Джон Гришэм - Partneris

Patriko žmona! Ji net nutirpo, tą prisiminusi. Beveik puspenktų metų nebesijautė esanti Patriko žmona. Deramai palaidojusi, laukdama draudimo pinigų stengėsi jį pamiršti. Kai juos gavo, prisiminimai apie Patriką jau buvo beveik išblėsę.

Tik vieną kartą jai sugėlė širdį, kai reikėjo vos dvejų metukų sulaukusiai Ešli Nikolei paaiškinti, jog tėvelio nebėra, nes jis nukeliavo dangun ir ten tikrai jaučiasi laimingas. Mergytė kiek sutriko, tačiau į žinią sureagavo paprastai, kaip sugeba tik maži vaikai. Minėti Patriko vardą jai girdint buvo uždrausta — taip geriau vaikui, paaiškino Trudė. Tėvelio ji neprisimenanti, tai ir nereikia jos versti.

Išskyrus šį nedidelį epizodą, našlės dalią ji pakėlė nepaprastai lengvai. Važiuodavo į Naująjį Orleaną pirkinių, iš Kalifornijos užsisakydavo sveikų maisto produktų, apsitempusi modeliniu triko kasdien po dvi valandas prakaituodavo savo sporto salėje, lepinosi brangiomis veido ir kūno odos priežiūros priemonėmis. Kad jiedu su Lencu galėtų keliauti, mergaitę prižiūrėdavo auklė. Jiems labai patiko Karibų salos, ypač Šv. Bartas: ten buvo nudistų paplūdimių, kuriuose išsirengę kartu su prancūzais degindavosi ir jiedu.

Per Kalėdas linksmindavosi „Plazos“ viešbutyje Niujorke, sausį ilsėdavosi Veile tarp puikiųjų ir turtingųjų, gegužę — Paryžiuje arba Vienoje. Jiedu svajojo apie nuosavą lėktuvėlį, kokį turėjo tie nuostabūs žmonės, su kuriais susipažino vieno kruizo metu. Mažą panaudotą „Lear“ buvo galima įsigyti už keturis milijonus dolerių, tačiau dabar apie tai negalėjo būti nė kalbos.

Lencas sakė apie tai pagalvosiąs, bet kaskart, kai jis pradėdavo rimtai kalbėti apie savo verslą, Trudė sunerimdavo. Ji žinojo, jog Lencas užsiima narkotikų kontrabanda, tačiau jis plukdydavo tik marihuaną ir hašišą, taigi rizika buvo maža. Pinigų jiems reikėjo, be to, jai buvo paranku, kad Lenco retkarčiais nebūna namie.

Ji nejautė Patrikui neapykantos, juo labiau žuvusiam. Trudė nekentė tik paties fakto, jog Patrikas gyvas, kad prisikėlęs grįžo ir viską sujaukė. Jiedu susipažino per vieną vakarėlį Naujajame Orleane. Tuo metu ji kaip tik ėmė bodėtis Lencu ir ieškojo kito, turtingo ir perspektyvaus partnerio. Tada Trudei buvo dvidešimt septyneri, nuo nenusisekusios santuokos buvo praėję ketveri metai, ir ji vėl troško pastovumo. Patrikas buvo trisdešimt trejų, vis dar nevedęs, bet pasirengęs sukurti šeimą. Jis ką tik buvo gavęs darbą geroje firmoje Biloksyje, kur tuomet gyveno. Po keturių nepasotinamos aistros mėnesių Jamaikoje jiedu susituokė. Po medaus mėnesio praėjus trims savaitėms, kol Patrikas buvo kažkur išvykęs, Lencas patyliukais užėjo į jų butą ir pasiliko nakčiai.

Pinigų ji nieku gyvu neatiduos. Advokatas tikrai ką nors sugalvos, ras kokią spragą, kad pinigai liktų jai. Už tą jam ir mokama. Draudimo kompanija tikrai negaus nei namo, nei baldų, nei automobilių, nei drabužių, nei sąskaitų banke, nei motorlaivio — nieko iš prabangių jos daiktų, kuriuos pirko už draudimo pinigus. Juk taip neteisinga Patrikas mirė. Ji jį palaidojo. Daugiau kaip ketveri metai ji našlė. Nejaugi visa tai nesvarbu?

Vyras gyvas, bet kuo ji čia dėta?

— Žinai, — prietemoje tarė Lencas, — jį reikia nužudyti.

Dabar jis sėdėjo minkštasuolyje tarp lovos ir lango, basas kojas užkėlęs ant plačios sofos.

Ji nė nekrustelėjo, nevirptelėjo nė vienas veido raumuo. Kiek pagalvojusi nelabai tvirtai tarė:

— Nekvailiok.

— Juk žinai, kad kitos išeities neturim.

— Bėdų ir taip pakanka.

Tebelaikydama riešą ant kaktos, ji užsimerkusi alsavo visai nusiraminusi, bet širdyje džiaugėsi, kad Lencas apie tai prakalbo. Žinoma, ir ji apie tai pagalvojusi, kai išgirdo, jog Patrikas atsirado. Visaip svarstė, ką daryti, kad išsaugotų pinigus, tačiau išvada buvo viena: Patrikas turi mirti. Juk apdrausta jo gyvybė.

