Джон Гришэм - Partneris

— Ar girdi? — pakartojo Gajus.

— Taip.

— Juk taip nesunku. Pasakyk, kur pinigai, ir išeisi iš čia gyvas. Nuvešim tave į Ponta Porą ir gyvenk kaip išmanai. FTB tavęs tikrai neįduosim.

Žaisdamas svirtele Gajus patylėjo, kad būtų įspūdingiau, ir tęsė:

— Bet jeigu tylėsi, tai gyvas iš čia neištrūksi. Supranti, Patrikai?

— Taip.

— Gerai. Kur pinigai?

— Prisiekiu, tikrai nežinau. Pasakyčiau, jeigu žinočiau.

Netaręs nė žodžio Gajus vėl nuleido svirtelę ir srovė nutvilkė kūną it verdanti rūgštis.

— Nežinau! — išgąstingai suriko Patrikas, — Prisiekiu, nežinau. Gajus atleido svirtelę ir luktelėjęs, kol Patrikas atsigaus, ramiai paklausė:

— Kur pinigai?

— Prisiekiu, tikrai nežinau.

Trobelę perskrodė dar vienas riksmas. Išsprūdęs pro atvirus langus nuaidėjo tarpekliu ir užgeso džiunglėse.

Butas Kuritiboje buvo netoli oro uosto. Eva paprašė taksi vairuotojo palaukti gatvėje. Nedidelį kelioninį krepšį palikusi bagažinėje, pasiėmė tik storą portfelį.

Liftu pakilo į devintą aukštą. Koridoriuje buvo tamsu ir tuščia. Beveik vienuolikta vakaro. Ji ėjo lėtai, dairydamasi į šalis. Atsirakinusi buto duris, kitu raktu greitai išjungė signalizaciją.

Bute Danilo nebuvo. Ji ir nesitikėjo jį čia rasti, tačiau vis tiek nusiminė. Telefono atsakiklyje — jokios žinutės. Jokio ženklo, kad čia apskritai jo būta. Ją apėmė siaubas.

Laiko nebuvo, nes tie, kurie sučiupo Danilą, galėjo čia atsirasti bet kurią akimirką. Kad ir tiksliai žinojo, ką daryti, dirbo pamažu, tarsi prisiversdama. Bute buvo tik trys kambariai, todėl viską susirado greitai.

Jai reikalingi dokumentai gulėjo užrakinti valgomojo spintelėje. Ištraukusi tris sunkius stalčius išėmė dokumentus ir tvarkingai sukrovė juos į dailų odinį lagaminą, kuris buvo spintelėje šalimais. Dauguma dokumentų buvo finansinės ataskaitos. Tvarkant tokį didelį turtą jų turėtų būti kur kas daugiau, tačiau jiedu stengėsi palikti kuo mažiau pėdsakų. Kas mėnesį jis čia atveždavo banko ataskaitas ir sunaikindavo senąsias.

Nuo šiol Danilas nebežinos, kur jo dokumentai.

Vėl įjungusi signalizaciją paskubomis išėjo niekieno nepastebėta. Apsistojo nedideliame viešbutyje miesto centre netoli Šiuolaikinio meno muziejaus. Azijos bankai dar dirba, o Ciūriche jau keturios. Išėmusi nedidelį fakso aparatą prijungė prie kambario telefono. Visa nedidelė lova netrukus buvo nuklota popieriais — pavedimais ir pinigų pervedimo įgaliojimais.

Jautėsi pavargusi, tačiau dabar apie miegą negalėjo būti nė minties. Danilas sakė, jog tikriausiai jie jos ieškos. 1 namus važiuoti negalima. Nuo pinigų dabar ji mintimis peršoko prie jo. Ar gyvas? Jei gyvas, tai ar smarkiai jį kankina? Ką spėjo jiems pasakyti, kokia kaina?

Nubraukusi ašaras vėl ėmėsi dokumentų. Ne laikas ašaroti.

Geriausių rezultatų kankinant pasiekiama po trijų dienų. Pamažu galima palaužti net ir tvirčiausią valią. Skausmas nepasimiršta, o kol auka laukia kito smūgio, tik stiprėja. Trys dienos — ir dauguma tardomųjų visiškai palūžta.

Gajus tiek laiko neturėjo. Jo kalinys buvo ne karo belaisvis, o FTB ieškomas JAV pilietis.

Apie vidurnaktį jie trumpam paliko Patriką vieną pasikankinti ir pamąstyti apie antrąjį raundą. Jis buvo smarkiai suprakaitavęs, oda raudona nuo srovės ir karščio. Prie krūtinės per smarkiai pritvirtintas elektrodas išdegino žaizdą, iš po jį prilaikančios lipnios juostos sunkėsi kraujas. Šnopuodamas jis laižė sukepusias, suskeldėjusias lūpas. Nailoninė virvė iki kraujo nutrynė riešų ir čiurnos odą.

Grįžęs vienas Gajus atsisėdo ant šalia pastatytos kėdės. Kurį laiką buvo tylu, girdėjosi tik Patriko šnopavimas. Jis gulėjo kietai užsimerkęs.

— Tu labai užsispyręs, — pagaliau prašneko Gajus.

