Джон Гришэм: Partneris

Patrikas paskutinįsyk žvilgtelėjo į Gajų, į svirtelę, tuomet stipriai užsimerkė, sukaupė jėgas ir tarė:

— Prisiekiu, nežinau, apie ką kalbat.

— Patrikai, Patrikai...

— Ne, nereikia! — maldavo jis. — Ne!

— Patrikai, čia tik trečias lygis. Pusiaukelė į anapus, — nuspaudęs svirtelę Gajus žvelgė į konvulsijų tampomą kūną.

Patrikas nebegalėjo užgniaužti riksmo, kuris nuaidėjo taip šaižiai ir siaubingai, jog verandoje sėdėjęs Osmaras su brazilais sustingo. Jų pokalbis tamsoje nutrūko. Kažkuris tyliai meldėsi.

Už šimto metrų prie kelio budėjęs brazilas stebėjo, ar kas neatvažiuoja. Svečių niekas čia nelaukė. Daugelį mylių aplinkui nebuvo jokios gyvenvietės. Pasikartojus riksmui jis taip pat sukalbėjo trumpą maldelę.

4

Ketvirtas ar penktas kaimynų skambutis išvedė ponią Stefano iš pusiausvyros ir privertė Džeką pasakyti žmonai tiesą. Trys gatvėje prie automobilio stoviniuojantys vyrai tamsiais kostiumais buvo FTB agentai. Jam teko paaiškinti žmonai, kodėl jie slankioja aplink jų namus. Pažeisdamas profesinę etiką, apie Patriką papasakojo beveik viską. Paprastai ponia Stefano jo neklausinėdavo. Ji nesidomėjo, ką vyras veikia darbe, tačiau ką apie juos pagalvos kaimynai, jai buvo ne vis vien. Juk tai Folsčerčas, netruks pasklisti kalbos.

Ji atsigulė vidurnaktį. Džekas snūduriavo ant sofos valgomajame, kas pusvalandį pašokdamas žvilgtelėti pro užuolaidų tarpą, ką jie ten, gatvėje, veikia. Kai trečią nakties pasigirdo durų skambutis, jis, kaip tyčia, miegojo.

Duris atidarė apsivilkęs treningais. Ten stovėjo keturiese. Vieną iš jų atpažino iš karto: Hamiltonas Džeinsas, FTB direktoriaus pavaduotojas. Antrasis gyveno už keturių kvartalų ir buvo to paties golfo klubo narys, tačiau kiti du buvo nepažįstami.

Pakvietė juos į erdvų valgomąjį, šie prisistatė. Kai ponia Stefano vienmarškinė nulipo žemyn, visi sėdėjo. Pamačiusi, kad kambarys pilnas vyrų tamsiais kostiumais, nuskubėjo atgal.

FTB vardu kalbėjo Džeinsas:

— Mes seniai ieškom Lanigano. Žvalgyba pranešė, kad jį turit. Taip ar ne?

— Ne, — lediniu balsu atsakė Stefanas.

— Turiu orderį tave suimti.

Ledas ėmė tirpti. Stefanas žvilgtelėjo į kitą agentą akmeniniu veidu.

— Kokiu pagrindu?

— Federalinio pabėgėlio slėpimas. Trukdymas tyrimui. Pats sugalvok, o mes įrašysim. Jokio skirtumo. Apsieisiu ir be teismo sprendimo. Pirmiausia į kalėjimą įgrūsiu tavo subinę, o paskui išgaudysiu ir visą firmą kartu su klientais. Pakaks paros visiems susemti. Kaltinimus sugalvosim vėliau, priklausys nuo to, gausim Laniganą ar ne. Ar aiškiai kalbu?

— Tikriausiai.

— Kur Laniganas?

— Brazilijoje.

— Man jo reikia. Tuoj pat.

Porąkart mirktelėjęs Stefanas apsisprendė. Tokiomis aplinkybėmis Laniganą geriau atiduoti. Federalai turės priemonių jį prakalbinti. Gresiant kalėjimui iki gyvos galvos, pinigai tikriausiai atsiras akimirksniu. Patrikas bus taip spaudžiamas iš visų pusių, jog privalės juos grąžinti.

Apie tai, kas ir kaip galėjo sužinoti, jog Laniganą sučiupo, Stefanas pagalvos vėliau.

— Gerai, susitarkim, — tarė Stefanas. — Per keturiasdešimt aštuonias valandas atiduodu jums Laniganą, o jūs sudeginat orderį ir paliekat mane ramybėje.

— Sutarta.

Akimirką, kol abi pusės džiaugėsi pergale, buvo tylu. Džeinsas paklausė:

— Kur jį atsiimti?

— Siųskit lėktuvą į Asunsjoną.

— Į Paragvajų? Sakei, kad jis Brazilijoj.

— Ten jis turi draugų.

— Tiek to.

Džeinsas kažką pakuždėjo bendradarbiui į ausį, ir šis išėjo.

— Ar jis sveikas? — paklausė jis Stefano.

— Aha.

— Tegu tik bus sužalotas. Rasiu nors vieną mėlynę ant kūno, iš po žemių tave iškasiu.

— Man reikia paskambinti.