Nužudyti ji negali, tai būtų absurdiška. Tačiau kita vertus, Lencas turi pilnas pakampes įtartinų draugų.

— Tai tau reikia tų pinigų ar ne? — paklausė.

— Lencai, dabar negaliu apie tai galvoti. Vėliau.

Ir tikriausiai netrukus. Tačiau parodyti, jog nekantrauja, ji negalėjo: Lencas tos minties kaipmat įsikabintų. Ji, kaip visuomet, mokės jį įpainioti į šėtoniškus savo kėslus ir manipuliuos juo tol, kol trauktis bus per vėlu.

— Brangioji, laukti negalim. Mus, po velnių, jau smaugia draudimas.

— Lencai, liaukis.

— Kito kelio nėra. Jeigu nori turėti namą, pinigus ir visa kita, tai jis turi mirti.

Trudė ilgai tylėjo nejudėdama, bet jo žodžiai glostė jai širdį. Nepaisant riboto proto ir daugelio kitų trūkumų, Lencas buvo vienintelis vyras, kurį kada nors mylėjo. Žiaurumo susidoroti su Patriku jam pakaks, tačiau ar sugebės išsisukti nesučiuptas?

Pasikalbėti su Katerio laimikiu buvo pavesta Biloksio biuro agentui Brentui Majersui. Įėjęs jis prisistatė, parodė pažymėjimą, bet Patrikas tik atsainiai linktelėjo ir ranka siektelėjo nuotolinio valdymo pulto.

— Malonu, — tarstelėjo tempdamas ant savęs apklotą.

— Aš iš Biloksio biuro, — tarė Majersas, nuoširdžiai stengdamasis kalbėti maloniai.

— Nežinau tokio, — abejingai atsakė Patrikas.

— Pamaniau, kad mums derėtų susipažinti. Teks bendrauti keletą mėnesių.

— Abejoju.

— Turit advokatą?

— Dar ne.

— Ieškosit?

— Tai visiškai ne jūsų reikalas.

Majersas tikrai neprilygo tokiam prityrusiam teisininkui, koks buvo Laniganas. Rankomis atsirėmęs į turėklą lovos kojūgalyje kiek įstengdamas rūsčiau pažvelgė į Patriką ir tarė:

— Gydytojas sakė, kad po poros dienų galėsim keliauti.

— Štai kaip? Aš pasirengęs.

— Biloksyje laukia tikros iškilmės.

— Mačiau, — atsakė Patrikas, linktelėdamas galvą į televizorių.

— Matau, kad nesinori atsakinėti į klausimus.

Patrikas tik niekinamai prunkštelėjo.

— Taip ir maniau. — Majersas žengė prie durų.

— Beje, keliausim drauge, — pridūrė ir mestelėjo ant apkloto kortelę. — Čia viešbučio telefono numeris, jei kartais kiltų noras pabendrauti.

— Prie telefono nelaukit.

10

Sendis Makdermotas labai susidomėjęs sekė žinias apie senąjį studijų laikų draugą. Jiedu su Patriku mokėsi Tulane ir kartu pramogaudavo. Išlaikę advokatūros egzaminą, abu dirbo to paties teisėjo klerkais, o sėdėdami pamėgtame bare Šv. Čarlzo gatvėje rengėsi kartu šturmuoti teisininkų pasaulio viršūnes. Svajojo tapę brangiais nepriekaištingos reputacijos advokatais įkurti nedidelę, tačiau galingą firmą. Praturtėję ketino po dešimt valandų per mėnesį ginti skurdžiau gyvenančius klientus. Viskas buvo suplanuota.

Tačiau gyvenimas jų planus suardė. Dėl gero atlyginimo, nes buvo ką tik vedęs, Sendis įsidarbino federalinio prokuroro asistentu. Patrikas ištirpo Naujajame Orleane tarp dviejų šimtų firmos advokatų. Nevedė, nes dirbdavo po aštuoniasdešimt valandų per savaitę.

Iki nesukako trisdešimt, jiedu dar puoselėjo svajonę sukurti nedidelę tobulą juridinių paslaugų firmą. Ištaikę laisvesnę valandėlę jie vis dar susieidavo papietauti ar išlenkti taurelės, tačiau metams bėgant jų susitikimai vis retėjo. Paskui Patrikas pasirinko ramesnį gyvenimą Biloksyje ir geriausiu atveju jie susitikdavo kartą per metus.

Didysis lūžis Sendžio gyvenime įvyko po to, kai Persijos įlankoje prie naftos gręžinio susižalojo jo pusseserės draugas. Pasiskolinęs dešimt tūkstančių Sendis atidarė nuosavą firmą, iškėlė „Exon“ naftos kompanijai bylą ir laimėjo tris milijonus dolerių, iš kurių trečdalis liko jam. Šitaip jis pradėjo savo verslą. Dailią nedidukę trijų teisininkų firmą, kurios darbo sritis buvo nelaimingi atsitikimai ir mirties atvejai užsienyje, jis įkūrė be Patriko.