Джон Гришэм - Partneris

— Viskas, — tarė paduodamas Patrikui pluoštą popierių.

— O kaip dokumentai ir įrašai?

— Prieš valandą juos perdavėm. Ten buvo gal tuzinas FTB agentų. Džeinsas sakė, jog dirbs pernakt.

Patrikas nusinešė sutartis į savo kampą po televizoriumi ir atidžiai perskaitė kiekvieną žodį. Stovėdamas prie lovos Sendis valgė atsineštą užkandį ir, išjungęs garsą žiūrėjo per ESPN transliuojamas regbio rungtynes.

— Ar neprotestavo dėl pusės milijono? — nepakeldamas nuo sutarties akių paklausė Patrikas.

— Nė akimirkos. Neprotestavo nė vienas.

— Galėjom užsiprašyti daugiau.

— Manau, ir pats nemažai turi.

Pervertęs puslapį Patrikas pasirašė.

— Gerai padirbėjai, Sendi. Meistriškai.

— Puiki diena. Federaliniai kaltinimai atmesti, bylinėjimosi nebus. Teismo išlaidomis pasirūpinta. Mergaitės ateitis užtikrinta. Rytoj baigsim su Trude. Likai tik tu, Patrikai. Tas lavonas tau labai trukdo.

Palikęs popierius Patrikas atsistojo prie lango nugara į Sendį. Žaliuzės buvo pakeltos. Lango stikle matėsi sprindžio ilgumo įtrūkimas.

Sendis valgydamas stebėjo savo draugą.

— Patrikai, juk kada nors vis tiek turėsi papasakoti.

— Apie ką?

— Na, tarkim, apie Peperį.

— Gerai. Aš nenužudžiau Peperio.

— Tai jį nužudė kažkas kitas?

— Kiek žinau, ne.

— Ar Peperis pats nusižudė?

— Kiek žinau, ne.

— Ar Peperis buvo gyvas, kai pradingai?

— Manau, kad taip.

— Po velnių, Patrikai! Aš pavargau! Mesk tuos savo žaidimus i šalį.

Patrikas atsigręžė ir mandagiai paprašė:

— Prašau, nerėk taip. Policininkai už durų klausosi kiekvieno žodžio. Sėskis.

— Nenoriu.

— Prašau.

— Kai stoviu, geriau girdžiu. Pasakok.

Patrikas uždarė langą, nuleido žaliuzes, patikrino, ar durys užrakintos, išjungė televizorių. Atsisėdo, kaip buvo įpratęs, ant lovos, iki juosmens užsitraukė antklodę ir tyliai pradėjo:

— Aš pažinojau Peperį. Kartą jis užsuko į mano trobelę paprašyti ko nors pavalgyti. Tai buvo devyniasdešimt pirmaisiais, prieš pat Kalėdas. Jis sakė, kad beveik visą laiką gyvena miške. Iškepiau jam kiaušinienės su kumpiu. Valgė taip, lyg seniai nieko nebūtų burnoj turėjęs. Mikčiojo, buvo labai drovus, manęs varžėsi. Aš, aišku, ėmiau jį kamantinėti. Berniukas sakė, kad jam septyniolika, bet atrodė kur kas jaunesnis. Gana švariai apsirengęs, sakė, kad namai už trisdešimties kilometrų, bet jis gyvena miške. Pamažu apie juos išklausinėjau ir išgirdau liūdną istoriją. Pavalgęs jis norėjo išeiti. Pasiūliau pernakvoti trobelėje, tačiau jis būtinai norėjo grįžti prie savo palapinės.

— Kitą dieną išėjęs medžioti elnių, Peperį vėl susitikau. Jis man parodė mažytę savo palapinę ir miegmaišį. Turėjo viską, ko reikia pasigaminti valgio, šaldiklį, žibintą, šautuvą. Sakė, jau dvi savaitės, kai nebuvęs namuose: naujasis mamos draugas žiauriausias iš visų, kokius tik ji turėjusi. Nusivedė mane gilyn į mišką parodyti elnių bandos, kurią pats aptiko. Po valandos nušoviau didelį patiną. Sakė pažįstąs mišką skersai ir išilgai, siūlėsi parodyti geriausias medžioklės vietas.

— Po poros savaičių vėl atvažiavau į trobelę. Gyventi su Trudė buvo nepakenčiama, abu vos sulaukdavom savaitgalių. Netrukus atėjo Peperis. Išviriau sultinio, abu prisirijom kaip paršai — tuomet dar valgydavau daug. Papasakojo, kad trims dienoms buvo sugrįžęs į namus, bet susipyko su motina ir vėl išėjo. Kuo daugiau kalbėjo, tuo mažiau mikčiojo. Pasakiau, kad aš advokatas, ir jis man pasipasakojo, kokių turi bėdų. Kai dirbo Lusdeilo degalinėje, iš kasos dingo kažkiek pinigų. Apkaltino jį, nes laikė silpnapročiu. Žinoma, jis tų pinigų neėmęs. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios jis gyveno miške. Pažadėjau pagelbėti.

