskas liktų Trudei. Kol kas neaišku, kaip jiems tai pavyko, bet pakeliui į darbą jis ką nors sugalvos.

Kol atvažiavo, visa ši istorija virto šlovinga jo pergale.

Prie įsodinimo į „Konkordą“ JFK oro linijų registratorė kiek nustebo, kad keleivė neturi jokio bagažo, ir iškvietė inspektorių. Kol jiedu kuždėjosi sukišę galvas, Eva vos tvardėsi. Dar vieno arešto ji nebeatlaikytų. Patriką mylėjo, tačiau tai, kas jai nutinka pastaruoju metu, visai neberomantiška. Jeigu ne Patrikas, ji ir dabar gyventų mylimajame savo mieste, kur dar neseniai turėjo tokį puikų darbą.

Staiga registratorės ir inspektoriaus veiduose sušvito malonios britiškos šypsenos. Jiedu mandagiai paprašė ją eiti į „Konkordo“ laukiamąją salę. Iš ten, gerdama kavą, Eva paskambino Sendžiui.

— Ar viskas gerai? — paklausė jis, išgirdęs jos balsą.

— Viskas gerai, Sendi. Skambinu iš JFK oro uosto, laukiu reiso į Londoną. Kaip Patrikas?

— Puikiai. Su federalais susitarėm.

— Už kiek?

— Už šimtą trylika milijonų, — atsakė Sendis ir laukė, kaip ji į tai reaguos. Išgirdęs sumą, Patrikas liko ramus. Ji — taip pat, tik paklausė:

— Kada?

— Pasakysiu, kai nuvyksit į Londoną. „Four Seasons“ užsakiau kambarį Li Pires pavarde.

— Tai aš vis dar Li Pires.

— Paskambinsit man iš ten?

— Perduokit Patrikui, kad myliu jį net ir po kalėjimo.

— Šįvakar jį matysiu. Laikykitės.

— Čao.

Mastas neįstengė atsispirti pagundai padaryti įspūdį, kai mieste lankosi tokie aukšti pareigūnai. Vakar vakare, kai jiems buvo perduoti dokumentai ir pokalbių įrašai, jis pavedė savo darbuotojams paskambinti kiekvienam didžiosios žiuri nariui ir sušaukti ypatingąjį posėdį. Paskui su penkiais savo pavaduotojais padėjo FTB sutvarkyti ir sunumeruoti dokumentus. Iš biuro jis išėjo trečią nakties, o po penkių valandų vėl buvo ten.

Popiet turėjo prasidėti federalinis didžiosios žiuri posėdis. Papietavęs Hamiltonas Džeinsas nutarė palaukti. Dalyvauti posėdyje panoro ir Sprolingas iš Generalinės prokuratūros. Liudys tik Patrikas.

Laikydamiesi susitarimo, antrankių jam neuždėjo. Atvežė FTB automobiliu be skiriamųjų ženklų, pasodinę ant galinės sėdynės, ir pro šonines duris palydėjo į federalinio Biloksio teismo rūmus.

Sendis visą laiką buvo greta. Patrikas mūvėjo Sendžio jam nupirktas šviesias kelnes, sportbačius, buvo apsivilkęs sportinius marškinėlius. Jis atrodė išblyškęs, liesas, tačiau nebešlubavo. Tiesą sakant, Patrikas jautėsi puikiai.

Šešiolika prisiekusiųjų sėdėjo aplink ilgą kvadratinį stalą, todėl tie, kuriems durys buvo už nugarų, įėjus Patrikui staiga atsigręžė. Patrikas šypsojosi. Kampe sėdintys Džeinsas su Sprolingu į jį žvelgė susidomėję, nes poną Laniganą matė pirmą kartą.

Patrikas atsisėdo stalo gale liudytojams skirtoje kėdėje. Mastui nereikėjo raginti, kad jis papasakotų viską arba beveik viską. Jautėsi ramus, nes žiuri jo nebekaitins. Jis sugebėjo išsivaduoti iš federalinio įstatymo čiuptuvų.

Pradėjo pasakoti apie buvusią savo firmą, partnerius, apibūdino kiekvieno iš jų asmenybę, klientus, darbo stilių ir pamažu kreipė pasakojimą prie Aricijos.

Mastas jį nutraukė, paduodamas dokumentą. Patrikas patvirtino, jog tai firmos sutartis su Aricija. Ji buvo surašyta keturiuose puslapiuose, tačiau svarbiausia yra tai, kad pagal ją firma turėjo gauti trečdalį sumos, kurią Aricija tikėjosi laimėti apskundęs „Platt & Rockland Industries“ kompaniją.

