Джон Гришэм - Partneris

— Leisdami jam išsipirkti kvailai atrodysim, — tarė Sprolingui, kuris bergždžiai stengėsi įsitaisyti ant grakščios medinės kėdės.

Sprolingas buvo antrasis asmuo po paties generalinio atornėjaus, keliomis pakopomis aukščiau Masto. Taigi keletą minučių mandagiai pasiklausys, ką mano jo pavaldiniai, tačiau spręs jiedu su Džeinsu.

Žvilgtelėjęs į T. L. Perišą Hamiltonas Džeinsas paklausė:

— Ar galima tikėtis, jog Laniganą nuteis už žmogžudystę?

T. L. puikiai žinojo, kad šie žmonės pažadų nepamiršta, todėl apdairiai atsakė:

— Dėl kaltinimo tyčine žmogžudyste gali iškilti kai kurių keblumų, tačiau galimąjį nuteisti už netyčinę.

— Kiek už ją gautų?

— Dvidešimt metų.

— Kiek sėdėtų?

— Apie penkerius.

Keista, tačiau Džeinsą, kuris manė, jog nusikaltėliai turi atsėdėti visą jiems skirtą laiką, tai patenkino.

— Sutinkat, Kateri? — paklausė jis žingsniais pirmyn ir atgal matuodamas lovos kraštą.

— Nepakanka įrodymų, — atsakė Kateris. — Mes negalim įrodyti, kas, ką, kada ir kur nužudė. Žinom kodėl, tačiau teisme nieko neįrodysim. Su netyčine žmogžudyste bus paprasčiau.

Džeinsas kreipėsi į Perišą:

— O kaip teisėjas? Ar skirs maksimumą?

— Jeigu įrodysim netyčinę žmogžudystę, teisėjas skirs dvidešimt metų. Dėl lygtinio paleidimo sprendžia kalėjimo vadovybė.

— Ar galima tikėtis, kad už grotų Laniganas praleis bent penkerius metus? — paklausė visus apžvelgdamas Džeinsas.

— Taip, žinoma, — kiek pyktelėjęs atsakė Perišas, — tačiau dar neatmetam ir tyčinės žmogžudystės. Mes įrodysim, jog planuodamas pavogti pinigus Laniganas nužudė žmogų. Mirties bausmės tikimybė maža, bet įkalinimas iki gyvos galvos garantuotas.

— Ar mums svarbu, kur jis sėdės: Parčmane ar federaliniame kalėjime? — paklausė Džeinsas. Akivaizdu, jog jam tas buvo visiškai nesvarbu.

— Neabejoju, kad tuo klausimu Patrikas turi savo nuomonę, — atsakė Perišas ir susilaukė keleto vangių šypsenėlių.

T. L. šis sandėris buvo ypač priimtinas, nes jis liktų vieninteliu kaltintoju. Mastas ir FTB pasitraukia. Tą pajutęs sumanė dar truputį stumtelėti Mastą prie uolos krašto:

— Galiu užtikrinti, kad Patrikas sėdės Parčmane.

Mastas nenutylėjo. Papurtė galvą ir susiraukęs paprieštaravo:

— Nežinau. Man rodos, nieko gero iš to nebus. Kaip mes atrodysim? Užsimanęs gali apiplėšti banką, tave sučiumpa, išsideri, kad atmestų kaltinimus, grąžini pinigus ir — laisvas? Teisingumu juk neprekiaujama.

— Viskas čia truputį sudėtingiau, — paprieštaravo Sprolingas. — Yra stambesnių žuvų, kurias Laniganas žada mums parodyti. Jo pavogti pinigai nešvarūs. Mes juos paprasčiausiai sugrąžiname mokesčių mokėtojams.

Su Sprolingu ginčytis Mastas neketino.

Žvilgtelėjęs į T. L. Perišą Džeinsas tarė:

— Su visa derama pagarba, pone Perišai, ar galėčiau jus paprašyti trumpam palikti mus vienus? Mums reikėtų pasitarti.

— Žinoma, — atsakė Perišas ir išėjo į koridorių.

Pakaks tauškalų. Laikas tarti žodį Sprolingui:

— Viskas labai paprasta, džentelmenai. Tuo susidomėjo Baltieji rūmai. Senatorius Nyjė nėra prezidento draugas. Atvirai kalbant, skandalas administracijai netgi naudingas. Po dvejų metų — rinkimai, o jeigu šitie tvirtinimai teisingi, tai jis — lavonas.

— Mes ištirsim, — tarė Džeinsas Mastui, — o jūs kaltinsit teisme.

Staiga Mastas susivokė, jog tai paranku ir jam. Nutarimą tartis su Patriku priėmė žmonės, kur kas įtakingesni nei Sprolingas ir Džeinsas, o šie tik stengiasi Masto nenuvilti: šiaip ar taip, jis juk JAV atornėjus.

