Джон Гришэм - Partneris

— Taip, galėjau. Bet po dviejų valandų FTB sužinojo, kad aš Stefano naguose. Tai ir išgelbėjo man gyvybę. Stefanas nebegalėjo manęs nužudyti, nes sužinojo federalai.

— Bet kaip...

— Eva paskambino į Biloksį Kateriui, o jis — į Vašingtoną.

Sendžiui norėjosi sustabdžius automobilį šokti lauk ir, atsirėmus į tilto turėklus, išrėkti visą per mėnesį susikaupusią įtampą. Jis manė išsiaiškinęs viską, bet — še tau, dar viena staigmena.

— Tu, prakeiktas kvaily, leidaisi pagaunamas.

— Kvailys? O kas ką tik laisvas išėjo iš teismo salės? Ar ne aš ką tik kalbėjausi su mylima moterimi, kuri išsaugojo mano pinigus? Praeitis mane pagaliau paleido, Sendi. Negi nesupranti? Niekas manęs nebeieško.

— Juk galėjo kas nors nepasisekti.

— Taip, bet pasisekė. Turėjau pinigus, įrašus, alibi dėl Kloviso. Be to, turėjau pakankamai laiko viską suplanuoti.

— Kankinimų juk neplanavai.

— Ne, bet randai užgis. Nebegadinkim sau nuotaikos, Sendi. Man sekasi.

Sendis išleido Patriką prie motinos namų. Kvepėjo kepamu pyragu. Ponia Lanigan kvietė Sendį pavakarieniauti drauge, bet jis suprato, jog motinai su sūnumi norisi pabūti vieniems, o, be to, jis keturias dienas nesimatė su žmona ir vaikais. Sendis išvažiavo, bet galvoje pašėlusiai sukosi mintys.

43

Jis pabudo prieš auštant lovoje, kurioje nebuvo miegojęs daugiau kaip dvidešimt metų, kambaryje, kurio nebuvo matęs beveik dešimt. Kaip seniai tas buvo. Tie laikai priklausė anam gyvenimui. Dabar kambarys atrodė mažesnis, žemesnis. Čia nebebuvo nei vaikystę primenančių daiktų, nei mėgstamos komandos plakatų, nei nuotraukų su besišypsančiomis šviesiaplaukėmis gražuolėmis aptemptais maudymosi kostiumėliais.

Jiedu su motina beveik nebendraudavo, todėl kambarys buvo jo tvirtovė. Nuo pat ankstyvos paauglystės laikydavo jį užrakintą. Tėvai čia užeidavo tik jam leidus.

Mama triūsė virtuvėje. Namuose kvepėjo kepamu kumpiu. Vakar jiedu ilgai nėjo miegoti. Šįryt ji atsikėlė anksti: nekantravo sūnų apie viską iškamantinėti. Argi galima ją už tai kaltinti?

Jis atsargiai pasirąžė. Žaizdas užtraukusi odelė suskilinėjo, ištryško kraujas. Palietė žaizdą krūtinėje. Labai niežėjo. Siaubingai norėjosi suleidus nagus gerai pasikasyti. Gulėjo sukryžiavęs kojas ir, sunėręs rankas už galvos, šypsodamasis žvelgė į lubas. Bėglio gyvenimas baigtas. Nebėra nei Patriko, nei Danilo, šešėliai už nugaros išsisklaidė. Stefanas, Aricija, Boganas su savo kompanija, federalai ir Perišas su savo kaltinimais — viskas nutolo. Niekas jo nebepersekios.

Pro langą sušvito saulė. Jos spindulių užlietas kambarėlis atrodė dar mažesnis. Patrikas atsikėlė ir, nusimaudęs po dušu, pasitepė žaizdas vaistais.

Motinai pažadėjo, kad vietoj Ešli Nikolės, kurios buvo labai pasiilgusi, ji turės kitų vaikaičių. Papasakojo apie Evą, žadėjo netrukus su ja atvažiuoti į Naująjį Orleaną. Kol kas jiedu nesusituokę, bet tikrai susituoks.

Jiedu verandoje pavalgė skrudintos duonos su kumpiu, išgėrė kavos. Miestas budo. Po pusryčių, kol dar neapipuolė smalsios kaimynės, jiedu išvažiavo pasivažinėti. Patrikas norėjo pasidairyti po gimtąjį miestą.

Devintą užsuko į drabužių parduotuvę. Patrikas išsirinko kelnes, marškinėlių ir dailų odinį krepšį kelionei. Dekaturo gatvėje stabtelėjo prie „Du Mond“ kavinės pyragaičių, paskui kitoje kavinėje papietavo.

Jiedu susikibę rankomis sėdėjo oro uoste. Beveik nesikalbėjo. Kai paskelbė reisą, Patrikas motiną tvirtai apkabino ir pažadėjo jai kasdien paskambinti. Ji norinti pamatyti vaikaičius.

— Ir kuo greičiau, — pridūrė šypsodamasi.

Jis išskrido į Atlantą. Ten su legaliu Patriko Lanigano pasu, kurį Eva perdavė per Sendį, nusipirko bilietą į Nicą.

