Джон Гришэм - Partneris

— Kas čia, po velnių, dedasi? — riktelėjo Stefanas.

Ant sienos už jo darbo stalo puikavosi smulkus pasaulio žemėlapis su žalių žemynų fone raudonai žybsinčiais taškeliais. Kuris iš jų Patrikas?

— Kas jus pasamdė ieškoti Patriko Lanigano? — paklausė Agentas Numeris Vienas.

— Tai konfidencialu, — burbtelėjo Stefanas. Seno policininko neįbauginsi.

— Šiandien popiet mums skambino iš Brazilijos, — tarė Agentas Numeris Du.

Ir man, pagalvojo suglumęs Stefanas, žūtbūt stengdamasis atrodyti ramus. Tačiau žioptelėjo, pečiai nusviro, o galvoje pašėlusiu greičiu sukosi įvairiausios spėlionės, ko šiedviem akiplėšoms čia reikia. Apie užsakymą niekam, išskyrus Gajų, jis neminėjęs. Gajumi galima visiškai pasikliauti — tikrai su niekuo kitu nesikalbėtų, ypač su FTB. Ne, tikrai ne jis.

Gajus jam skambindavo mobiliuoju telefonu iš kalnų Rytų Paragvajuje. Jo skambučių perimti neįmanoma.

— Girdit? — griežtai paklausė Numeris Du.

— Taip, — atsakė jis, bet jautėsi lyg apkurtęs.

— Kur Patrikas? — paklausė Numeris Vienas.

— Tikriausiai Brazilijoj.

— Kur Brazilijoj?

Stefanas teįstengė gūžtelėti pečiais:

— Nežinau. Šalis didelė.

— Turim orderį jį suimti, — tarė Numeris Vienas, — jis mūsų.

Stefanas dar kartą gūžtelėjo pečiais, tik šįkart atsainiai, tarsi norėtų pasakyti: „Na ir kas?“

— Atiduokit jį mums, — pareikalavo Numeris Du, — ir tuoj pat.

— Niekuo negaliu padėti.

— Meluojat, — šiurkščiai atrėžė Numeris Vienas.

Sustoję priešais jiedu iš viršaus nuvėrė Stefaną nuožmiais žvilgsniais. Toliau kalbėjo Agentas Numeris Du:

— Vestibiulyje, gatvėje, už kiekvieno kampo, prie namų Folsčerče, — visur mūsų žmonės. Seksim kiekvieną jūsų žingsnį, kol negausim Lanigano.

— Gerai. O dabar išeikit.

— Ir neskriauskit jo, supratot? Jeigu jam kas nors atsitiks, jus griebsim iš karto.

Jiems išėjus Stefanas uždarė kabineto duris. Langų jame nebuvo. Atsistojo priešais žemėlapį. Brazilijoje žybčiojančios trys raudonos švieselės staiga tapo bevertės. Jis liūdnai palingavo galvą.

Sugaišta tiek laiko, tiek pinigų paklota, kol jį susekė.

Tam tikruose sluoksniuose jo firma garsėjo dar ir sugebėjimu gerai paslėpti pinigus. Kol kas niekas jo nepričiupo. Stefano keliai niekam nebuvo žinomi.

3

Dar viena injekcija — kad atsigautų. Po to kita — kad nervai būtų jautresni.

Staiga durys su trenksmu atsidarė, kambarys nušvito ir prisipildė žmonių balsų. Visi atrodė užsiėmę, visi turėjo kažkokį tikslą ir kiekvienas savaip čia buvo svarbus. Gajus įsakinėjo, kažkas vogravo portugališkai.

Patrikas atsimerkė, užsimerkė. Paskui dar kartą atsimerkė, nes ėmė veikti vaistai. Aplink sukiojosi vyrai, visi kažką dirbo. Vienas be didelių skrupulų nuplėšė jo glaudes, ir Patrikas visų akivaizdoje liko gulėti nuogas. Sudūzgė elektrinis skustuvas ir ėmė skausmingai slankioti per krūtinės, kirkšnių, šlaunų ir blauzdų odą. Patrikas prikando lūpą, susiraukė. Pašėlusiai dunksėjo širdis, tačiau tai tebuvo niekai palyginti su tuo, kas jo laukė.

Gajus kol kas jam nieko nedarė, tačiau akimis sekė kiekvieną judesį.

Patrikas tylėjo, bet viršum jo veido sušmėžavo kažkieno rankos ir užklijavo burną plačia izoliacine sidabro spalvos juosta — šiaip, dėl visa pikta. Nuskustų vietų odą sugnybo šaltais elektrodais, jis nugirdo, kaip kažkas ištarė žodį „srovė“. Paskui elektrodus prie odos pritvirtino lipnia juosta. Jį varstė aštrus skausmas, kaip jam atrodė, aštuoniose ar devyniose kūno vietose. Siaubingai išsigando. Tamsoje virš savęs juto judančias rankas. Lipni juosta smarkiai tempė odą.

Kampe du ar trys vyrai derino kažkokį įrenginį, kurio Patrikas nematė, o paskui jo kūną it Kalėdų eglutę apraizgė laidais.

