Джон Гришэм: Partneris

Visi buvo įpusėję arba bebaigią ketvirtąją dešimtį. Havarakas užaugo tėvo žvejybiniame kateryje. Dabar jis troško Patriką pasmaugti savo sudiržusiomis rankomis. Replį kamavo sunki depresija, todėl iš namų jis išeidavo retai; lindėdamas tamsiame savo kabinete namo palėpėje rašydavo bylų santraukas.

Boganas ir Vitranas sėdėjo prie savo darbo stalų, kai kelios minutės po devynių į pastatą Biloksio senamiestyje Vje Marše gatvėje įžengė agentas Kateris. Nusišypsojęs priimamojo sekretorei paklausė, ar yra kuris nors iš teisininkų. Klausimas buvo visiškai pagrįstas: žmonės kalbėjo, jog tuos girtuoklius retai kada rasi darbo vietoje.

Sekretorė palydėjo jį į nedidelį pasitarimų kambarį ir pasiūlė kavos. Pirmasis įžengė Vitranas. Atrodė nuostabiai tvarkingas ir blaivus. Netrukus įėjo ir Boganas. Maišydami cukrų ėmė šnekučiuotis apie orą.

Po to, kai su pinigais dingo Patrikas, Kateriui tokie apsilankymai tapo įpročiu. Jis papasakodavo partneriams bylos naujienas ir netrukus tapo gerųjų pažįstamu, tik gerų žinių iš jo vis nesulaukdavo. Slinko mėnesiai, metai. Kateris užsukdavo vis rečiau, bet atsisveikindamas vis kartodavo: Patriko — nė kvapo. Paskutinį kartą Kateris lankėsi firmoje beveik prieš metus.

Taigi jie pamanė, jog ir šįkart tai tik mandagumo vizitas: matyt, mieste turėjo kokių nors reikalų, užsimanė kavos, tai ir užsuko pas juos trumpam paplepėti.

— Patrikas atsirado, — tarė Kateris.

Čarlis Boganas užsimerkė ir plačiai išsižiojo, parodydamas visus kiek turi dantis.

— O Dieve! — sušuko jis, rankomis užsidengdamas veidą. — O Dieve.

Vitranas taip pat žioptelėjo ir atsilošė. Niekaip negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdęs, įsmeigė žvilgsnį į lubas.

— Kur? — išstenėjo.

— Karo bazėje Puerto Rike. Pagautas Brazilijoje.

Boganas pašoko ir, nulindęs prie knygų lentynų į kampą, nusigręžė stengdamasis sulaikyti ašaras.

— O Dieve, — vis kartojo jis.

— Tai tikrai jis? — vis dar netikėjo Vitranas.

— Tikrai.

— Pasakokit, — paprašė Vitranas.

— Ką pasakot?

— Kaip suradot? Kur? Ką jis veikia? Kaip atrodo?

— Ne mes jį suradom. Jį mums atidavė.

Nosį prisidengęs nosine Boganas sugrįžo prie stalo.

— Atsiprašau, — tarė susidrovėjęs.

— Ar pažįstat Džeką Stefaną? — paklausė Kateris.

Abu nenoriai linktelėjo.

— Ar turit su juo ką nors bendro?

Abu papurtė galvas.

— Jūsų laimė. Jį surado Stefanas, kankino, vos ne mirtinai, o paskui atidavė mums.

— Kaip jį kankino? — susidomėjo Vitranas. — Papasakokit.

— Nežinau. Vakar vakare perėmėm Paragvajuje ir nuskraidinom į Puerto Riką. Ten jį paguldė į ligoninę. Po kelių dienų parsigabensim.

— O pinigai? — prikimusiu balsu paklausė Boganas.

— Jokių pėdsakų. Tačiau dar nežinom, ką žino Stefanas.

Vitranas įrėmė neramų žvilgsnį į stalą. Patrikas pavogė devyniasdešimt milijonų dolerių. Per ketverius metus tiek neišleisi. Net jeigu būtų prisipirkęs namų, sraigtasparnių, daugybę moterų, vis tiek turėtų būti likęs ne vienas milijonas. Pinigai tikrai atsiras. Firmai priklauso trečdalis.

Galbūt, galbūt.

Tramdydamas vėl plūstančias ašaras Boganas prisiminė, kokia meili buvo žmona ir kokia tapo atšiauri, kai viskas apvirto aukštyn kojom. Po bankroto pasijuto pažeminta ir, pasiėmusi sūnų, išskrido į Pensakolą, o paskui, šlykščiai apkaltinusi vyrą, pareikalavo skyrybų. Boganas gėrė, svaiginosi kokainu. Tuo ji ir pasinaudojo. Jis neturėjo kaip išsiginti. Vėliau išsigydė, tačiau teisės matytis su vaiku vis tiek negavo.

Keista, bet buvusią savo žmoną jis vis dar mylėjo, vis dar svajojo ją susigrąžinti. Galbūt prisiviliotų ją pinigais? Galbūt vilties dar yra? Pinigai tikrai atsiras.

Tylą nutraukė Kateris:

— Stefanas prisidirbo kaip reikiant. Patriko kūne išdegintos žaizdos.

