Джон Гришэм: Partneris

— Agentas Džošua Kateris?

— Taip.

Akimirką patylėjusi paklausė:

— Ar jūs atsakingas už Patriko Lanigano paiešką?

Puikiai žinojo, kad jis.

Kitame gale pauzė:

— Taip. O kas skambina?

Per tris minutes jie gali susekti, jog skambina iš Rio, bet jos tikrai nerastų — paskęstų dešimt milijonų gyventojų turinčio miesto skambučių jūroje. Tačiau ji vis tiek nervinosi.

— Skambinu iš Brazilijos, — atsakė, kaip buvo sutarta. — Patriką pagrobė.

— Kas? — paklausė Kateris.

— Galiu pasakyti pavardę.

— Tai sakykit, — staiga sudirgusiu balsu nukirto Kateris.

— Džekas Stefanas. Pažįstat jį?

Pauzė, Kateris stengiasi prisiminti:

— Ne. Kas jis?

— Privatus seklys iš Vašingtono. Jis jau ketverius metus ieško Patriko.

— Tai sakot, pagrobė?

— Taip. Jo samdiniai.

— Kur?

— Čia. Brazilijoje.

— Kada?

— Šiandien. Jį gali nužudyti.

Akimirką pagalvojęs Kateris paklausė:

— Ką dar galėtumėt pasakyti?

Ji padiktavo Stefano telefono numerį Vašingtone ir padėjusi ragelį išėjo į gatvę.

Atidžiai pervertęs iš Denio namų atgabentus popierius Gajus nustebo tarp jų neradęs nė menkiausio pinigų pėdsako. Mėnesiniame banko pranešime atsispindėjo tik trijų tūkstančių dolerių likutis. Ne tokios sumos jie ieškojo. Vienintelis indėlis — tūkstančio aštuonių šimtų dolerių suma, o išleista mažiau kaip tūkstantis. Denis taupus. Mokesčiai už elektrą ir telefoną nesumokėti, tačiau terminas dar nepraėjęs. Kitos smulkesnės sąskaitos sumokėtos.

Vienas Gajaus vyrukų sąskaitoje patikrino telefonų numerius, kuriais Denis skambino, tačiau nieko įdomaus nepastebėjo. Kitas išnaršė kietąjį kompiuterio diską, bet netruko išsiaiškinti, jog Denis nėra kompiuterių aistruolis. Jame buvo tik ilgas kelionių po tolimus Brazilijos kraštus aprašymas. Paskutinis įrašas padarytas maždaug prieš metus.

Tai, kad jo namuose rado tiek mažai dokumentų, jiems atrodė įtartina. Tik vienas banko pranešimas? Argi dar yra žemėje žmonių, kurių namuose tebūtų vieno mėnesio banko ataskaita? O kur kitos? Denis tikrai kur nors turi slėptuvę, žinoma, ne namuose. Tas, kuris slapstosi, kaip tik šitaip ir padarytų.

Sutemus Denį išrengė, paliko tik su aptemptomis medvilninėmis glaudėmis. Nutraukė purvinus sportbačius ir prakaito prisigėrusias kojines, po kuriomis baltos pėdos tamsoje švytėte švytėjo — aišku, gymio tamsumas netikras. Paguldė šalia lovos ant poros centimetrų storio fanerinės plokštės su išgręžtomis skylėmis perverti nailoninei virvei, kuria prie plokštės jį tvirtai pririšo ties pėdoms, keliais, liemeniu, krūtine, priveržė riešus. Ant kaktos pritvirtino juodą plastikinį diržą. Tiesiai virš jo veido pakibo intraveninės lašelinės maišelis. Vamzdeliu jis buvo prijungtas prie kairiojo riešo venos.

Kad pabustų, į kairę ranką jam vėl suleido vaistų. Ėmęs tankiau kvėpuoti atsimerkė ir paraudusiomis, degančiomis akimis kurį laiką žvelgė į lašelinės maišelį. Šalia išdygo gydytojas brazilas ir, netaręs nė žodžio, į kairiąją Denio ranką įbedė adatą. Jam suleido natrio tiopentalio — bjauraus preparato, kuris kartais vartojamas žmogui prakalbinti. Jeigu belaisvis turi ką pasakyti, „tiesos serumas“ veikia gerai. Tačiau tobulai veikiančių „prakalbinamųjų“ dar niekas neišrado.

Praėjo penkios minutės. Jis pamėgino pasukti galvą, bet neįstengė. Žvilgsniu tegalėjo aprėpti vos po porą žingsnių į abi puses. Kambaryje buvo tamsu, tik kažkur už jo kampe degė maža švieselė.

Kažkas pravėrė ir vėl uždarė duris. Gajus įėjo vienas. Žengė tiesiai prie Denio, atsirėmė pirštais į faneros plokštę ir tarė:

— Sveikas, Patrikai.

Patrikas užsimerkė. Danilas Silva pasitraukė visiems laikams. Staiga jis pasijuto tarsi netekęs seno ištikimo draugo. Su Danilu dingo ir kuklus gyvenimas Rua Tiradentės gatvėje; maloniai ištarti žodžiai „Sveikas, Patrikai“ nuplėšė taip ilgai puoselėtąjį slėpusią uždangą.

