Джон Гришэм - Partneris

Karlas klausėsi užsimerkęs ir šypsodamasis purtė galvą: neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

— Na ir šunsnukis, — sumurmėjo po nosimi.

— Ačiū. Penktadienį po darbo nuvažiavau į trobelę praleisti savaitgalio. Rašiau bylos santrauką, su Peperiu medžiojome tetervinus. Paskui patikrinau šaldiklį: Klovisas ramiai ilsėjosi. Sekmadienį prieš patekant saulei į numatytą vietą nuvežiau senąjį motociklą ir benziną. Paskui į Džeksono autobusų stotį nuvežiau Peperį. Kai sutemo, išėmiau Klovisą iš šaldiklio, paguldžiau prie židinio, kad atitirptų, ir įkėliau į bagažinę. O po valandos buvau nebegyvas.

— Sąžinė negraužia?

— Graužia. Padariau baisų dalyką, Karlai. Tačiau buvau tvirtai apsisprendęs pradingti. Turėjau kaip nors tą padaryti. Žmogaus nužudyti negalėčiau, bet man verkiant reikėjo kokio nors kūno. Juk logiška.

— Visiškai logiška.

— Mirus Klovisui, atėjo laikas pradingti ir man. Daug kas priklausė nuo sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Juk daug kas galėjo nepasisekti.

— Tačiau sėkmė tavęs niekaip neapleidžia.

— Kol kas.

Žvilgtelėjęs į laikrodį Karlas paėmė dar vieną krabo kojelę.

— Kiek iš to, ką čia papasakojai, sužinos teisėjas Traselas? — paklausė jis.

— Viską, išskyrus Kloviso pavardę. Palaikykim ją vėlesniam laikui.

40

Patrikas sėdėjo stalo gale. Stalas priešais jį buvo tuščias, ne taip kaip priešais jam iš dešinės sėdintį advokatą. Jo pusėje tarsi mūšiui išrikiuoti ginklai gulėjo du aplankai ir keletas bloknotų. Patrikui iš kairės sėdėjo T. L. Perišas, pasiruošęs tik vieną bloknotą, tačiau apsiginklavęs magnetofonu — Patrikas tam neprieštaravo. Kad būtų paprasčiau, apsieita be pagalbininkų ir kitokių liokajų, bet kadangi kiekvienam geram juristui privalu turėti bylos medžiagą, visi sutiko, kad posėdis būtų įrašinėjamas.

Atmetus federalinius kaltinimus, teisingumas buvo atiduotas į valstijos rankas. Perišas tą suprato. Federalai kaltinamąjį užrito ant jo pečių, kad galėtų imtis senatoriaus — kur kas svarbesnių reikalų. Tačiau kaltinamasis pakišo dar vieną staigmeną, todėl Perišas priklausė nuo jo malonės.

— Teri, apie tyčinę žmogžudystę galit pamiršti, — tarė Patrikas. Teriu į prokurorą kreipdavosi beveik visi, tačiau kaltinamajam, kurio anksčiau jis net nepažinojo, taip nederėtų. — Aš nieko nenužudžiau.

— Kas tuomet sudegė automobilyje?

— Žmogus, kuris jau keturios dienos buvo miręs.

— Ar mes jį pažįstam?

— Ne. Jo niekas nepažinojo.

— Kaip jis mirė?

— Nuo senatvės.

— Kur jis nuo senatvės mirė?

— Čia, Misisipės valstijoje.

Bloknote Perišas braižė linijas ir kvadratėlius. Federalams atsitraukus, durys jau vėrėsi. Pro jas Patrikas tuoj išeis laisvas, be antrankių. Atrodo, kad niekas jo nebesulaikys.

— Vadinasi, sudeginot lavoną?

— Taip.

— Ar yra tam tinkamas straipsnis?

Per stalą Sendis stumtelėjo popieriaus lapą. Greitosiomis jį perskaitęs Perišas tarė:

— Prašau man atleisti. Tokie dalykai ne kasdien pasitaiko.

— Tai viskas, ką turit, Teri, — ramiai tarė Patrikas, tarsi tam būtų pasirengęs senų seniausiai.

T. L. buvo įtikintas, bet prokurorai lengvai nepasiduoda.

— Atrodo, kad gausit metus pasėdėti kalėjime, — tarė jis. — Vieneri metai Parčmane nepakenktų.

— Žinoma, tik aš nesirengiu keliauti į Parčmaną.

— O kurgi jūs ketinate keliauti?

— Kur nors. Bet skrisiu ten pirmąja klase.

— Tik neskubėkit. Turim neatpažintą žuvusiojo kūną.

— Ne, Teri, neturit. Nežinot, kas sudegė, o aš nesakysiu, kol nesusitarsim.

— Ir dėl ko gi mes tarsimės?

— Atmeskit kaltinimą. Vis tiek nelaimėsit. Siūlau abiem pusėms susirinkti žaislus ir keliauti namo.

