Джон Гришэм - Partneris

VITRANAS: Žinojo? Pats viską ir sugalvojo.

HAVARAKAS: Na, ką tu, Dougai.

VITRANAS: Čia viskas fiktyvu. Ir visas tas skundas — gryna afera. Atlyginimai darbininkams, išpūsti važtaraščiai, dvigubos ar net trigubos sąskaitos už brangią įrangą. Viskas. Aricija nuo pat pradžių tą suplanavo. Kompanija seniai apvaginėja vyriausybę. Jis žino jos darbo metodus. Žino, kaip dirba Pentagonas. Gudriai sugalvojo visus apmauti.

HAVARAKAS: Kas tau tą papasakojo?

VITRANAS: Boganas. Aricija Boganui viską papasakojo, o Boganas — senatoriui. Jeigu laikysim liežuvį už dantų, greit tapsim milijonieriais.

Balsai ėmė tilti. Prieš keletą metų Patriko sumaniai redaguotas įrašas baigėsi. Prisiekusieji neįstengė atplėšti žvilgsnių nuo magnetofono. Kažkas paklausė:

— Ar būtų galima paklausyti toliau?

Mastas gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į Patriką. Šis tarė:

— Puiki mintis.

Su Patriko komentarais ir kartkartėmis įterptais spalvingais paaiškinimais įrašų klausymasis užtruko tris valandas. Kambarėlyje įvykusį dialogą Patrikas paliko pabaigai. Prisiekusieji vis prašė jį kartoti, kol ketvirtą kartą išklausę galiausiai pasisotino. Šeštą buvo atnešta vakarienė iš netoliese esančios kavinės.

Septintą leido Patriką išvesti.

Kol visi vakarieniavo, Mastas aptarė dar keletą svarbių dokumentų. Jis atkreipė dėmesį į kelių federalinių įstatymų pažeidimus. Turint tokius svarius įrodymus, kaip ant delno atsiskleidė ir visas sąmokslas.

Pusę devynių didžioji žiuri vienbalsiai nutarė apkaltinti Benį Ariciją, Čarlzą Boganą, Dougą Vitraną, Džimį Havaraką ir Etaną Replį valstybiniu sąmokslu, pasinaudojant Aktu dėl fiktyvių sąskaitų. Kiekvienam iš jų grėsė dešimt metų kalėjimo ir iki penkių šimtų tūkstančių dolerių bauda.

Senatorius Nyjė buvo įvardytas kaip nežinomas bendrininkas, tačiau ir jam nebuvo lemta išsisukti. Sprolingas, Džeinsas ir Morisas Mastas pirmiausia ketino išgaudyti smulkesnes žuveles, kad paskui su jomis susitartų ir griebtų stambiausią. Pirmiausia pričiups Replį ir Havaraką, nes šie Bogano nekentė.

Devintą valandą vakaro didžioji žiuri darbą baigė. Pasitaręs su JAV maršalu Mastas ėmė rengtis ankstyviems ryto areštams. Džeinsas su Sprolingu paskutiniuoju reisu iš Naujojo Orleano išskrido į Vašingtoną.

37

— Tuomet buvau neseniai priimtas į firmą, tyriau automobilio katastrofą. Ji vyko Stouno apygardoje 49-ajame greitkelyje, prie Vyginso. Mūsų klientai važiavo į šiaurę, bet tiesiai prieš juos iš šalutinio kelio staiga išsuko sunkvežimis. Jie susidūrė. Automobiliu važiavo trys žmonės. Vairuotojas žuvo, jo žmona buvo sunkiai sužeista, o galinėje sėdynėje sėdėjusiam berniukui lūžo koja. Sunkvežimis priklausė popieriaus kompanijai, gerai apdraustas, todėl byla buvo perspektyvi. Ją atidavė man. Ėmiausi jos entuziastingai, nes buvau naujokas. Neabejotinai kaltas buvo sunkvežimio vairuotojas, tačiau jis pareiškė, kad automobilis smarkiai viršijęs greitį. Iškilo klausimas, kokių greičiu važiavo žuvęs vairuotojas. Avariją tyręs inspektorius nustatė, kad automobilio greitis buvęs šešiasdešimt mylių per valandą, o tai ne tiek jau ir daug. Greitkelyje leidžiama važiuoti penkiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu, bet visi važiuoja mažiausiai šešiasdešimties. Mano klientai keliavo į Džeksoną aplankyti giminių, jiems nebuvo ko skubėti.

— Sunkvežimio draudimo kompanijos pasamdytas inspektorius nustatė, kad automobilis važiavo septyniasdešimt penkių mylių per valandą greičiu. Mums tokia aplinkybė, suprantama, buvo labai nepalanki. Dvidešimt mylių per valandą viršyto greičio prisiekusieji nepateisintų. Suradom liudininką. Tai buvo aštuoniasdešimt vienerių metų senukas Klovisas Gudmanas, viena akim aklas, bet ir kita beveik nieko nematė.

— Rimtai?

