Джон Гришэм - Partneris

Spaudos atstovai būriavosi ir priešais Trudės namą Point Klere, tačiau po ūksmingu medžiu su šautuvu sėdintis Lencas vertė juos laikytis atokiau. Ankštais juodais marškinėliais, juodomis kelnėmis ir batais jis atrodė tarsi samdomas asmens sargybinis. Reporteriai laidė jam visokias banalias replikas, tačiau jis be žodžių tik piktai vėrė juos žvilgsniu. Ešli Nikolės Trudė į mokyklą neleido, slėpėsi su ja viduje.

Miesto centre ant šaligatvio priešais firmą taip pat lūkuriavo būrys reporterių, įėjimą saugojo skubiai iškviesti du augaloti sargybiniai.

Reporteriai šurmuliavo ir prie šerifo, ir Katerio biurų — visur, kur tik tikėjosi ką nors suuosti. Kažkam paleidus gandą, reporteriai plūstelėjo prie apygardos teismo raštinės, ir kaip tik laiku — dar spėjo pamatyti, kaip dailiu pilku kostiumu pasidabinęs Vitranas įteikia dokumentą, kuris, kaip pats paaiškino, yra Patrikui S. Laniganui iškeltas ieškinys. Firma norinti susigrąžinti pinigus, — noriai atsakinėjo į spaudos klausimus Vitranas tol, kol auditorija buvo linkusi jo klausytis.

Tą rytą dėmesio netrūko ir kitiems teisininkams. Iš Trudės advokato lūpų išsprūdo stulbinanti žinia, jog dešimtą valandą Mobilio teismo raštinėje jis įteiks skyrybų prašymą. Šią užduotį įvykdė pasigėrėtinai. Jis buvo kėlęs daugybę tokių ieškinių, tačiau pirmą kartą tą darė prieš televizijos kameras. Kad ir nenoriai, bet vis dėlto sutiko duoti gana išsamų interviu. Skyrybų pagrindas — palikta žmona, jis kaltinamas dar ir kitomis baisiomis nuodėmėmis. Vestibiulyje prie raštinės advokatas leidosi keletą kartų nufotografuojamas.

Žinia apie vakarykštį ieškinį, kurį, reikalaudama sugrąžinti pustrečio milijono dolerių, „Šiaurės draudimo“ kompanija iškėlė Trudei Lanigan, pasklido žaibiškai. Teisme atsidūrusi byla buvo narpliojama iki smulkmenų. Reporteriai skambino su ja susijusiems advokatams. Žodelis šen, žodelis ten, ir netrukus visas tuzinas reporterių jau žinojo, jog Trudė be teismo leidimo negali išrašyti net čekio už maisto produktus.

„Monarch Sjera“ draudimo kompanija reikalavo sugrąžinti išmokėtus keturis milijonus dolerių su palūkanomis ir, žinoma, advokatų honorarais. Biloksyje pasamdyti advokatai paskubomis iškėlė firmai ieškinį dėl išmokėto draudimo, o Patrikui — dėl apgavystės. Kaip paprastai, šis tas nutekėjo spaudai, ir į jos nagus tie dokumentai pateko netrukus po to, kai buvo įteikti.

Nenuostabu, kad Benis Aricija taip pat siekė atgauti savuosius devyniasdešimt milijonų. Naujasis jo advokatas, ekstravagantiškas plepys, gerbė žiniasklaidą. Dešimtą valandą erdvioje pasitarimų salėje sušaukęs spaudos konferenciją, iki menkiausių smulkmenų išnarstė savo kliento ieškinį, jo nė neįteikęs. Paskui pakvietė naujuosius bičiulius iš spaudos korpuso eiti kartu su juo ir stebėti, kaip jis ieškinį įteiks. Pakeliui kalbėjo nesusičiaupdamas.

Pagavus Patriką Laniganą, pakrantės teisininkams atsirado tiek darbo, kiek jie dar niekad nebuvo turėję.

Tuo metu, kai Harisono apygardos teismo rūmuose vyko visas šis šurmulys, septyniolika didžiosios žiuri narių tyliai suėjo į kuklų kabinetą antrame aukšte. Išvakarėse jiems telefonu skambinęs pats apygardos prokuroras T. L. Perišas, taigi susirinkimo tikslą jie žinojo. Visi susėdo aplink ilgą stalą kiekvienam skirtoje vietoje, buvo pasiūlyta kavos. Atsidūrę įvykių sūkuryje prisiekusieji pastebimai jaudinosi.

Pasisveikinęs Perišas atsiprašė už tai, kad posėdį teko sušaukti taip skubiai, po to pasisveikino su šerifu Svyniu, vyriausiuoju tardytoju Tedu Grimšou ir ypatinguoju agentu Džošua Kateriu.

— Atrodo, kad mums teks nagrinėti žmogžudystės bylą, — tarė jis išskleisdamas rytinį laikraštį. — Neabejoju, jog dauguma jūsų apie tai jau skaitėt, — visi linktelėjo.

