Джон Гришэм - Partneris

— Skambinai draudimo kompanijoms? — paklausė.

— Dar ne. Paskambinsiu vėliau. Nesinervink.

Pusę milijono paieškai slapta skyrė „Šiaurės draudimo“ kompanija, iš kurios praturtėjo Trudė. „Monarch Sjera“ surinko dar milijoną. Ši nedidelė Stefano suburta šutvė Patriko medžioklei išleido daugiau kaip tris milijonus dolerių.

— Tą panelę sučiupot?

— Dar ne. Jos ieško mūsų žmonės Rio. Rado tėvą, bet jis tyli. Taip pat ir jos firma. Sako, kad išvyko į komandiruotę.

Sunėręs rankas Aricija ramiai paklausė:

— Tai ką gi jis jums papasakojo?

— Dar negirdėjau įrašo. Šiandien popiet jį turėjo man pristatyti, bet dabar viskas komplikuojasi. Be to, jį siunčia iš Paragvajaus džiunglių.

— Žinau.

— Gajus sakė, kad po penkių valandų jis prakalbo. Prasitarė, jog pinigai visi, išslapstyti įvairiuose bankuose, bet jis nežino, kuriuose. Gajus vos jo nepribaigė, bet nieko daugiau neišpešė. Spėja, kad pinigus tvarko kažkas kitas. Dar porąkart krestelėjęs, išgavo mergiotės vardą. Gajaus vyrai tuoj pat paskambino į Rio ir įsitikino, jog tokia tikrai yra. Bet ji pradingo.

— Man reikia to įrašo.

— Ten baisu. Svyla oda, jis siaubingi rėkia.

Benis nejučia išsišiepė:

— Žinau. Noriu pats išgirsti.

Patriką paguldė palatoje vieno iš ligoninės fligelių gale. Tai buvo vienintelė iš išorės rakinama patalpa su nevarstomais, žaliuzėmis užtemdytais langais. Koridoriuje dėl visa pikta duris saugojo du kareiviai.

Patrikas vis tiek nebūtų galėjęs pabėgti. Elektros srovė smarkiai sužalojo kojų ir krūtinės raumenis. Skaudėjo visus sąnarius, net kaulus. Keturiose vietose žiojėjo išdegintos žaizdos: dvi — krūtinėje, viena — ant šlaunies, dar viena — ant blauzdos. Kitos keturios žaizdos buvo pripažintos antrojo laipsnio nudegimais.

Jam labai skaudėjo, todėl gydytojai nusprendė kurį laiką jam leisti vaistus nuo skausmo. Nėra ko skubėti. Dar negreit išaiškės, kas jį kankino.

Palatoje buvo tamsu, tyliai grojo muzika, iš lašelinės sunkėsi malonūs raminamieji, taigi vargšas Patrikas knarkė valandų valandas, nė nesapnuodamas, kokia audra tvenkiasi virš jo galvos.

Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų rugpjūtį, po penkių mėnesių nuo to laiko, kai dingo pinigai, didžioji federalinė Biloksio žiuri Patrikui iškėlė kaltinimą dėl vagystės. Įrodymų, kad pinigus pavogė jis, buvo į valias. Nė menkiausios užuominos, kad būtų galima įtarti ką nors kitą. Kadangi nusikaltimas buvo padarytas svetur, nuspręsta, jog byla priklausanti federalinei jurisdikcijai.

Žmogžudystės bylos tyrimo ėmėsi Harisono apygardos šerifo departamentas ir apygardos prokuroras, bet per tą laiką juos prispaudė svarbesni reikalai. Dabar viską reikėjo pradėti iš naujo.

Valdžios atstovai posėdžiavo Katerio kabinete, todėl spaudos konferencija vėlavo. Posėdyje tvyrojo įtampa, nes kirtosi susirinkusiųjų interesai. Vienoje stalo pusėje sėdėjo Kateris ir FTB atstovai, kuriems vadovavo iš Džeksono atvykęs JAV atornėjus Vakarų Misisipės apygardai Morisas Mastas. Kitoje — Harisono apygardos šerifas Reimondas Svynis ir dešinioji jo ranka Grimšou. Abu nekentė FTB. Jiems atstovavo Harisono apygardos prokuroras T. L. Perišas.

Čia kryžiavosi federacijos ir valstijos, didelio ir menko biudžeto interesai: šiame spektaklyje abi pusės siekė pagrindinio vaidmens.

— Viską lemia mirties bausmė, — tarė apygardos prokuroras Perišas.

— Galima skirti federalinę mirties bausmę, — kiek nedrąsiai, jei būtų galima taip pasakyti, paprieštaravo JAV atornėjus Mastas.

Šyptelėjęs Perišas nuleido akis. Federalinis mirties bausmės įstatymas Kongreso priimtas neseniai, dar net nenumatyta, kaip jį taikyti. Su Prezidento parašu jis, žinoma, atrodo švarus, tačiau turi be galo daug trūkumų.