Džeinsas pašaipiai šyptelėjo. Apžvelgęs sienas tarė:

— Juk čia tavo namai.

— Ar mano pokalbių klausomasi?

— Ne.

— Tikrai?

— Juk sakau, kad ne.

— Atsiprašau, — tarė Stefanas ir nuėjo į virtuvę. Ten susirado sandėliuke paslėptą mobilųjį telefoną ir, išėjęs pro galines duris, stovėdamas ant šlapios žolės dujinės lempos šviesoje paskambino Gajui.

Kai riksmas liovėsi, furgoną saugojęs brazilas išgirdo telefono skambutį. Telefonas buvo uždėtas ant priekinėje furgono sėdynėje įtaisyto maitinimo šaltinio, kurio antena styrojo puspenkto metro virš stogo. Atsiliepė angliškai ir tuoj pat bėgte šoko kviesti amerikiečio.

Iš trobelės iššokęs Gajus stvėrė ragelį.

— Ar jis kalba? — paklausė Stefanas.

— Šiek tiek. Prakalbo maždaug prieš valandą.

— Ką sužinojai?

— Pinigai yra. Jis tik nežino, kur. Juos kontroliuoja teisininkė iš Rio.

— Žinai pavardę?

— Taip. Jau ieškom. Osmaras turi savo žmonių Rio.

— Gali dar ką nors iš jo išpešti?

— Nemanau. Jis leisgyvis, Džekai.

— Palik jį ramybėj. Ar ten yra gydytojas?

— Žinoma.

— Tegu jį išgydo ir sutvarko. Ir kuo greičiau gabenk į Asunsjoną.

— Bet kodėl...

— Neklausinėk. Nėra laiko. Federalai pričiupo. Daryk, ką sakau, ir žiūrėk, kad nebūtų sužeistas.

— Sužeistas? Per penkias valandas kone pribaigiau jį.

— Daryk, kaip sakau. Sulipdyk. Apsvaigink. Vežk į Asunsjoną. Skambink man kas valandą.

— Kaip liepsi.

— Surask tą moterį.

Atsargiai pakėlę Patriko galvą, lūpas suvilgė šaltu vandeniu. Nuo riešų ir čiurnų nupjovė virves, atsargiai nuėmė lipnia juosta pritvirtintus laidus ir elektrodus. Jis trūkčiojo, raitėsi, dejuodamas kažką vapėjo, tik niekas nesuprato ką. Į gerokai subadytas venas jam suleido morfijaus, paskui silpnų migdomųjų, ir Patrikas vėl neteko sąmonės.

Auštant Osmaras Ponta Poros oro uoste jau laukė lėktuvo, kuriuo vakare turėjo pasiekti Rio. Jis susisiekė su tenykščiais savo žmonėmis. Pažadėjęs riebų kąsnį, ištraukė juos iš patalų. Dabar tikriausiai visi jau šniukštinėja gatves.

Pirmiausia ji paskambino tėvui — vos patekėjus saulei, tuo paros metu, kuriuo jis mėgaudavosi terasoje skaitydamas laikraštį ir gerdamas kavą. Jos tėvas gyveno Ipanemoje, nedideliame bute už trijų kvartalų nuo pakrantės, netoli savo mielosios Evos. Prieš trisdešimt metų statytas namas, kuriame jis gyveno, buvo seniausias tame prašmatniame Rio de Žaneiro rajone. Tėvas gyveno vienas.

Iš dukters balso suprato, jog jai kažkas atsitiko. Ji patikino, jog viskas gerai, jai nieko nenutikę ir nenutiks, bet vienas klientas staiga iškvietęs ją dviem savaitėms į Europą. Ji skambinsianti tėvui kasdien. Paaiškino, jog tas klientas keistokas ir gana įtarus, todėl tikriausiai atsiųs agentų pasidomėti jos praeitimi. Prašė neišsigąsti, sakė, jog tarptautinėje prekyboje taip pasitaiko.

Jis norėjo dar kai ko paklausti, tačiau suprato, jog atsakymų nesulauks.

Kur kas sunkiau buvo pasiaiškinti viršininkui. Išmoktas pasiteisinimas skambėjo įtikinamai, tačiau jame buvo nemažai spragų. Vėlai vakare jai paskambinęs naujas klientas, kurį jai perdavęs amerikietis teisininkas, jos bendramokslis, todėl ji turinti nedelsiant vykti į Hamburgą. Išskrisianti rytoj pirmuoju reisu. Tas klientas užsiima telekomunikacijomis ir ketina plėtoti verslą Brazilijoje.

Viršininką ji prikėlė iš miegų, todėl šis paprašė paskambinti vėliau ir viską smulkiai paaiškinti.

Tą pačią istoriją išdėstė sekretorei, visus susitikimus paprašiusi atidėti, kol sugrįš.

Iš Kuritibos išskrido į San Paulą, ten sėdo į tiesioginį Argentinos oro linijų lėktuvą, skrendantį į Buenos Aires. Pirmą kartą pasinaudojo naujuoju pasu, kurį prieš metus jai padėjo gauti Darnias. Pasą ji buvo paslėpusi bute kartu su kredito kortelėmis ir aštuoniais tūkstančiais JAV dolerių.