Джон Гришэм - Partneris

— Aš pavargau. Man reikia pasiilsėti. Rytoj atvažiuosiu, o tu man viską papasakosi.

Atsirakinęs duris išėjo.

Prieš dvi dienas išeidamas iš kazino Gajus „uodegos“ nepastebėjo. Lyg ir šmėstelėjo kažkur matytas veidas, bet pernelyg greitai nusisuko. Paskui gana įkyriai juos sekė kažkoks automobilis. Tokius dalykus Gajus išmanė, todėl tarė sėdėjusiam prie vairo Beniui:

— Tikriausiai federalai. Kam gi dar galėtum rūpėti?

Jie rengėsi išvažiuoti iš Biloksio. Bute išjungė telefonus, visus pagalbininkus atleido.

Palaukęs, kol sutems, Gajus išvažiavo į rytus. Ketino pernakvojęs Mobilyje ryte sėsti į kokį nors lėktuvą. Benis 90-tuoju greitkeliu pakrante patraukė į vakarus, paskui — per Leik Pontčartreiną į Naująjį Orleaną, kurį gerai pažinojo. Jis atidžiai stebėjo, bet nieko už savęs nematė. Prancūzų kvartale užkando austrių, paskui sėdo į taksi ir nuvažiavo į oro uostą. Išskrido į Memfį, iš ten — į Čikagą. Pernakvojęs laukiamojoje salėje, auštant išskrido į Niujorką.

Aricijos namus Boka Retone, kuriuose kol kas gyveno toji jo švedė, stebėjo federalai. Jie tikėjosi, kad švedė netrukus išvažiuos, — būtų lengviau sekti.

36

Viskas praėjo sklandžiai. Pusę devynių, vilkėdama tuo pačiu sportiniu kostiumėliu, Eva išėjo į laisvę. Sargybiniai su ja elgėsi labai mandagiai, klerkai buvo stebėtinai paslaugūs, o inspektorius net palinkėjo sėkmės. Markas Berkas palydėjo ją iki dailaus savo „Jaguaro“, kurį ta proga išblizgino iš vidaus ir iš išorės, ir kažkam linktelėjo.

— FTB agentai, — paaiškino jai, galva rodydamas į du vyriškius gretimame automobilyje.

— Maniau, kad su jais viskas baigta, — tarė ji.

— Ne visai.

— Gal jiems pamojuoti?

— Nereikia. Sėskitės į mašiną — pakvietė atidarydamas dureles.

Atsargiai jas uždaręs, akimirką pasigėrėjo žvilgančiu ilgu, dailiai išlenktu automobilio stogu ir, apėjęs iš kitos pusės, sėdo prie vairo.

— Štai laiškas, kurį faksu atsiuntė Sendis Makdermotas, — tarė jis užvesdamas variklį ir įjungdamas atbulinę pavarą. — Žvilgtelėkit.

— Kur važiuojam? — paklausė ji.

— Į oro uostą. Ten jūsų laukia nedidelis lėktuvėlis.

— Ir kurgi aš skrisiu?

— Į Niujorką.

— O paskui?

— „Konkordu“ į Londoną.

Judria gatve jiems iš paskos važiavo FTB agentai.

— Kodėl jie mus seka? — paklausė ji.

— Apsauga.

Ji užsimerkė ir ranka pasitrynė kaktą. Galvojo apie Patriką, kaip jis ankštoje ligoninės palatoje kuria jos kelionių planus, tarsi neturėtų kitų rūpesčių. Pastebėjusi automobilyje telefoną, jau keldama ragelį paklausė:

— Galima?

— Prašau.

Berkas vairavo atsargiai, visą laiką stebėjo veidrodėlius, tarsi vežtų patį prezidentą.

Eva paskambino į Braziliją. Išgirdusi, jog tėvas sveikas ir gyvas, net apsiverkė. Savo gimtąja kalba jį nuramino, jog ji taip pat sveika ir gyva. Abu laisvi, tačiau kur praleido pastarąsias tris dienas, tėvui nesakė. Jis pajuokavo, kad pagrobimas ne toks jau baisus dalykas. Su juo elgėsi gerai, nė vieno įdrėskimo. Ji pažadėjo netrukus sugrįžti. Darbas Jungtinėse Valstijose beveik baigtas, ji labai pasiilgusi namų.

Berkas klausėsi, tačiau nesuprato nė žodžio. Palaukęs, kol ji baigs kalbėti ir nusišluostys ašaras, tarė:

— Laiške yra keletas telefono numerių, jeigu jus vėl sulaikytų muitinėje. FTB atšaukė savo aplinkraštį ir leido naudotis tuo pasu dar savaitę.

Ji klausėsi tylėdama.

— Jeigu Hitrou iškiltų problemų, laiške rasit telefono numerį Londone.

Ji paėmė laišką. Sendis jį parašė ant savo firmos blanko. Įvykiai Biloksyje klostosi gerai ir greitai. Kai ji įsės į JFK oro linijų lėktuvą, prašo paskambinti jam į viešbutį. Jis pasakys, ką daryti toliau.

Kitaip tariant, pasakys tą, ko neturėtų žinoti ponas Berkas.

