Джон Гришэм - Partneris

Pakėlęs akis nuo bloknoto Džeinsas pasitikslino:

— Trys procentai, taip?

— Teisingai. Nuo 1992 metų kovo 26 iki 1996 metų lapkričio 1 dienos. Iš viso šimtas trylika su viršum milijonų, bet viršaus neskaičiuokim. Lygiai šimtas trylika milijonų.

Tokia suma maloniai veikė klausą ir vyriausybės atstovams atrodė priimtina. Visi ją užsirašė bloknotuose. Tikrai didelė. Ko dar ginčytis, kai mokesčių mokėtojams grįžta šitiek pinigų?

Tai, kad Patrikas gali pasiūlyti tokią sumą, reiškė tik vieną dalyką: jis tuos devyniasdešimt milijonų sėkmingai investavo. Sprolingo vyrai moka skaičiuoti. Tarkim, investavęs pinigus, Patrikas kasmet gaudavo aštuonis procentus palūkanų. Dabar jo grobis turėtų būti išaugęs iki šimto trisdešimt vieno milijono. O jei dešimt procentų, tai dabar jis tikriausiai turi šimtą keturiasdešimt keturis milijonus dolerių. Žinoma, neapmokestintų. Matyt, Patrikas daug neišleido, taigi jis turtingas.

— O kaip dėl ieškinio, kurį iškėlėt pono Lanigano vardu? — tęsė derybas Sprolingas.

— Mes atsiimsime kaltinimą, tačiau reikia vienos pono Džeinso paslaugos. Visai nedidelės. Apie ją pasikalbėsim vėliau.

— Gerai. Toliau. Kada jūsų klientas galėtų liudyti prieš didžiąją žiuri?

— Kada tik jums bus patogu. Jis gali bet kada.

— Mums reikia kuo skubiau.

— Kuo greičiau, tuo mano klientui geriau.

Sprolingas braukė iš sąrašo išspręstus klausimus.

— Tai turės būti konfidencialu. Jokios žiniasklaidos. Šis sandėris smarkiai kritikuotinas.

— Neužsiminsim nė vienu žodžiu, — pažadėjo Sendis.

— Kada paleisti panelę Mirandą?

— Rytoj. Be to, iš Majamio kalėjimo ją reikės palydėti į privatų oro uosto terminalą. Norėtume, kad FTB agentai ją saugotų, kol įsės į lėktuvą.

Nelabai suprasdamas Džeinsas gūžtelėjo pečiais, bet sutiko:

— Gerai.

— Dar kas nors? — paklausė Sendis, trindamas delnus, tarsi visas linksmumas dar tik prasideda.

— Iš vyriausybės pusės nieko, — atsakė Sprolingas.

— Gerai. Štai ką aš siūlau, — pradėjo Sendis, tarsi jie turėtų galimybę rinktis, — turim dvi sekretores prie kompiuterių. Sutartį ir teisėjo įsakymą atmesti kaltinimą mes jau parengėme. Tik pataisysim kai kuriuos punktus, jūs pasirašysit, nuvešiu pasirašyti savo klientui ir po poros valandų viskas baigta. Pone Mastai, gal galėtumėt paskambinti federaliniam teisėjui ir kuo skubiau suorganizuoti konferenciją telefonu? Įsakymą atmesti kaltinimą nusiųsime jam faksu.

— Kada gausim dokumentus ir įrašus? — paklausė Džeinsas.

— Jeigu per tą laiką dokumentai bus pasirašyti ir patvirtinti, tai viską gausit šiandien septynioliktą valandą.

— Man reikia telefono, — tarė Sprolingas. Jo prireikė ir Mastui, ir Džeinsui. Visi išsivaikščiojo po kambarius.

Kaliniams paprastai leidžiama valandą pabūti lauke. Buvo viena iš paskutinių vėsių, apniukusių spalio dienų. Patrikas pareikalavo, kad šia konstitucine teise būtų leista naudotis ir jam. Sargybiniai nesutiko — negavę tokio nurodymo.

Patrikas paskambino Karlui Haskėjui ir leidimą gavo. Dar jis paklausė, ar Karlas negalėtų Divizijos gatvėje užsukti į „Rosetį“ netoli kyšulio, paimti porą porcijų ypatingojo Vanklyvo patiekalo — krabų su sūriu — ir kieme su juo papietauti. Karlas mielai sutiko.

Jie užkandžiavo ant medinio suolelio po klevu prie fontanėlio. Kiemą iš visų pusių supo ligoninės korpusai. Sumuštinių Karlas atvežė ir sargybiniams. Šie užkandžiavo sėdėdami kiek atokiau.

Apie viešbutyje vykstančią konferenciją Karlas nežinojo. Patrikas jam nepasakė. Viską papasakos Perišas.

— Ką apie mane kalba žmonės? — paklausė Patrikas baigęs doroti trečią porciją.

— Apkalbos pritilo. Viskas grįžta į savo vėžes. Draugai ir liko draugais.

— Rašau kai kuriems laiškus. Galėsi perduoti?

— Žinoma.

— Ačiū.

— Girdėjau, Majamyje sulaikė tavo merginą.

— Taip. Bet ją greit paleis. Menkas nesusipratimas dėl paso.

Atsikandęs didelį kąsnį Haskėjus tylėdamas kramtė. Jis jau priprato prie ilgų tylos pertraukų jųdviejų pokalbiuose. Karlas pritrūko kalbos. Patrikas taip pat tylėjo.