— O, kaip viskas paprasta. Pagaunam banko plėšiką, jis atiduoda pinigus, mes atsiimam kaltinimą ir pamojuojam jam rankute. Gera pamoka keturiems šimtams kaltinamųjų, laukiantiems nuosprendžio. Jų advokatai tuo tikrai pasinaudos. Tai juk smūgis į paširdžius įstatymui ir tvarkai.

— Man nerūpi tie keturi šimtai, lygiai kaip jiems visai nerūpiu aš. Tai juk baudžiamasis procesas, Teri. Kiekvienas už save.

— Tačiau ne visi pakliūva į pirmuosius puslapius.

— A, štai kas. Nerimaujat dėl to, ką parašys spauda. Kada rinkimai? Kitąmet?

— Opozicija man nepavojinga. Dėl spaudos nesijaudinu.

— Žinoma, kad jaudinatės. Juk jūs — visuomenės pareigūnas. Negalit nekreipti dėmesio, ką apie jus rašo spauda, taigi verčiau atmeskit man kaltinimą. Vis tiek bylos nelaimėsit. Jums rūpi pirmieji puslapiai? Pralaimėjęs bylą, tikrai į juos pakliūsit.

— Velionio artimieji nenori kelti bylos, — įsiterpė Sendis. — Tą galim patvirtinti viešai, — pamojavo dokumentu, atseit mes turim įrodymų, artimieji mūsų pusėje, mes žinom, kas jie, o jūs — ne.

— Puikiai tiktų pirmiesiems puslapiams, — pridūrė Patrikas. — „Artimieji prašo nekelti bylos“.

Perišui knietėjo paklausti, kiek jiems sumokėjo, tačiau susitvardė. Argi tai svarbu. Jis toliau bloknote braižė linijas ir kvadratėlius, o magnetofonas įrašinėjo tylą.

Priešininką nustūmęs iki pat liepto galo, Patrikas rengėsi kirsti lemiamą smūgį.

— Klausykit, Teri, — pradėjo nuoširdžiai, — žmogžudyste manęs apkaltinti nepavyks. Su tuo baigta. Negalit apkaltinti ir lavono išniekinimu, nes nežinot, kieno kūnas. Jūs nieko prieš mane neturit. Suprantu — karti piliulė, tačiau faktų nepakeisi. Gausit šiek tiek pylos, bet tokiam darbe jos neišvengsi.

— Labai dėkingas. Bet aš galiu apkaltinti lavono išniekinimu. Pavadinsim jį Džonu Dou1.

— O kodėl ne Džeine Dou? — paklausė Sendis.

— Nesvarbu kaip. Surinksim duomenis apie kiekvieną 1992-ųjų sausio pradžioje mirusį senuką arba senutę. Surasim artimuosius, patikrinsim, ką jie jums sakė. Gavę teismo įsakymą, atkasim keletą kapų. Mums nėra ko skubėti. O jums teks keliauti į Harisono apygardos kalėjimą. Šerifas Svynis parinks gerų kameros draugų. Paleisti už užstatą nesutiksiu. Nesutiks nė vienas teisėjas, nes kaltinamasis turi savybę pradingti be pėdsakų. Prabėgs keletas mėnesių, ateis vasara. Kalėjime karšta. Dar labiau sublogsit. O mes vis kapstysim ir kapstysim, kol rasim tuščią kapą ir nuo apkaltinimo praėjus devyniems mėnesiams — dviem šimtams septyniasdešimčiai dienų — bus teismas.

— Kaip įrodysit, kad tą padariau aš? Nėra nė vieno liudininko, tik netiesioginiai įrodymai.

— Tegu. Bet jūs nesuprantat, ką noriu pasakyti. Apkaltinti neskubėsiu. Galiu prie nuosprendžio pridėti dar porą mėnesių, taigi teismo lauksit kalėjime visus metus. Ilgoka žmogui, turinčiam daug pinigų, ar ne?

— Kaip nors ištversiu, — žiūrėdamas Perišui į akis ir stengdamasis pirmas nesumirksėti atsakė Patrikas.

— Galbūt, tačiau būtų geriau, jeigu teismo nebūtų.

— Ką tai reiškia? — paklausė Sendis.

— Reikia žvelgti plačiau, — paaiškino Perišas, virš galvos ištiesdamas rankas. Nenorim likti kvailio vietoje, Patrikai. Federalai pasitraukė ne tuščiomis. O kas liko valstijai? Pamėtėkit ir mums ką nors.

— Jūs gausit progą paskelbti man nuosprendį. Aš stosiu prieš teismą, viskas vyks, kaip pridera, dėl lavono išniekinimo prisipažinsiu kaltas, bet į kalėjimą neuždarysit. Paaiškinsit teisėjui, kad šeima atsisako kelti bylą, pasiūlysit atleisti mane nuo bausmės, lygtinai, skirsit baudą, kompensaciją už atsėdėtą laiką. Galit papasakoti, ką kankinamas iškentėjau, visi pamatys, koks jūs geras. Svarbiausia — jokio kalėjimo.