Jam atsiranda galimybė byloje kaltinti JAV senatorių. Šis argumentas buvo lemiamas, ir Mastas atgijo. Jis jau vaizdavosi, kaip pilnutėlėje teismo salėje prisiekusieji ir žiūrovai gaudyte gaudo kiekvieną Patriko padarytų įrašų žodį.

— Vadinasi, pasiūlymas priimtas, — tarė jis gūžtelėdamas pečiais, tarsi jam būtų vis vien.

— Taip, — atsakė Sprolingas. — Nėra čia ko daug galvoti. Visi patenkinti: vyriausybė atgauna pinigus, valstija Patriką ilgam įkiša už grotų, o mes nutveriam kur kas stambesnę žuvį.

— Be to, tai paranku ir prezidentui, — pridūrė Mastas šypsodamasis, bet šypsojosi tik jis vienas.

— Aš to nesakiau, — tarė Sprolingas. — Su prezidentu nesikalbėjau. Žinau tik tiek, kad su jo aplinkos žmonėmis kalbėjosi mano bosai.

Džeinsas pakvietė T. L. Perišą, ir visi dar apie valandą gilinosi į Patriko pasiūlymo smulkmenas. Davus nurodymą, mergina po valandos bus laisva. Jie nusprendė pareikalauti, kad Patrikas sumokėtų palūkanas. O kaip dėl jo iškelto ieškinio FTB? Džeinsas susirašė klausimus, kuriuos turės aptarti su Sendžiu.

Markas Berkas pats perdavė Evai puikią žinią, kad jos tėvas laisvas. Jam nieko blogo nenutiko, tiesą sakant, pagrobėjai su juo elgęsi gana pagarbiai.

Ir dar: po dienelės kitos bus laisva ir ji.

34

Rimtais veidais jie sugrįžo į „Kamilės apartamentus“ ir susėdo į savo vietas. Po sunkaus darbo dauguma buvo be švarkų, pasiraitoję rankoves, atsilaisvinę kaklaraiščius. Kaip rodė Sendžio laikrodis, jie plušėjo beveik pusantros valandos. Visų vardu kalbėjo Sprolingas.

— Dėl pinigų, — pradėjo jis, ir Sendis tą pat akimirką suprato, jog pasiūlymas priimtas. Liks tiktai aptarti smulkmenas. — Kiek jūsų klientas ketina grąžinti?

— Visus.

— Visus, kiek yra?

— Visus devyniasdešimt milijonų.

— O palūkanos?

— O kam reikia palūkanų?

— Mums.

— Kodėl?

— Nes taip teisinga.

— Teisinga kam?

— Mokesčių mokėtojams.

Sendis nusijuokė:

— Na, ką jūs. Juk tarnaujat federalinei vyriausybei. Nuo kada ėmėtės ginti mokesčių mokėtojus?

— Taip priimta neteisėto pinigų pasisavinimo atvejais, — pridūrė Morisas Mastas.

— Kiek? — paklausė Sendis. — Koks palūkanų dydis?

— Devyni procentai, — atsakė Sprolingas, — manau, kad tai teisinga.

— Tikrai? O kiek palūkanų moka Mokesčių tarnyba, grąžindama žmogui permoką?

Visi tylėjo.

— Šešis procentus, — tarė Sendis, — vyriausybė moka šešis aplaižytus procentėlius.

Sendis tą buvo numatęs. Panašių klausimų jis tikėjosi, todėl buvo jiems pasirengęs. Smagu buvo žiūrėti, kaip stengdamiesi jam nenusileisti jie dabar muistosi.

— Vadinasi, siūlot šešis procentus? — paklausė Sprolingas, atsargiai parinkdamas žodžius.

— Žinoma, kad ne. Pinigai pas mus, mes ir spręsim, kiek mokėti. Tokiu pat principu vadovaujasi vyriausybė. Juk pinigai grįš Pentagonui kaip į juodąją skylę.

— Tai ne nuo mūsų priklauso, — tarė Džeinsas. Jis jautėsi pavargęs ir nebuvo nusiteikęs nieko aiškinti.

— Pinigai, šiaip ar taip, atsirado, — kalbėjo Sendis. — Jeigu ne mano klientas, juos būtų pasiglemžę sukčiai, ir niekuomet jų nebepamatytumėt. Mano klientas užkirto tam kelią, išsaugojo pinigus ir ketina juos grąžinti.

— Tai gal už tai turėtume skirti jam premiją? — paklausė Džeinsas.

— Ne. Tik nereikalaukit palūkanų.

— To Vašingtone nesupras, — tarsi prašydamas pagalbos derėjosi Sprolingas. — Duokit nors truputį, kad galėtume pasiaiškinti.

— Gausit pusę Mokesčių tarnybos palūkanų dydžio ir nė cento daugiau.

Nutaisęs rimtą veidą Sprolingas tarė:

— Pasikalbėsiu su generaliniu atornėjumi. Tikiuosi užtikti jį geros nuotaikos.

— Perduokit jam nuo manęs linkėjimų, — atsakė Sendis.