— Kaip gera lauke, — pagaliau prabilo Patrikas. — Ačiū tau.

— Pakvėpuoti grynu oru — tavo konstitucinė teisė.

— Ar kada nors buvai Brazilijoj?

— Ne.

— Būtinai nuvažiuok.

— Taip kaip tu ar su šeima?

— Ne, šiaip kada nors nuvažiuok pasižvalgyti.

— Po paplūdimius?

— Na, ne. Dievai nematė tų paplūdimių ir miestų. Nuvažiuok į šalies gilumą, kur tiek erdvės, oras lengvas, o dangus tyras ir mėlynas. Nuostabi šalis, mieli ir paprasti žmonės. Ten mano namai, Karlai. Nekantrauju sugrįžti.

— Teks truputį palūkėti.

— Galbūt. Palauksiu. Nebe Patrikas aš, Karlai. Patrikas nebuvo laimingas. Ir gerai, kad tas vargšas storulis iškeliavo į aną pasaulį. Aš — Danilas, Danilas Silva, esu laimingas ir ramiai gyvenu toli nuo čia. Danilas moka laukti.

Be to, turi gražią moterį ir labai turtingas, norėjo pridurti Karlas, bet nutylėjo.

— Kaipgi Danilas rengiasi grįžti į Braziliją? — paklausė Karlas.

— Dar svarstau.

— Klausyk, Patrikai... Tikriausiai nesupyksi, jeigu vadinsiu tave Patriku?

— Žinoma, ne.

— Man laikas pasitraukti ir bylą perduoti teisėjui Traselui. Netrukus prasidės prašymų teikimas, reikės priimti sprendimus. Padariau viską, ką galėjau.

— Ar tave jau spaudžia?

— Šiek tiek, bet ne tai man neduoda ramybės. Nenoriu tavęs skaudinti, bet jeigu bylą dar užlaikysiu, žmonės ims piktintis. Visi žino, kad mes draugai. Juk tu net išsirinkai mane vienu iš tavo karsto nešėjų.

— Ar tau dar nepadėkojau?

— Ne. Tuomet buvai miręs, bet nėra už ką. Man buvo malonu tau pasitarnauti.

— Taip, suprantu.

— Šiaip ar taip, kalbėjausi su Traselu. Perimti bylą jis pasirengęs. Papasakojau jam, kad esi smarkiai sužalotas, todėl tave čia laikyti reikia kiek įmanoma ilgiau. Jis tą supranta.

— Ačiū.

— Tačiau pagalvok realiai: kada nors vis tiek tave perkels į kalėjimą ir tikriausiai ilgam.

— Manai, kad nužudžiau tą berniuką?

Valgio likučius Karlas sumetė į maišelį ir gurkštelėjo arbatos su ledu. Jis neišsisukinėjo:

— Viskas atrodo labai įtartina. Pirma, automobilyje rasti žmogaus palaikai, vadinasi, kažkas tikrai žuvo. Antra, FTB išsiaiškino, kas apie tą laiką dingo be žinios. Vienintelis toks trijų šimtų mylių spinduliu yra Peperis.

— Tačiau to nepakanka, kad mane nuteistų.

— Ne apie tai kalbu.

— Gerai. Tai manai, kad jį nužudžiau?

— Nežinau, Patrikai, ką manyti. Dvylika metų dirbu teisėju, mačiau žmonių, kurie prisipažindavo įvykdę nusikaltimą, patys negalėdami tuo patikėti. Tam tikromis aplinkybėmis žmogus gali padaryti bet ką.

— Vadinasi, tuo tiki?

— Nenoriu tikėti. Pats nežinau, ar tikiu.

— Manai, kad galėčiau ką nors nužudyti?

— Ne. Tačiau taip pat nemaniau, kad gali suklastoti savo mirtį ir nušvilpti devyniasdešimt milijonų. Pastaruoju metu tavo gyvenimas pilnas netikėtumų.

Vėl abu ilgam nutilo. Karlas žvilgtelėjo į laikrodį. Palikęs jį vieną ant suolelio, Patrikas žingsniavo po kiemą.

Pietums į „Kamilės apartamentus“ atnešė keletą plastmasinių padėklų su įvairiais sumuštiniais. Užkandžiaujant paskambino federalinis teisėjas, kuris prieš ketverius metus buvo paskirtas tirti Patriko bylą: ilgai kalbėti jis negali, nes trumpam išėjo iš Džeksone vykstančio teismo posėdžio. Mastas jam paminėjo susirinkusiųjų pavardes, ir teisėjas sutiko dalyvauti konferencijoje telefonu. Mastas trumpai išdėstė siūlomo susitarimo projektą. Teisėjas pageidavo išgirsti Sendžio variantą, paskui uždavė keletą klausimų Sprolingui. Pokalbis užsitęsė. Sprolingas vienu metu buvo išėjęs iš kambario pasikalbėti su teisėju asmeniškai. Jis paaiškino, jog Vašingtono viršūnės pageidauja tartis su ponu Laniganu, nes tikisi sugauti stambesnę žuvį. Paskui teisėjas asmeniškai pasikalbėjo su T. L. Perišu, kuris patikino, jog Laniganas neišsisuks, kad jam iškelti kur kas rimtesni kaltinimai ir kad labai tikėtina, jog jis daug metų sėdės kalėjime.