Lėtai žingsniuodamas išilgai sienos su bloknotu rankoje, Perišas vardijo pagrindinius faktus apie Patriką, buvusių jo partnerių atstovaujamą Benį Ariciją ir, žinoma, apie apsimestinę Patriko mirtį bei laidotuves — daugiausia tai, ką visi buvo skaitę rytiniame laikraštyje, kuris dabar gulėjo išskleistas ant stalo.

Jis pasiuntė per rankas avarijos metu sudegusio Patriko „Bleizerio“ nuotraukas, paskui tas, kurios buvo padarytos kitą rytą po avarijos jau be „Bleizerio“, nufotografuotus apanglėjusius stagarus, išdegintą žemę, žolę, pajuodusį medžio kamieną. Dramatiškai lyg įspėjimą Perišas perdavė dar vieną spalvotą nuotrauką, kurioje buvo matyti vienintelio „Bleizeryje“ rasto kūno palaikai.

— Žinoma, mes manėm, jog tai Patrikas Laniganas, — šyptelėjęs tarė jis. — Dabar žinom, kad klydom.

Tame suanglėjusiame daikte nebuvo nieko, kas primintų žmogaus palaikus, jokios išlikusios kūno dalies, išskyrus styrantį šviesų kaulą, kuris, kaip niūriu tonu paaiškino Perišas, yra dubens kaulo dalis.

— Žmogaus dubens kaulo, — pridūrė dėl visa pikta, kad prisiekusiesiems būtų aiškiau ir kad jie nepamanytų, jog Patrikas nudobė šerną ar kokį kitą žvėrį.

Nuotraukas prisiekusieji apžiūrinėjo ramiai, tikriausiai todėl, kad jose nebuvo nieko ypatingo: nei kraujo, nei sudarkyto kūno, nei krešulių — nieko, nuo ko galėtų supykinti. Tas, kuris ant priekinės „Bleizerio“ sėdynės iškeliavo anapus, visiškai sudegė, kaip ir visa kita.

— Gaisras įsiplieskė nuo degalų, — toliau aiškino Perišas. — Žinome, jog Patrikas jų prisipylė degalinėje dvylika kilometrų iki avarijos vietos. Vadinasi, galėjo sprogti apie devyniasdešimt litrų. Tačiau įvykio vietą ištyręs mūsų darbuotojas teigia, jog gaisro būta neįprastai stipraus.

— Ar automobilyje rasta kokios nors taros liekanų? — paklausė vienas iš prisiekusiųjų.

— Ne. Padegėjai paprastai naudoja plastikinę tarą. Labiausiai tam tinka indai nuo pieno arba antifrizo. Jie sudega be pėdsakų. Su tuo susiduriame nuolat, tačiau kad šitaip sudegtų automobilis, pasitaiko retai.

— Ar visuomet kūnai sudega taip smarkiai? — paklausė kitas.

Perišas atsakė iškart:

— Ne, tiesą sakant, niekuomet. Niekad nemačiau taip smarkiai sudegusio kūno. Mėginsime jį ekshumuoti, tačiau, kaip jums tikriausiai žinoma, kūnas buvo kremuotas.

— Ar numanote, kieno jis galėtų būti? — paklausė doko darbininkas Ronis Burkas.

— Turim prielaidų, bet tai tik spėlionės.

Prisiekusieji uždavė dar keletą nereikšmingų klausimų, vien tik vildamiesi išgirsti smulkmenų, apie kurias neparašė laikraščiai. Buvo vienbalsiai nutarta iškelti Patrikui kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės ketinant įvykdyti kitą nusikaltimą, tai yra pasisavinti stambų turtą. Siūloma bausmė — mirtino preparato injekcija valstijos griežto režimo kalėjime Parčmane.

Per mažiau kaip dvidešimt keturias valandas Patrikas buvo apkaltintas tyčine žmogžudyste, jam iškelta skyrybų byla, Aricijos ieškinys dėl devyniasdešimties milijonų dolerių vagystės priskaičiuojant atlyginimą už padarytą žalą, buvusių jo firmos bičiulių ieškinys dėl trisdešimties milijonų dolerių vagystės, žinoma, priskaičiuojant atlyginimą už padarytą žalą, ir „Monarch Sjera“ draudimo kompanijos ieškinys, reikalaujantis dar dešimties milijonų dolerių už padarytą žalą.

Visa tai jis sužinojo per CNN.

Prokurorai T. L. Perišas ir Morisas Mastas dar kartą rūsčiais veidais stoję prieš kameras visų vardu (nors federalai prie šių kaltinimų neprisidėjo) pranešė, jog dorieji Harisono apygardos žmonės per didžiosios žiuri malonę iškėlė Patrikui Laniganui kaltinimą žmogžudyste. Atrėmę klausimus, į kuriuos galėjo atsakyti, ir išsisukę nuo tų, į kuriuos atsakyti negalėjo, leido visiems aiškiai suprasti, jog Patrikui bus iškelta ir kitų bylų.