Jie manęs nežudys, vis kartojo mintyse, tačiau pagalvojus apie tai, kas artimiausiu metu jo laukia, mirtis atrodė kaip išsigelbėjimas. Pastaruosius ketverius metus šis košmaras vaizduotėje jį persekiojo tūkstančius kartų. Meldėsi, kad taip nenutiktų, tačiau visą laiką žinojo, jog to neišvengs. Visą laiką jautė juos netoliese, tūnančius kažkur šešėlyje, sekančius jo pėdomis, papirkinėjančius, ieškančius jo po kiekvienu akmeniu.

Patrikas visąlaik tą žinojo. Eva buvo pernelyg naivi.

Jis užsimerkė ir, kol jie ruošė savo prietaisus darbui, mėgino nusiraminti, stengdamasis suvaldyti savo mintis. Nuo vaistų smarkiai padažnėjo pulsas, perštėjo odą.

Nežinau, kur pinigai. Nežinau, kur pinigai, vos nešaukė jis balsu. Ačiū Dievui, burna užklijuota. Nežinau, kur pinigai.

Evai jis skambindavo kasdien tarp ketvirtos ir šeštos vakaro. Kasdien. Kiekvieną savaitės dieną. Be jokios išimties, jeigu jo planai nesikeisdavo. Tvaksinčia širdimi jautė, jog dabar Eva bus jau pervedusi pinigus kitur, jog jie saugiai išslapstyti įvairiuose pasaulio bankuose. Jis tikrai nežino, kur pinigai.

Bet ar jie patikės?

Durys vėl atsidarė ir du ar trys vyrai išėjo. Šurmulys aplink fanerinį jo lopšį aprimo. Netrukus įsivyravo tyla. Atsimerkęs pamatė, jog nebėra lašelinės.

Iš viršau į jį žvelgė Gajus. Timptelėjęs už kampučio nuplėšė nuo burnos izoliacinę juostą — kad Patrikas galėtų kalbėti, jei kartais užsimanytų.

— Ačiū, — padėkojo Patrikas.

Kairėje vėl išdygo gydytojas brazilas ir įbedė adatą į kairę Patriko ranką. Skystis ilgame švirkšte tebuvo paspalvintas vanduo, bet iš kur Patrikui tą žinoti?

— Kur pinigai, Patrikai? — paklausė Gajus.

— Neturiu jokių pinigų, — atsakė Patrikas. Skaudėjo prispaustą prie plokštės galvą. Kaktą smarkiai veržianti plastikinė juosta buvo įkaitusi. Jis jau seniai gulėjo nejudėdamas.

— Tu man pasakysi, Patrikai. Būtinai pasakysi. Dabar arba leisgyvis papasakosi po dešimties valandų. Neapsunkink sau gyvenimo.

— Aš nenoriu mirti, — ištarė Patrikas žvelgdamas baimės kupinomis akimis. Jie manęs nenužudys, kartojo mintyse.

Iš už Patriko galvos paėmęs kažkokį nesudėtingą, bjaurų daikčiuką Gajus pakėlė jam prie akių. Tai buvo chromuota svirtelė su juodu guminiu antgaliu, pritvirtinta prie kvadratinės kaladėlės su dviem iš jos išeinančiais laidais.

— Žiūrėk, — tarė Gajus, tarsi Patrikas galėtų jo nematyti. — Kai svirtelė pakelta, srovės nėra, — nykščiu ir smiliumi lengvai nuėmęs guminį antgalį ėmė lėtai leisti svirtelę žemyn. — Bet kai ji prisiliečia štai čia, prie šios plokštelės, grandinė užsidaro ir srovė laidais patenka į elektrodus, prikabintus prie tavo kūno. — Jis sustabdė svirtelę per kelis centimetrus nuo plokštelės. Patrikui užgniaužė kvapą. Kambaryje buvo tylu.

— Ar nori sužinoti, kaip būna, kai gauni šoką? — paklausė Gajus.

— Ne.

— Tuomet kur pinigai?

— Nežinau. Prisiekiu.

Iškėlęs daikčiuką per trisdešimt centimetrų nuo Patriko nosies Gajus nuleido svirtelę prie kontakto. Šokas buvo staigus ir siaubingas. Visą kūną nutvilkė karštis. Patrikas trūktelėjo, nailoninės virvės įsitempė. Stipriai užsimerkęs, sukandęs dantis stengėsi nerėkti, bet neatlaikė, ir iš gerklės išsiveržęs šaižus riksmas perskrodė trobelę.

Atleidęs svirtelę Gajus luktelėjo keletą sekundžių, kol Patrikas atgaus kvapą ir atsimerks, tuomet tarė:

— Tai silpniausia srovė, pirmas lygis. O jų yra penki. Jei reikės, panaudosiu visus. Aštuonios penkto lygio sekundės, ir tau galas, tik nenorėčiau to griebtis. Girdi, Patrikai?

Kūną nuo krūtinės iki kulkšnių vis dar degino skausmas. Širdis plakė kaip pašėlusi, jis greitosiomis iškvėpė.