Джон Гришэм - Partneris

Tokiam atvejui buvo duoti ypatingi nurodymai: įsijungus signalui į policiją neskambinti, o nedelsiant ieškoti pono Silvos. Jeigu jo rasti nepavyktų, — skambinti į Rio de Žaneirą Evai Mirandai.

Netverdamas savam kaily Gajus paskambino į Vašingtoną. Iš džiaugsmo užsimerkęs visa oktava aukštesniu balsu cyptelėjo:

— Tai jis.

Ragelyje — pauzė. Tuomet:

— Įsitikinęs?

— Taip. Pirštų atspaudai visiškai atitinka.

Vėl pauzė. Susitelkti Stefanui pakako akimirkos:

— O pinigai?

— Dar nepradėjom. Jis apsvaigęs.

— Kada?

— Šįvakar.

— Laukiu prie telefono.

Stefanas padėjo ragelį, nors būtų galėjęs kalbėti valandų valandas.

Gajus sėdėjo ant kelmo už trobelės. Ją supo tanki augmenija, oras buvo lengvas ir vėsus. Iš trobelės aidėjo džiugūs balsai. Sunkiausias darbas galų gale įveiktas.

Ką tik jis uždirbo penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Kai ras pinigus, gaus dar daugiau, o kad juos suras, nė kiek neabejojo.

2

Rio centras. Mažame, tvarkingame kabinete dešimtajame vieno daugiaaukščio pastato aukšte spausdama rankose telefono ragelį Eva lėtai kartojo ką tik išgirstus žodžius. Slaptasis pavojaus signalas budinčiajam sukėlė įtarimą. Pono Silvos nėra namie, automobilis stovi įvažiavime, tačiau namas užrakintas.

Įsibrovėlio neabejotinai būta, nes įsijungė signalas, ir, kai atvažiavo apsaugos darbuotojas, jis vis dar veikė.

Danilas dingo.

Gal jis bėgioja nesilaikydamas grafiko. Pasak budinčiojo, slaptasis pavojaus signalas įsijungė prieš valandą ir dešimt minučių. Tačiau paprastai Danilas bėgioja trumpiau nei valandą — nubėgdamas mylią per septynias ar aštuonias minutes, šešioms mylioms sugaišta ne daugiau penkiasdešimties. Niekuomet neužtrunka ilgiau. Ji visuomet žinodavo, ką ir kur jis veikia.

Paskambino jam į namus Rua Tiradentėje, bet niekas neatsiliepė. Paskambino į mobilųjį telefoną, kurį jis kartais pasiimdavo su savimi, bet ir vėl niekas neatsiliepė.

Kartą prieš tris mėnesius jis pats netyčia įjungė signalą ir smarkiai visus išgąsdino. Tačiau kai ji jam paskambino, viskas išaiškėjo.

Su signalizacija jis elgdavosi itin atidžiai, tad negalėjo staiga tapti toks neapdairus. Vaidinasi, kažkas jam nutiko.

Ji vėl paskambino, bet ir vėl niekas neatsiliepė. Aišku, tarė ji sau.

Surinko buto Kuritiboje — pusantro milijono gyventojų turinčioje Paranjos valstijos sostinėje — numerį. Apie šį butą, kiek jiems buvo žinoma, niekas nė neįtarė. Išsinuomojo jį svetima pavarde, čia laikė svarbius dokumentus ir retkarčiais susitikdavo. Pasimatydavo savaitgaliais, tačiau Evai atrodė, jog pernelyg retai.

Ji nesitikėjo, kad kas nors atsilieps, niekas ir neatsiliepė. Jai nepranešęs Danilas ten nevažiuotų.

Paskambinusi visais įmanomais numeriais ji užsirakino kabinete ir atsišliejusi į duris užsimerkė. Koridoriuje girdėjosi bendradarbių ir sekretorių balsai. Firmoje, kuri Rio de Žaneire tuo metu buvo viena iš didžiausių ir turėjo padalinius San Paule bei Niujorke, dirbo trisdešimt trys advokatai. Telefonų skambučiai, fakso ir kopijavimo aparatų ūžimas susiliejo į tolimą gaudesį.

Trisdešimt vienerių ji jau buvo užsigrūdinusi, penkerius metus firmoje dirbanti advokatė; užsigrūdinusi ta prasme, kad darbą baigdavo vėlai ir dirbdavo net sekmadieniais. Firmai vadovavo keturiolika partnerių, iš jų tik dvi moterys. Ji ketino šį santykį pakeisti. Dešimt iš devyniolikos firmos darbuotojų buvo moterys, o tai rodė, jog Brazilijoje, kaip ir Amerikoje, į šią profesiją jų skverbiasi vis daugiau. Ji studijavo teisę Rio de Žaneiro katalikų universitete — vienoje geriausių, jos manymu, aukštųjų mokyklų. Tėvas jame vis dar dėstė filosofiją.