Jie privažiavo judrų bendrosios aviacijos terminalą šiaurinėje Majamio tarptautinio oro uosto pusėje. Agentai liko prie automobilio, o Berkas palydėjo Evą į vidų. Ten jau laukė pilotai. Jie parodė dailų prie terminalo stovintį lėktuvėlį, pasišovę nuskraidinti ją, kur tik palieps. „Į Rio, — vos nešūktelėjo ji, — labai prašau, į Rio“.

Ji padėkojo Berkui už pagalbą, ir, paspaudusi jam ranką, įsėdo į lėktuvą. Bagažo neturėjo. Nė vieno drabužėlio persirengti. Brangiai Patrikas turės už tai sumokėti. Tegu tik ji atskris į Londoną — per dieną nusiaubs parduotuves Bondo ir Oksfordo gatvėse, prisipirks tiek drabužių, kad netilps į lėktuvą.

Tokią ankstyvą valandą J. Miurėjus jautėsi labai pavargęs. Burbtelėjo „Labas“ duris atidariusiai sekretorei. Kavos? Taip, stiprios ir juodos. Sendis pasisveikino, paėmė susiglamžiusį jo švarką ir pakvietė užeiti į svetainę peržiūrėti nuosavybės teisių sutarties.

— Dabar kur kas geriau, — perskaitęs tarė Sendis.

Trudė ją jau pasirašiusi: J. Miurėjus nebenori matyti nei jos, nei to jos alfonso. Vakar jiedu su Lencu sėdėdami pas jį smarkiai susipyko. J. Miurėjus buvo matęs daug skyrybų, todėl galėjo lažintis iš ko tik nori, kad Lenco dienos suskaitytos. Trudę slėgė nepriteklius.

— Mes sutinkam, — tarė Sendis.

— O kaipgi kitaip? Gaunat viską, ko reikalavot.

— Atsižvelgiant į aplinkybes, sandėris teisingas.

— Kurgi ne.

— Klausykit, Miurėjau, yra didelių pasikeitimų dėl „Šiaurės draudimo“ jai iškelto ieškinio.

— Ir kokių gi?

— Jūsų klientei neturėtų rūpėti, kaip to pasiekta. Svarbiausia tai, kad „Šiaurės draudimas“ atsiima ieškinį.

J. Miurėjus kelias akimirkas sėdėjo it stabo ištiktas, paskui apatinė jo lūpa palengva atvipo. Ar tai koks pokštas?

Sendis ištiesė jam sutarties su „Šiaurės draudimu“ kopiją, kurioje iš anksto buvo užtušavęs tam tikrus punktus, palikdamas tik tai, ką galima skaityti J. Miurėjui.

— Juokaujat, — sumurmėjo jis, imdamas sutartį.

Abejingu žvilgsniu permetęs užtušuotas vietas, susirado du per cenzoriaus malonę paliktus punktus. Čia buvo juodu ant balto parašyta, jog kompanija nedelsiant atsiima jo klientei iškeltą ieškinį.

J. Miurėjui visai nesvarbu, kodėl. Patriką gaubia neįžvelgiamą paslaptis. Jis ir neketina nieko aiškintis.

— Maloni staigmena. — tepasakė jis.

— Taip ir maniau, kad pradžiuginsim.

— Tai jai lieka viskas?

— Viskas, kas jai dar liko.

J. Miurėjus dar kartą atidžiai perskaitė:

— Ar galima pasiimti?

— Ne. Tai konfidencialus dokumentas. Tačiau šiandien bus įteiktas prašymas atmesti ieškinį. Atsiųsiu faksu.

— Ačiū.

— Štai dar, — padavė J. Miurėjui kitą cenzūruotą sutarties su „Monarch Sjera“ kopiją — ketvirtas puslapis, trečia pastraipa.

J. Miurėjus perskaitė punktą kuriuo atidaroma dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių dolerių sąskaita Ešli Nikolės Lanigan vardu, patikėtiniu skiriant Sendį Makdermotą. Šie pinigai skiriami mergaitės priežiūrai ir lavinimui, o nepanaudotos lėšos bus išmokėtos, kai jai sukaks trisdešimt.

— Nežinau nė ką sakyti, — tarė J. Miurėjus, bet galvoje jau sukosi mintys, kaip visa tai papasakos savo klientei.

Sendis tik mostelėjo ranka, tarsi norėdamas pasakyti „niekis“.

— Dar turit ką nors? — it suokalbininkas nusišypsojo J. Miurėjus. Ar liko dar kokių nors gardėsių?

— Viskas. Dėl skyrybų susitarta. Buvo malonu su jumis susipažinti.

Jiedu paspaudė vienas kitam ranką, ir dabar jau kur kas guvesniu žingsniu J. Miurėjus išėjo. Liftu leidosi vienas, o jo galvoje siautė mintys: jis jai papasakos, kaip tuos nenaudėlius pričiupo, kaip jam Įkyrėję visi tie nežmoniški jų reikalavimai, kaip jis triukšmingai įsiveržęs grasino teismu, jeigu jie nepriims jo sąlygų. Tokių bylų jis turėjęs ne vieną, visi žino, ką jis gali teisme.