Ketverius metus jis vaizdavosi, kaip jausis sugautas. Ar jam palengvės? Jausis teisingai nubaustas? Baiminsis gresiančios bausmės?

Nieko panašaus nenutiko. Dabar jis gulėjo sukaustytas siaubo. Beveik visiškai nuogas, pririštas it gyvulys jis suprato, jog prieš akis — kelios nepakeliamų kankinimų valandos.

— Ar girdi, Patrikai? — paklausė Gajus, įdėmiai žvelgdamas iš viršaus.

Patrikas šyptelėjo. Nejautė noro šypsotis, bet vis tiek nevalingai šypsojosi. Jam tai atrodė keista.

Gajus pastebėjo, jog vaistai ima veikti. Natrio tiopentalis — greitai veikiantis barbitūratas, reikalaujantis ypatingo tikslumo. Labai sudėtinga suleisti jo kaip tik tiek, kiek reikia, kad tardomo žmogaus sąmonė priblėstų ir jį būtų galima nesunkiai palaužti. Pernelyg mažai — nieko neišpeši, per daug — tardomasis „išsijungs“.

Vėl prasivėrė ir užsidarė durys. Į kambarį įėjo dar vienas amerikietis, tačiau Patrikas negalėjo jo matyti.

— Miegi jau trys dienos, Patrikai, — tarė Gajus. Tiesą sakant, tik penkias valandas, bet iš kur Patrikui tą žinoti. — Gal išalkai, nori gerti?

— Gerti, — ištarė Patrikas.

Atsukęs nedidelį buteliuką, šlakeliu mineralinio vandens Gajus suvilgė jo lūpas.

— Ačiū, — padėkojo Patrikas ir vėl nusišypsojo.

— Nori valgyt? — paklausė Gajus.

— Ne. Ko jums iš manęs reikia?

Gajus lėtai pastatė buteliuką ant stalo ir pasilenkė virš Patriko veido:

— Pirmiausia, Patrikai, kai ką išsiaiškinkim. Kol miegojai, patikrinom tavo pirštų atspaudus. Mes žinom, kas tu, todėl apsiekim be išsisukinėjimų.

— Ir kas gi aš? — vėl šyptelėdamas paklausė Patrikas.

— Patrikas Laniganas.

— Iš kur aš?

— Iš Biloksio, Misisipės valstijos. Gimęs Naujajame Orleane. Baigei teisę Tulane. Turi žmoną, šešerių metukų dukrytę. Jau ketveri metai, kai dingęs be žinios.

— Pataikei. Aš.

— Sakyk, Patrikai, ar matei, kaip tave laidojo?

— Ar tai nusikaltimas?

— Ne. Tik žmonės kalba.

— Taip, mačiau. Net susijaudinau. Nežinojau, kad turiu tiek draugų.

— Štai kaip. O kur slapsteisi po savo laidotuvių?

— Tai vienur, tai kitur.

Kairėje išniro šešėlis ir kažkieno ranka pataisė vožtuvėlį lašelinės maišelio apačioje.

— Kas tai? — paklausė Patrikas.

— Kokteilis, — atsakė Gajus galvos mostu parodydamas anam sėdėti kampe.

— Patrikai, kur padėjai pinigus? — šypsodamasis paklausė Gajus.

— Kokius pinigus?

— Tuos, kuriuos paėmei.

— A, tuos, — atsiduso Patrikas. Užsimerkė, kūnas suglebo. Po kelių sekundžių krūtinė ėmė kilnotis lėčiau.

— Patrikai, — pajudino jį už rankos Gajus. Nereaguoja. Užmigo.

Jie tuoj sumažino dozę ir laukė.

Susipažinti su Džeko Stefano asmens byla FTB neužėmė daug laiko: buvęs Čikagos detektyvas, du kriminologijos mokslo laipsniai, anksčiau gainiojęsis stambių premijų profesionalus snaiperis, savamokslis paieškų ir špionažo magistras, šiuo metu vadovauja miglotos reputacijos firmai Vašingtone, kuri, matyt, už milžiniškus atlygius imasi dingusiųjų paieškos ir siūlo brangiai apmokamas šnipinėjimo paslaugas.

FTB duomenų apie Patriką Laniganą buvo aštuonios sunkios dėžės. Viena byla nuosekliai plaukė iš kitos. Žmonių, norinčių Patriką surasti ir pargabenti namo, netrūko. Kaip tik tam Stefanas ir buvo pasamdytas.

Jo firma „Edmundas ir partneriai“ buvo įsikūrusi K gatvėje už šešių kvartalų nuo Baltųjų rūmų, viršutiniame niekuo neišsiskiriančio pastato aukšte. Du agentai liko laukti vestibiulyje prie lifto, kiti du įėjo į Stefano priimamąjį. Vos prasibrovė pro apkūnią sekretorę, kuri primygtinai aiškino, esą Stefanas šiuo metu labai užsiėmęs. Už stalo jis sėdėjo vienas ir telefonu linksmai su kažkuo šnekučiavosi. Įsiveržę į kabinetą kyštelėjo jam savo pažymėjimus. Šypsena veide bemat išblėso.