— Taigi sumanei įvilioti jį į savo žabangas, — tarė Sendis.

— Panašiai. Po to dar keletą kartų buvom susitikę miške.

— Artėjo vasario devintoji.

— Taip. Peperiui pasakiau, kad policininkai jo ieško. Melavau. Niekam apie jį nepranešiau, nes kuo daugiau kalbėjomės, tuo labiau įtariau, jog apie tuos pinigus jis kažką žino. Bijojo, mačiau, kad jam reikia mano pagalbos. Svarstėm, ką gi jam daryti. Vienas iš variantų buvo pradingti.

— O, tą kažkur jau girdėjau.

— Motinos nekenčia. Jo ieško policija. Tas išsigandęs berniukas miške būtų pragyvenęs visą savo gyvenimą. Aš jam pasiūliau važiuoti į kalnus Vakaruose ir tapti medžioklės vadovu. Galvojau, kaip galėčiau jam padėti. Viename laikraštyje aptikau straipsnį apie siaubingą traukinio katastrofą netoli Naujojo Orleano, kurioje žuvo antro kurso studentas Džojus Palmeris. Puiki, niekuo neišsiskirianti pavardė. Paskambinau į Majamį dokumentų klastotojui, jis parūpino Džojaus socialinio draudimo numerį ir štai — per ketvertą dienų Peperis gauna kuo puikiausią komplektą: Luizianos vairuotojo pažymėjimą su nuotrauka, socialinio draudimo numerį, gimimo liudijimą ir net pasą.

— Kai pasakoji, viskas atrodo labai paprasta.

— Ne. Tai kur kas paprasčiau negu pasakoju. Tereikia vaizduotės ir šiek tiek pinigų. Peperis dokumentais labai apsidžiaugė. Nekantravo kuo greičiau sėsti į autobusą ir lėkti į kalnus. Rimtai, Sendi, nejuokauju. Tas vaikinukas nė kiek nedvejojo skurde palikdamas motiną. Nė kiek dėl jos nesijaudino.

— Visai kaip tu.

— Aha. Na, šiaip ar taip, Sendi, vasario devintąją...

— Tavo mirties dieną.

— Taip, kiek pamenu, tą dieną nuvežiau Peperį į Džeksoną, „Greihaundo“ autobusų stotį. Siūliau apsigalvoti, bet jis nenorėjo. Džiaugėsi gavęs progą. Vargšas vaikas net iš Misisipės valstijos niekad nebuvo išvažiavęs. Kelionė į Džeksoną jam buvo didelis įvykis. Paaiškinau, jog sugrįžti jis nieku gyvu nebegalės. Apie motiną net neužsiminė. Iki Džeksono važiavom tris valandas, bet nė žodžio apie motiną.

— Kur jis išvažiavo?

— Per skelbimus aptikau miško kirtėjų stovyklą Oregono valstijoje, į šiaurę nuo Judžino. Išsiaiškinęs, kaip ją rasti, viską užrašiau, pakeliui į autobusų stotį jam dar keletą sykių paaiškinau. Daviau du tūkstančius dolerių grynais ir už dviejų kvartalų nuo autobusų stoties išleidau. Buvo pietų metas, nenorėjau, kad mane kas nors pamatytų. Paskutinį kartą, kai mačiau Peperį, jis laimingas bėgo į stotį su kuprine ant pečių.

— O kaip tavo trobelėje atsirado jo šautuvas ir kiti daiktai?

— O kurgi kitur jis būtų galėjęs juos palikti?

— Dar viena mįslė įminta.

— Žinoma, aš ir norėjau, kad visi manytų, jog automobilyje sudegė Peperis.

— O kur jis dabar?

— Nežinau, bet tai ir nesvarbu.

— Ne to klausiu, Patrikai.

— Tai tikrai nesvarbu.

— Ar nesiliausi slapukavęs? Atsakyk, jeigu klausiu.

— Reikės, tai ir atsakysiu.

— Kodėl išsisukinėji?

Sendis suirzo ir vėl pakėlė toną, todėl Patrikas luktelėjo, kol jis nusiramins. Abiem reikėjo nusiraminti.

— Aš neišsisukinėju, Sendi, — ramiai tarė Patrikas.

— Kurgi ne. Vos išsiaiškinu vieną rebusą, o, žiūrėk, jų atsiradę dar dešimt. Kodėl man visko nepapasakoji?

— Todėl, kad tau nebūtina viską žinoti.

— Kur jau ten, bet būtų gražu iš tavo pusės.

— Tikrai? Ar nors vienas nusikaltėlis tau kada nors pasakė viską?

— Keista, bet nelaikau tavęs nusikaltėliu.

— Tai kuo mane laikai?

— Gal draugu.

— Būtų lengviau dirbti, jei laikytum mane nusikaltėliu.

Sendis paėmė nuo stalo sutartis ir žengė prie durų.