Джон Гришэм - Partneris

— Ačiū.

Jai buvo gerokai per keturiasdešimt, veidas apvalus, gausiai išdailintas pigia kosmetika.

— Tai advokatas iš Naujojo Orleano, a? — tarė ji.

— Aha. Tikriausiai girdėjot apie tą advokatą, kurį apkaltino didele vagyste?

Jam dar nebaigus sakinio ji jau purtė galvą:

— Neskaitau laikraščių, meiluti. Dirbu šešiasdešimt valandų per savaitę, namuose du vaikai. Vyras prižiūri. Invalidas. Nugara sužalota. Nieko neskaitau, nieko nežiūriu, nieko daugiau neveikiu, tik dirbu čia, o kai pareinu namo, keičiu vystyklus.

Sendis gailėjosi paklausęs. Kaip liūdna!

Kiek galėdamas paprasčiau papasakojo apie Patriką. Iš pradžių ji klausėsi susidomėjusi, bet netrukus ėmė nuobodžiauti.

— Mirties bausmė, — nusprendė, kai Sendis trumpam nutilo.

— Bet jis nieko nenužudė.

— Taigi sakėt, kad kažkas ten sudegė.

— Taip. Bet jis jau prieš tai buvo negyvas.

— Jis jį nužudė?

— Ne. Jis kaip ir pavogė jį.

— Hm. Klausykit, man reikia dirbti. Gal paaiškintumėt, ko atėjot?

— Tas kūnas buvo Kloviso Gudmano, jūsų senelio, amžiną jam atilsį.

— Tai jis sudegino Klovisą! — palenkė galvą į šoną.

Sendis linktelėjo.

Akys susiaurėjo. Ji vos tvardėsi.

— Už ką?

— Matot, jam reikėjo, kad visi manytų ji žuvus.

— Bet kodėl Klovisą?

— Patrikas buvo jo advokatas ir draugas.

— Nieko sau draugas.

— Na, taip. Klausykit, aš ir pats nieko nesuprantu. Tas buvo prieš ketverius metus. Nei jūs, nei aš nieko nežinojom.

Vienos rankos pirštais barbendama į stalą, ji kramtė kitos rankos pirštų nagus. Tas vyrukas atrodo tikrai kietas advokatas, taigi ašaringu jausmų protrūkiu jo nepaveiksi. Ką daryti? Tegul kalba jis.

— Aš klausau, — tarė ji.

— Lavono išniekinimas yra sunkus nusikaltimas.

— Taip.

— Baudžiamas pagal civilinį kodeksą. Tai reiškia, kad Kloviso Gudmano artimieji gali paduoti mano klientą į teismą.

Aha. Ji atsiduso, atsitiesė ir nusišypsojusi tarė:

— Dabar supratau.

Sendis taip pat nusišypsojo:

— Taip. Todėl aš ir čia. Mano klientas norėtų su Kloviso artimaisiais susitarti be triukšmo.

— Ką reiškia „artimieji“?

— Sutuoktinis, vaikai ir vaikaičiai.

— Vadinasi, aš jiems priklausau.

— Ir jūsų brolis.

— Jo nėra. Liuteris prieš dvejus metus mirė. Narkotikai, alkoholis.

— Vadinasi, kelti bylą galit tik jūs.

— Kiek? — nebesitvardydama paklausė ji, bet tuoj pat susigėdo.

Sendis palinko į priekį:

— Siūlom dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Iš karto. Čekis mano kišenėje.

Ji taip pat jau lenkėsi arčiau jo, bet išgirdusi sumą sustingo. Akys sudrėko, virptelėjo apatinė lūpa:

— O Dieve.

Sendis apsižvalgė:

— Taip, dvidešimt penki tūkstančiai.

Imdama popierinę servetėlę, ji apvertė druskinę. Nusišluostė ašaras, išsipūtė nosį. Bijodamas, kad ji nepratrūktų, Sendis apsižvalgė.

— Ir viskas mano? — šiaip taip išspaudė prikimusiu balsu, vos atgaudama kvapą.

— Viskas jūsų.

Vėl nusišluosčiusi ašaras, tarė:

— Noriu kokakolos.

Tylėdama išgėrė didelį kokakolos puodelį. Gurkšnodamas prastą kavą Sendis apžiūrinėjo lankytojus. Jis neskuba.

— Aš galvoju štai ką, — pagaliau pratarė ji. — Jeigu jau čia atėjot ir iškart klojat ant stalo dvidešimt penkis tūkstančius, tai tikriausiai galėsit ir daugiau.

— Derėtis aš neįgaliotas.

— Jeigu iškelsiu bylą, jūsų klientui tikriausiai bus ne kas. Suprantat, ką noriu pasakyti? Prisiekusieji žiūrės į mane ir galvos, kad jis sudegino vargšą Klovisą, o pats nušvilpė devyniasdešimt milijonų dolerių.