— Iš kur ją gavote? — paklausė Mastas.

— Tekstą kompiuteriu rinko pono Bogano sekretorė. Mūsų kompiuteriai sujungti, todėl paprasčiausiai ją išsispausdinau.

— Tai todėl ji ir nepasirašyta?

— Taip. Originalas tikriausiai pas poną Boganą.

— Ar galėdavote patekti į pono Bogano kabinetą?

— Be jo negalėdavau, — atsakė Patrikas ir paaiškino, kad išeidamas Boganas visuomet jį užrakindavo.

Kalba nukrypo į tai, kaip jis patekdavo į kitus kabinetus, ir Patrikas papasakojo apie visas gudrybes, kurių jam teko griebtis, kad susektų aferą. Aricija jam atrodęs labai įtartinas, todėl apie jį stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos. Elektroninio sekimo metodų išmokęs pats. Tikrino kituose firmos kompiuteriuose saugomus duomenis, klausėsi, ką kalba darbuotojai, išklausinėdavo sekretores ir asistentus, kapstydavosi po šiukšlių dėžes prie kopijavimo aparatų. Tikėdamasis ką nors aptikti, ilgai užtrukdavo po darbo.

Po dviejų valandų Patrikas paprašė gerti. Mastas paskelbė penkiolikos minučių pertrauką. Laikas bėgo nepastebimai, auditorija klausėsi it pakerėta.

Kai liudytojas grįžo, visi skubiai susėdo į savo vietas, nekantraudami išgirsti istorijos tęsinį. Mastas uždavė keletą klausimų apie „Platą ir Roklandą“. Patrikas bendrais bruožais apibūdino kompaniją.

— Ponas Aricija buvo gana sumanus. Jis sukūrė dvigubų sąskaitų schemą ir šitaip, pats likdamas šešėlyje, didino gamybos kaštus.

Šalia Patriko Mastas padėjo pluoštą dokumentų. Patrikas kiekvieną atpažindavo vos žvilgtelėjęs.

— Tai pavyzdys, kaip Naujoji laivų statykla mokėdavo atlyginimą nesamiems darbininkams. O tai kompiuterinis 1988 metų liepos mėnesio vienos savaitės žiniaraštis. Jame aštuoniasdešimt keturi darbuotojai, visos pavardės fiktyvios, Čia nurodyti nesamiems žmonėms per savaitę išmokėti atlyginimai. Iš viso septyniasdešimt vienas tūkstantis dolerių.

— Iš kur tos pavardės atsirasdavo? — domėjosi toliau Mastas.

— Tuomet laivų statykloje dirbo aštuoni tūkstančiai darbuotojų. Atrinkdavo labiausiai paplitusias iš tikrųjų dirbančių žmonių pavardes, pavyzdžiui Džonsas, Džonsonas, Mileris, Grynas, Jangas, tik vardo raidę pakeisdavo.

— Kiek šitokių pavardžių buvo?

— Pasak Aricijos skundo, per ketverius metus šitaip buvo išmokėta devyniolika milijonų dolerių.

— Ar ponas Aricija žinojo apie atlyginimų falsifikavimą?

— Taip. Tokia schema jis ir pats naudojosi.

— Iš kur žinot?

— Kur įrašai?

Mastas padavė jam daugiau kaip šešiasdešimties pokalbių sąrašą. Patrikas peržvelgė jį ir netrukus tarė:

— Kasetė, pažymėta septynioliktu numeriu.

JAV atornėjaus asistentas išėmė septynioliktą kasetę ir įdėjo ją į magnetofoną, stovintį stalo viduryje.

Patrikas paaiškino:

— Tai partnerių Dougo Vitrano ir Džimio Havarako pokalbis Vitrano kabinete 1991 metų gegužės 3 dieną.

Įjungė magnetofoną. Visi laukė.

PIRMASIS BALSAS: Kaip jam pavyko išpūsti atlyginimus iki devyniolikos milijonų?

— Tai Džimis Havarakas, — greitai patikslino Patrikas.

ANTRASIS BALSAS: Labai paprastai.

— O čia Dougas Vitranas, — vėl paaiškino Patrikas.

VITRANAS: Per metus išmokėta penkiasdešimt milijonų, o per ketverius — daugiau kaip du šimtai. Juos prikabino prie dešimties procentų augimo, ir tarp popierių viskas pasimetė.

HAVARAKAS: Aricija tą žinojo?