Jis paskatino ją tęsti studijas Džordžtaune, savajame alma mater. Tėvo įtaka, įspūdingas curriculum vitae , stulbinanti išvaizda ir sklandi anglų kalba jai atvėrė geriausios didmiesčio firmos duris.

Stabtelėjusi prie lango stengėsi nurimti. Dabar viską lemia laikas. Reikės veikti ramiai. Paskui ji turės pradingti. Po pusvalandžio laukia susitikimas, bet jį teks atidėti.

Aplankas buvo užrakintas siaurame vandeniui nepralaidžiame stalčiuje. Jį išsiėmusi dar kartą perskaitė nurodymus, kuriuos daugelį sykių su Danilu kalė atmintinai.

Jis žinojo, jog jį suras.

Eva stengėsi apie tai negalvoti.

Ją užplūdo nerimas. Suskambo telefonas, ji krūptelėjo. Ne, ne Danilas. Sekretorė pranešė, jog laukia klientas. Jis atėjo per anksti. Atsiprašyk kliento, paliepė ji, ir mandagiai atidėk susitikimą kitam kartui. Šiandien manęs nebetrukdyk.

Kol kas pinigai buvo paskirstyti dviejuose bankuose: Panamoje ir ofšoriniame holdingo treste Bermuduose. Pirmuoju faksu ji įgaliojo skubiai pervesti pinigus iš Panamos į banką Antigvoje. Antruoju faksu juos išsklaidė Didžiojo Kaimano bankuose. Trečiasis faksas ištraukė pinigus iš Bermudų ir nusodino Bahamose.

Rio laiku beveik dvi valandos. Europos bankai dar nedirba, todėl keletą valandų, kol kitame pusrutulyje bankai atsidarys, pinigus teks palikti Karibuose.

Danilo nurodymai buvo aiškūs, tačiau bendro pobūdžio. Smulkmenas jis paliko jos nuožiūrai. Kur pinigus pervesti pirmiausia, kiek ir kuriam bankui — visa tai Eva turėjo nuspręsti pati. Kiekvienos sumos pervedimui ji buvo sugalvojusi vis kitokią pavardę, bet Danilas to žinoti neturėjo. Jiedu daugelį kartų repetavo, kaip skirstyti pinigus, tačiau į smulkmenas nesigilindavo.

Danilas neturėjo žinoti, kur bus pervedami pinigai. Tik Eva. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis kaip šios, ji turėjo neribotą laisvę elgtis su pinigais taip kaip išmanys. Jos sritis buvo prekybos teisė. Dažniausiai konsultuodavo brazilus verslininkus, norinčius plėtoti verslą Jungtinėse Valstijose arba Kanadoje. Ji gerai išmanė užsienio rinką, valiutas ir bankininkystę, o Danilas išmokė ją, kaip išslapstyti pinigus pasaulio bankuose.

Ji dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį. Nuo skambučio iš Ponta Poros praėjo daugiau kaip valanda.

Siunčiant dar vieną faksą vėl sučirškė telefonas. Žinoma, tai Danilas — galų gale, tuoj papasakos kokią nors neįtikimą istoriją ir šitiek darbo bus padaryta veltui. Gal tai buvo tik repeticija, gal jis tik norėjo ją išbandyti ypatingomis aplinkybėmis. Tačiau šitaip jis niekad nežaisdavo.

Skambino partneris, gerokai sunerimęs, jog ji vėluojanti jau į antrą susitikimą. Ji paskubomis atsiprašė ir grįžo prie fakso.

Įtampa kas minutę augo. Iš Danilo — nė žodžio. Į skambučius neatsiliepia. Jeigu iš tikrųjų jie jį surado, tuomet ilgai nelaukę bandys prakalbinti.

To ji bijojo labiausiai. Todėl taip skubėjo.

Pusantros valandos. Tikrovė visu svoriu užgulė jos pečius. Danilas tikrai pakliuvo į jų nagus, nes iš anksto jai nepranešęs niekuomet šitaip nepražūdavo. Itin kruopščiai planuodavo išvykas, visą laiką baiminosi net menkiausio šešėlio. Baisiausias jųdviejų įsivaizduotas košmaras akimirksniu tapo tikrove.

Iš mokamo telefono aparato vestibiulyje Eva paskambino buto šeimininkui, norėdama pasitikrinti, ar niekas nebuvo užėjęs į jos butą Leblono gatvėje, gražiųjų ir turtingųjų gyvenamoje pietinėje Rio de Žaneiro dalyje. Jis atsakė nieko nematęs ir pažadėjo stebėti. Paskui paskambino į Biloksio FTB Misisipės valstijoje. Tvardydamasi kiek įstengė ramesniu balsu ir kuo sklandesne amerikietiška tartimi paaiškino, jog tai skubu. Laukė žinodama, kad nuo šios akimirkos kelio atgal nebėra.

Danilas pagrobtas. Galų gale praeitis jį prisivijo.

— Alio, — balsas ragelyje pasigirdo taip aiškiai, lyg iš gretimo kvartalo.