Paskutinį kartą Evą jis matė Rio prieš mėnesį. Jiedu kartu praleido kiekvieną to savaitgalio akimirką. Patrikas žinojo, kad jo medžioklė artėja prie pabaigos. Galas jau visai čia pat.

Pamiršę viską pasaulyje jiedu apsikabinę vaikščiojo po Ipanemos ir Leblono paplūdimius. Sėdėjo savo pamėgtuose „Antikvarijaus“ ir „Antonijaus“ restoranuose, tačiau valgyti jiems nesinorėjo. Šnekučiavosi trumpomis frazėmis, nes kiekvienas ilgesnis pokalbis baigdavosi ašaromis.

Ji prašė jį bėgti, kol dar įmanoma, pasislėpti su ja kurioje nors Škotijos pilyje arba mažame kambarėlyje Romoje, kur niekas jų nesurastų. Jis jau buvo besutinkąs, tačiau silpnumo akimirka praėjo. Jis pavargo slapstytis.

Vėlai vakare, funikulieriumi pakilę į „Cukraus galvos“ viršūnę, jiedu ilgai žiūrėjo, kaip už Rio leidžiasi saulė. Miestas naktį buvo nepaprastai gražus, tačiau tuomet ne tai jiems rūpėjo. Apglėbęs saugojo ją nuo žvarbaus vėjo ir kalbėjo, kad kada nors, kai viskas bus baigta, jiedu stovės čia, žiūrės į besileidžiančią saulę ir svajos apie ateitį. Ji stengėsi tuo patikėti.

Atsisveikino gatvėje netoli jos namų. Pabučiavęs ją į kaktą, įsiliejo į minią. Paliko ją gatvėje verkiančią — jau geriau taip negu tie graudingi atsisveikinimai oro uoste — ir išskrido vakarų kryptimi, persėsdamas vis į mažesnį lėktuvą. Vėlai naktį nusileidęs Ponta Poroje, sėdo į „Vabalą“, kurį buvo palikęs prie oro uosto, ir tyliomis gatvelėmis grįžo į savo kuklų namelį Rua Tiradentėje. Prasidėjo laukimas.

Jis skambindavo jai kasdien tarp keturių ir šešių, prisistatydamas vis kitu vardu.

Paskui nebepaskambino.

Jį pagavo.

Traukinys sekmadienį iš Nicos į Ezą atvyko laiku, kelios minutės po devynių. Išlipęs dairėsi jos minioje. Ji nežadėjo jo pasitikti, tačiau jis vis tiek tikėjosi, troško ją kuo greičiau pamatyti. Nešinas naujuoju krepšiu susirado taksi ir nuvažiavo į „Vilią Gallici“.

Ji buvo užsakiusi kambarį Evai Mirandai ir Patrikui Laniganui. Gera vėl pasijusti žmogumi, kuriam nebereikia dangstytis svetima pavarde ir suklastotu pasu. Sužinojus, kad ji dar neatvykusi, nuotaika krito. Jis svajojo rasiąs ją kambaryje, išsiilgusią jo artumo. Beveik juto ją.

— Kada užsakytas kambarys? — susierzinęs paklausė registratorės.

— Vakar. Ponia skambino iš Londono ir sakė, kad atvažiuos šįryt, bet dar neatvyko.

Nuėjęs į kambarį, nusiprausė po dušu, iškrovė iš krepšio daiktus ir užsisakė arbatos su pyragaičiais. Paskui užmigo. Pro sapnus girdėjo ją beldžiantis į duris, regėjo įeinančią.

Registratorės paprašė, kad perduotų jai laiškelį, ir išėjo pasivaikščioti po tą nuostabų renesansinį miestą. Oras buvo gaivus ir tyras. Maloni lapkričio pradžia provincijoje. Jiedu galėtų apsigyventi ir čia. Žvelgdamas į neįprastus namus senoviškose siaurose gatvelėse jis galvojo, kaip būtų gera čia gyventi. Tai buvo universiteto miestelis, kurio gyventojai dievino meną. Ji puikiai kalbėjo prancūziškai, taigi jam teks gerokai pasitempti. Taip, dabar jis mokysis prancūzų kalbos. Savaitę jiedu pabus čia, po to trumpam nuskris į Rio, bet ten tikriausiai nepasiliks. Ištrūkęs į laisvę Patrikas troško gyventi visur, pažinti daugybę šalių, išmokti daugelį kalbų.

Jį užkalbino keletas jaunų mormonų. Jų atsikratęs pamažu nužingsniavo Kur Mirabo alėja. Toje pat kavinukėje, kur prieš metus jiedu sėdėjo ir susikibę už rankų žvelgė į praeivius, užsisakė stiprios kavos.

Jis tvardėsi. Gal ji pavėlavo į lėktuvą? Šiaip taip sulaukęs, kol sutems, kiek galėdamas ramiau grįžo į viešbutį.

Ji neatvykusi. Ne, neskambinusi. Jokių žinučių nėra. Jis paskambino į viešbutį Londone. Sužinojo, jog ji išsiregistravo vakar, šeštadienį apie vidurdienį.