— Ne, bet jo regėjimas buvo šiek tiek sutrikęs. Vairuoti galėjo. Tą dieną savo senu 1968 metų „Ševroletu“ pikapu jis pamažu pukšėjo greitkeliu, kai mūsiškis automobilis jį aplenkė. Netrukus nuo kalvos jis pamatė avariją. Klovisas buvo labai mielas senukas, gyveno vienas, pamirštas artimųjų. Ta baisi avarija jį smarkiai sukrėtė. Mėgino padėti nukentėjusiesiems, dar pastoviniavo, o paskui nuvažiavo. Apie avariją niekam nepranešė. Vėliau man guodėsi dėl to negalėjęs užmigti visą savaitę.

— Šiaip ar taip, sužinojom, jog avarijos vietą kažkas nufilmavo, kai ten jau buvo atvažiavusi greitoji pagalba, policija ir gaisrininkai. Sustabdžius eismą greitkelyje kažkam nusibodo laukti (dievaži, tie žmonės filmuoja viską), tai išsitraukė kamerą. Pasiskolinom tą juostą. Asistentas ją išanalizavo, užsirašė automobilių numerius, paskui, ieškodamas liudininkų, susirado tų automobilių savininkus. Šitaip ir aptikom Klovisą. Galima sakyti, jis matė avariją, tik nenorėjo apie ją kalbėti. Paklausiau, gal galėčiau užeiti pas jį į namus. Jis sutiko.

— Klovisas gyveno kaime netoli Vyginso. Prieš karą jiedu su žmona ten pasistatė nedidelį namuką. Žmona buvo seniai mirusi, atskirai gyvenęs vienturtis jų sūnus — taip pat. Turėjo du vaikaičius: vienas gyveno Kalifornijoje, o kita — prie Hatiesburgo. Seniai jų nebuvo matęs. Visa tai sužinojau per pirmąją pokalbio valandą. Klovisas jautėsi vienišas. Iš pradžių su manim kalbėjosi šiurkštokai, nes advokatais nepasitikėjo, nenorėjo švaistyti jiems laiko, bet netrukus jau vaišino mane tirpia kava ir pasakojo šeimos paslaptis. Įsitaisėm priebutyje ant supamų kėdžių. Aplink kojas šmirinėjo katės, o mes kalbėjomės apie viską, išskyrus avariją. Laimė, buvo šeštadienis, todėl man nereikėjo niekur skubėti. Klovisas buvo puikus pasakotojas. Labiausiai mėgo pasakoti apie didžiąją depresiją ir karą. Po poros valandų užsiminiau apie avariją. Jis nutilo, paskui pasakė, kad kalbėti apie ją dar sunku. Sakė, jog žino kažką svarbaus, bet pasakys vėliau. Paklausiau, kokiu greičiu jis važiavo, kai anas automobilis jį aplenkė. Paaiškino, kad niekuomet nevažiuoja daugiau kaip penkiasdešimt. Paklausiau, ar jis galėtų nustatyti, kokiu greičiu važiavo jį aplenkęs automobilis, bet jis tik papurtė galvą.

— Po dviejų dienų vėl pas jį užsukau, bet, pasodinęs mane priebutyje, jis ir vėl pasakojo apie karą. Lygiai šeštą Klovisas prisipažino išalkęs, pasakė, kad mėgsta šamą, ir paklausė, ar nenorėčiau su juo pavakarieniauti. Tuomet nebuvau vedęs, taigi su Klovisu nuvažiavom vakarienės. Aš vairavau, jis kalbėjo. Už šešis dolerius užsisakėm tokį riebų šamą, kad vos buvo įmanoma praryti kąsnį. Klovisas valgė lėtai, užgulęs lėkštę. Padavėja atnešė čekį, bet Klovisas jo tarsi nepastebėjo. Palaukiau dešimt minučių. Jis vis pasakojo pilna burna, nekreipdamas dėmesio į čekį. Pamaniau: jeigu Klovisas papasakos apie avariją, tai pinigus už vakarienę būsiu išleidęs ne veltui. Pagaliau išėjome. Pakeliui į namus Klovisas užsimanė alaus: tik vieno butelio, kad geriau virškintų. Tuo metu kaip tik privažiavom pakelės parduotuvėlę. Sustojau. Jis nepajudėjo, taigi alaus nupirkau pats. Važiavom toliau. Išgėręs alų jis sumanė man parodyti, kur gyveno vaikystėje. Sakė, kad netoli.

Dvidešimt minučių pasisukiojęs kaimo keliukais nebesusivokiau, kur esam. Kloviso regėjimas prastas. Jis vėl užsimanė alaus — vis dar blogai virškina. Parduotuvėje pasiklausiau kelio, ir Klovisas vėl iškėlė bures. Rodė man tai vieną keliuką, tai kitą, kol Henkoko apygardoje tą miestelį pagaliau suradom. Tuomet jis nusprendė, kad galim grįžti, nes neprisimena, kur buvo jo gimtieji namai. Parduotuvėje vėl teko klausti kelio.