Gurkštelėjęs kavos Sendis linktelėjo: jis jai pritaria.

— Susiradusi advokatą, tikriausiai gaučiau kur kas daugiau.

— Galbūt, bet tektų penkerius metus palaukti, be to, iškiltų kai kurių sunkumų.

— Kokių sunkumų? — paklausė ji.

— Jūs nesat artima Klovisui.

— Esu.

— Tai kodėl nedalyvavot jo laidotuvėse? Kaip į tai pasižiūrės prisiekusieji? Klausykit, Dina, aš čia tam, kad ramiai viską sutvarkytume. Jeigu nenorit, tai sėdu ir mašiną ir grįžtu į Naująjį Orleaną.

— Tai kiek siūlot daugiausiai?

— Penkiasdešimt tūkstančių.

— Sutarta, — ištiesė stambų, dar drėgną nuo puodelio delną.

Iš kišenės išsitraukęs tuščią čekį Sendis jį užpildė ir padavė jai pasirašyti dar porą dokumentų: sutartį ir Dinos prašymą prokurorui.

Per dešimt minučių dokumentai buvo sutvarkyti.

Galų gale Bokoje prasidėjo šioks toks judėjimas. Į Benio BMW švedė skubiai susikrovė lagaminus ir išdūmė. Ją sekė iki Majamio tarptautinio oro uosto. Ten palaukusi dvi valandas, nuėjo prie registracijos į Frankfurtą.

Frankfurte jos jau lauks. Kantriai seks tol, kol ji suklys, o paskui suras ir Benį Ariciją.

39

Paskutinis oficialus teisėjo Haskėjaus veiksmas Šioje byloje buvo ekspromtu jo kabinete surengtas klausymas, nedalyvaujant kaltinamojo advokatui. Nebuvo ir prokuroro. Šio susitikimo protokolo byloje taip pat nebus. Patriką trys sargybiniai skubiai įvedė pro tarnybinį teismo rūmų įėjimą, palydėjo laiptais į viršų ir niekam nematant įleido į Haskėjaus kabinetą, kur laukė gerbiamasis teisėjas. Teismo posėdžių tądien nebuvo. Tokiomis dienomis teismo rūmuose paprastai būna ramu, tačiau šįryt buvo suimti keturi garsūs advokatai, todėl koridoriai nuo kalbų ūžte ūžė.

Patriko žaizdos vis dar buvo aptvarstytos. Jis vilkėjo tais pačiais duksliais operacinės drabužiais, kurie aplinkiniams turėjo priminti, jog jis ne kalinys, o ligonis.

Kai jiedu liko vieni, Karlas užrakino duris ir kyštelėjo jam lapą popieriaus:

— Štai.

Tai buvo Karlo Haskėjaus pasirašytas vieno punkto įsakymas, kuriuo jis prašosi nušalinamas nuo bylos Valstija prieš Patriką S. Laniganą. Įsigalioja šiandien popiet, jau po valandos.

— Šįryt dvi valandas kalbėjausi su teisėju Traselu. Jis ką tik išėjo.

— Ar jis bus man palankus?

— Tiek, kiek galės. Aš jam sakiau, jog, mano nuomone, tai nėra tyčinė žmogžudystė. Jis lengviau atsikvėpė.

— Teismo nebus, Karlai.

Patrikas pasižiūrėjo į kalendorių ant sienos. Kiekvieną spalio dieną buvo pažymėta daugiau klausymų ir teismų, negu galėtų aprėpti penki teisėjai.

— Dar nenusipirkai kompiuterio? — paklausė jis.

— Mano sekretorė dirba kompiuteriu.

Jiedu susipažino šiame kabinete, kai jaunas, niekam nežinomas Patrikas laimėjo pirmąją savo bylą dėl automobilio katastrofos. Tris dienas trukusiam teismui pirmininkavo Karlas. Jiedu susidraugavo. Patriko klientui prisiekusieji priteisė du milijonus tris šimtus tūkstančių dolerių. Tuomet tai buvo didžiausias nuosprendis pakrantėje. Apeliaciniame teisme Bogano firma prieš Patriko valią sutiko susitarti už du milijonus. Trečdalį gavo advokatai. Išmokėję skolas ir šį bei tą nupirkę firmai, likusius pinigus partneriai pasidalijo tarpusavyje. Patrikas tuomet dar nebuvo jų partneris. Jie jam tesukrapštė dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.

Klovisas Gudmanas tame teisme buvo tikras šviesulys.

Žvilgtelėjęs į lubas Patrikas tarė:

— Ar neprašei, kad apygarda padarytų remontą? Per ketverius metus čia niekas nepasikeitė.

— Po dviejų mėnesių išeinu. Kodėl turėčiau tuo rūpintis?

— Pameni tą Huverio procesą? Mano pirmą gynimą tavo teismo salėje ir tą gražiausią mano kaip advokato valandą?

— Žinoma.