Tyla

Per pirmąsias dvi valandas nieko iš jo neišgavo. Kad ir kaip kamantinėjo, šis vis kartojo nežinąs, kur pinigai. Ar apskritai jie yra? Yra, kartojo jis. Kur jie? Nežino.

Patirties kankinimų srityje Gajui trūko. To jį išmokė vienas specialistas — tikras išsigimėlis, kuris, matyt, jausdavo malonumą kankindamas. Dar buvo skaitęs kažkokį apgraibomis parašytą vadovėlį, tačiau pasipraktikuoti nespėjo.

Dabar, kai Patrikas žinojo, koks siaubas jo laukia, būtinai reikėjo jį prakalbinti.

— Kur buvai per savo laidotuves? — paklausė Gajus.

Patriko raumenys kiek atsileido. Galų gale jo nebeklausinėja apie pinigus. Dvejodamas susimąstė. Kas gi čia blogo? Jį sučiupo. Galima ir papasakoti. Jeigu apie save viską išklos, gal jie susilpnins srovę.

— Biloksyje.

— Slapsteisi?

— Žinoma.

— Ir žiūrėjai, kaip tave laidoja?

— Taip.

— Iš kur?

— Iš medžio, pro žiūronus, — kalbėjo neatsimerkdamas, sugniaužtais kumščiais.

— O kur slapsteisi po to?

— Mobilyje.

— Vienoje iš savo slėptuvių?

— Taip, turėjau keletą.

— Kiek laiko ten slapsteisi?

— Apie porą mėnesių.

— Ilgokai, a? Kur apsistodavai?

— Pigiuose moteliuose. Ilgai neužsibūdavau. Plaukiojau po Meksikos įlanką. Gyvenau Destine. Panama Siti Byče. Paskui grįžau į Mobilį.

— Pakeitei išvaizdą.

— Aha. Nusiskutau, nusidažiau plaukus, numečiau dvidešimt kilogramų.

— Mokeisi kalbų?

— Portugalų.

— Vadinasi, ketinai apsigyventi čia?

— Kur čia?

— Tarkim, Brazilijoje.

— Aišku. Maniau, kad čia įmanoma pasislėpti.

— Kur gyvenai išvažiavęs iš Mobilio?

— Toronte.

— Kodėl ten?

— Reikėjo juk kažkur gyventi. Ten gerai.

— Naujus dokumentus gavai Toronte?

— Aha.

— Ir Danilu Silva tapai Toronte?

— Aha.

— Toliau mokeisi kalbos.

— Aha.

— Dar labiau sublogai?

— Aha. Numečiau dar penkiolika, — atsakinėjo užsimerkęs, stengdamasis pamiršti skausmą arba nors akimirką su juo susigyventi. Elektrodas ant krūtinės smilko, žaizda gilėjo.

— Kiek laiko ten gyvenai?

— Tris mėnesius.

— Vadinasi, iš ten išvažiavai devyniasdešimt antrųjų liepą?

— Panašiai.

— Kur?

— Į Portugaliją.

— Kodėl?

— Reikėjo kur nors važiuoti. Ten gražu. Nematytas kraštas.

— Kiek laiko ten gyvenai?

— Porą mėnesių.

— O paskui?

— San Paule.

— Kodėl?

— Dvidešimt milijonų gyventojų. Lengva pasislėpti.

— Kiek laiko ten gyvenai?

— Metus.

— Papasakok, ką veikei?

Pajudinęs pėdas Patrikas giliai įkvėpė ir susiraukė iš skausmo. Vėl nurimo.

— Slapsčiausi. Pasisamdžiau kalbos mokytoją. Netekau dar kelių kilogramų. Apsistodavau tai vienur, tai kitur.

— Kur padėjai tuos pinigus?

Pauzė. Raumenys virptelėjo. Kur toji nelaiminga chromuota svirtelė? Ar negalėtų jis dar nors valandėlę pamiršti tuos pinigus?

— Kokius pinigus? — paklausė jis, vis dar vildamasis stebuklo.

— Baik, Patrikai. Devyniasdešimt milijonų dolerių, kuriuos pavogei iš savo firmos kliento.

— Juk sakiau. Apsirikot.

Gajus kažką šūktelėjo durų pusėn, jos atsilapojo ir vidun sugarmėjo visi amerikiečiai. Į Patriko veną suleidęs dar porą švirkštų gydytojas brazilas išėjo. Du puolė prie kampe stovinčio aparato, įjungė magnetofoną. Susierzinęs, įsiutęs Gajus palinko virš Patriko, chromuotą svirtelę laikydamas vertikalioje padėtyje ir tvirtai apsisprendęs jį nužudyti, jeigu tylės.

— Pinigai buvo pervesti į firmos sąskaitą užsienio banke Nasau. Lygiai dešimtą penkiolika Rytų laiku. Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų metų kovo dvidešimt šeštąją, keturiasdešimt penkios dienos po tavo žūties. Ten buvai tu, Patrikai, sportiškas, įdegęs, apsimetęs kitu žmogumi. Turime nuotraukas, padarytas iš to, ką nufilmavo banko apsaugos kamera. Pakišai tobulai suklastotus dokumentus. Vos gauti pinigai iš sąskaitos tuoj pat dingo. Juos pervedei į Maltą. Tu juos pavogei, Patrikai. Kur jie? Pasakyk, ir liksi gyvas.