— Labai gerai, — šyptelėdamas tarė Vitranas.

— Manot, imsim dabar jo gailėtis? — pritarė jam Boganas.

— Vis dėlto Stefanas gali mums padėti. Mes jį stebėsimi gal nuves prie pinigų.

— Lengvai susidorosit, — tarė Vitranas. — Juk ten buvo rasti neatpažinto asmens palaikai. Patrikas kažką nužudė. Byla akivaizdi, už tai jam neabejotinai gresia mirties bausmė. Žmogžudystė dėl pinigų. Jei gerai paspausit, Patrikas viską pasakys.

— Verčiau atiduotumėt jį mums, — rūsčiai tarė Boganas. — Per dešimt minučių viską išpeštume.

Kateris žvilgtelėjo į laikrodį.

— Man laikas eiti. Dar reikia nuvažiuoti į Point Klerą pranešti naujieną Trudei.

Boganas su Vitranas sutartinai nusikvatojo.

— Tai ji dar nežino? — paklausė Boganas.

— Dar ne.

— Įrašykit į vaizdajuostę, — tebesijuokdamas ištarė Vitranas, — norėčiau pamatyti jos veidą.

— Nekantrauju jį pamatyti ir aš, — atsakė Kateris.

— Kalė, — keiktelėjo Boganas.

Kateris atsistojo atsisveikinti:

— Partneriams galit papasakoti, bet iki pietų daugiau niekam nė žodžio. Popiet surengsim spaudos konferenciją. Aš jums paskambinsiu.

Jam išėjus jiedu dar ilgai tylėjo. Mintyse sukosi šimtai klausimų, norėjosi tiek daug pasakyti, kad net galva svaigo.

Dailioji Patriko žmona Trudė 1992 metų vasario 11 dieną jį palydėjo amžinojo poilsio kaip užmiesčio kelyje be liudininkų įvykusios avarijos auką. Apsivilkusi juodą Armanio kostiumėlį per laidotuves našlė atrodė stulbinamai, o ant karsto byrant žemėms mintyse ji jau leido pinigus.

Jis jai paliko viską. Testamentas buvo paprastas, neseniai atnaujintas. Dar prieš gedulingas mišias kartu su Dougu Vitranu atrakinusi seifą Patriko kabinete Trudė patikrino jo turinį. Ten buvo testamentas, dviejų lengvųjų automobilių nuosavybės teisės, Laniganų namo pirkimo dokumentai, gyvybės draudimo polisas pusės milijono dolerių sumai, apie kurį Trudė žinojo, ir dar vienas — dviem milijonams, apie kurį ji nebuvo net girdėjusi.

Greitosiomis permetęs žvilgsniu polisą Vitranas pastebėjo, jog Patrikas apsidraudė prieš aštuonis mėnesius. Vienintelė paveldėtoja — Trudė. Abu polisus išdavė ta pati didelė ir turtinga draudimo kompanija.

Ji dievagojosi nieko apie juos nežinojusi. Šypsena jos veide Vitraną įtikino, jog neapsimetinėja. Nežinia, ar Trudė labai krimtosi netekusi vyro, tačiau turtai ją tikrai sujaudino. Pastebimai atlėgus skausmui ji šiaip taip atlaikė laidojimo apeigas nepalūždama.

Gyvybės draudimo kompanija, kaip visuomet, iš pradžių spyriojosi, tačiau Vitrano prigrasyta pinigus išmokėjo. Palaidojusi Patriką, po mėnesio Trudė gavo du su puse milijono dolerių.

Kitą savaitę po Biloksį ji jau važinėjosi raudonu „Rolsroisu“, tuo piktindama žmonės. Paskui lyg į vandenį pradingo devyniasdešimt milijonų. Pasklido gandai.

Gal ji visai ne našlė?

Pagrindinis ir vienintelis įtarimas krito ant Patriko. Kalbos darėsi vis piktesnės, tad, įsisodinusi savo mažąją dukrelę ir vidurinės mokyklos laikų draugužį Lencą į raudonąjį „Rolsroisą“, išdūmė į Mobilį, esantį už valandos kelio nuo Biloksio. Čia susirado gerą advokatą, kuris ją pamokė, kaip išsaugoti pinigus: Lenco pavarde ji nusipirko puikų senovišką namą Point Klere su vaizdu į Mobilio įlanką.

Lencas buvo stiprus, dailus nevykėlis, su kuriuo būdama keturiolikos ji pirmą kartą permiegojo. Devyniolikos jis buvo nuteistas už narkotikų kontrabandą ir trejus metus sėdėjo už grotų, o ji tuo metu džiaugėsi gyvenimu koledže, buvo sirgalių šokėja, visų vakarėlių pažiba, žavėjo futbolo komandos vaikinus, tačiau kažkaip sugebėjo baigti koledžą su pagyrimu. Ištekėjo už turtingo studentų draugijos nario, bet po dvejų metų išsiskyrė. Paskui kelerius metus mėgavosi laisve, kol susipažino su Patriku — kylančiu, neseniai prie įlankos apsigyvenusiu teisininku — ir netrukus už jo ištekėjo. Aistringai puolę vienas kitam į glėbį, apie nieką daugiau negalvojo.