Kita vertus, valstija turi puikią laiko išmėgintą teisiškai vykdomų bausmių patirtį.

— Mūsiškis įstatymas geresnis, — užginčijo Perišas, — visi tą žinome.

Perišas į mirtininkų kamerą išsiuntė aštuonis, o Mastas — nė vieno.

— Be to, iškyla įkalinimo vietos klausimas, — tęsė Perišas. — Mes jį laikytume Parčmane, kur, dukart per dieną maitinamas prastu maistu, dukart per savaitę gaudamas išsimaudyti po dušu, sėdėtų tvankioje kameroje kartu su tarakonais ir prievartautojais dvidešimt tris valandas per parą. O pas jus, popinamas federalinių teismų, kol šie ieškos būdų, kaip palikti jį gyvą visą likusį gyvenimą jis gyventų kaip sanatorijoj.

— Tikrai ne kaip sanatorijoj, — vos tvardydamasis atrėmė Mastas.

— Na, gal kaip kurorte. Liaukitės, Morisai. Reikia jį paveikti. Turime du neišaiškintus klausimus, į kuriuos Laniganas privalės atsakyti prieš iškeliaudamas amžino poilsio. Pirmą kur pinigai. Ką jis su jais padarė? Ar įmanoma juos sugrąžinti teisėtiems savininkams? Antra, kas vietoj jo palaidotas? Nujaučiu, kad tą žino tik Laniganas, bet kol nepriversime, nepasakys. Jį reikia įbauginti, Morisai. O Parčmane baisu. Neabejoju, kad jis mieliau pasirinktų federalinę bausmę.

Mastas tą suprantąs, tačiau nusileisti negali. Byla pernelyg išgarsėjusi, kad ją nagrinėtų valstija. Reporteriai su filmavimo kameromis tikriausiai jau laukia.

— Juk žinote, kad jam iškelta ir kitų kaltinimų, — tarė jis. — Vagystė įvykdyta užsienyje, toli nuo valstijos.

— Taip, bet nukentėjusieji yra valstijos piliečiai, — atkirto Perišas.

— Tai nėra paprasta byla.

— Tai ką jūs siūlote?

— Galbūt galėtume ją nagrinėti kartu, — atsakė Mastas ir ledai ėmė tirpti. Bet kurią akimirką FTB galėjo užbėgti jiems už akių, todėl JAV atornėjaus pasiūlymas bendradarbiauti buvo daugiausia, ko Perišas galėjo tikėtis.

Visi susirinkusieji žinojo, ką reiškia Parčmanas. Būdamas advokatas Laniganas taip pat turėtų žinoti, kas jo ten laukia, taigi dešimt metų prieš mirtį tame pragare tikriausiai atrištų jo liežuvį.

Perišas ir Mastas susitarė pyragą pasidalyti tarpusavyje, puse lūpų pažadėję vienas kitą informuoti apie įvykių eigą. FTB tęs pinigų paiešką. Vietos valdžia daugiau dėmesio skirs žmogžudystei. Perišas skubiai sušauks didžiąją žiuri. Apie jungtines pajėgas bus paskelbta visuomenei. Tokie keblūs klausimai kaip teismo procesas ir paskesni apeliaciniai skundai buvo užglaistyti, paskubom pažadėjus aptarti juos vėliau. Dabar svarbiausia sudaryti paliaubas, kad abi šalys nusiramintų.

Kadangi Federalinio teismo rūmuose vyko teismas, spaudos atstovai buvo paprašyti pereiti į Biloksio teismo rūmus kitoje gatvės pusėje. Antrame aukšte pagrindinė salė buvo laisva. Susirinko daug reporterių, dauguma jų — vietiniai išverstakiai, tačiau buvo ir iš Džeksono, Naujojo Orleano, Mobilio. Visi spraudėsi į priekį ir stumdėsi tarsi vaikai parade.

Mastas su Perišu rūsčiais veidais užlipo ant mikrofonų laidais apraizgytos pakylos. Kateris su policininkais atitvėrė juos gyva siena. Užsidegė šviesos, sudūzgė kameros.

Atsikosėjęs Mastas prabilo:

— Su džiaugsmu pranešame, jog buvęs Biloksio gyventojas ponas Patrikas S. Laniganas sulaikytas. Jis gyvas ir sveikas, dabar yra mūsų saugomas.

Mėgaudamasis momento didingumu ir klausydamasis įsiaudrinusių maitvanagių minios šurmulio akimirką patylėjo, kad būtų įspūdingiau, paskui trumpai išdėstė, jog Laniganas suimtas prieš dvi dienas Brazilijoje, tik nė žodžiu neužsiminė, kad nei jis, nei FTB prie Patriko suradimo niekuo neprisidėjo. Pranešė, kada kalinys bus pargabentas, apie jam iškeltus kaltinimus, pažėrė keletą beprasmiškų frazių apie tvirtą federalinio teisingumo ranką.