Джон Гришэм - Partneris

Kad geriau matytų, susiradęs jungiklį Sendis uždegė stalinę lempą.

— O Viešpatie, — ištarė jis.

— Vis klausinėjo, kur pinigai, — toliau pasakojo Patrikas. — Netekau sąmonės, o kai atsigavau, vėl paleido srovę. Tikriausiai pasakiau jiems apie ją, Sendi.

— Apie advokatę?

— Taip, apie advokatę. Kokiu vardu ji tau prisistatė?

— Li.

— Gerai. Tuomet ji vardu Li. Tikriausiai pasakiau jiems apie Li. Beveik tuo neabejoju.

— Kas tie jie, Patrikai?

Vėl pajutęs kojose skausmą jis susiraukė ir užsimerkė. Nudegimai dar negijo, prasidėjo spazmai. Nusiklojęs iki juosmens parodė dvi baisias žaizdas:

— Žiūrėk, Sendi. Štai įrodymas.

Pasilenkęs Sendis apžiūrėjo raudonas žaizdas ir aplink jas nuskustą odą.

— Kas taip padarė? — vėl paklausė jis.

— Nežinau. Žmonės. Jų buvo pilnas kambarys.

— Kur?

Patrikui draugo pagailo. Šis, kaip ir visi, labai troško sužinoti viską, kas jam nutiko, ne tik apie kankinimus. Patriko istorija buvo tikrai įdomi, tačiau jis abejojo, ar viską galima pasakoti. Avarijos, kurioje sudegė žmogus, smulkmenų nežino niekas, tačiau papasakoti apie tai, kaip jį sugavo ir kankino, Patrikas gali. Jis vėl užsiklojo krūtinę. Jau dvi dienas jo organizmas valėsi nuo narkotikų; Patrikas kentė skausmą ir visaip vengė naujų injekcijų.

— Sėskis, Sendi. Prisitrauk arčiau kėdę. Ir išjunk šviesą. Ji mane vargina.

Sendis tuojau pat padarė, ko prašomas. Atsisėdo kiek įmanoma arčiau lovos.

— Štai kaip viskas įvyko, — tamsoje pradėjo Patrikas ir papasakojo, kaip Ponta Poroje bėgdamas pastebėjo automobilį nuleista padanga ir kaip buvo pagrobtas.

Kai tėtis žuvo, Ešli Nikolei buvo tik truputį daugiau kaip dveji metukai, taigi Patriko ji neprisiminė. Greta mamos ji visą tą laiką matydavo Lencą. Retkarčiais jis nuveždavo ją į mokyklą, kartais visi trys vakarieniaudavo.

Po laidotuvių Trudė paslėpė visas Patriko nuotraukas ir jų bendro gyvenimo įrodymus. Ešli Nikolė nebuvo girdėjusi net Patriko vardo.

Matydama tris dienas jų gatvėje besibūriuojančius reporterius, ji ėmė klausinėti. Mama elgėsi keistai. Namuose tvyrojo įtampa, net šešerių metų vaikas tą jautė. Palaukusi, kol Lencas išeis pas advokatą, Trudė pasisodino dukrytę ant lovos pasikalbėti.

Pradėjo nuo to, jog anksčiau ji turėjusi vyrą. Iš tikrųjų turėjo du, bet manė, jog apie pirmąją santuoką Ešli Nikolei pasakoti dar ankstoka. Kol kas pakaks antrosios.

— Mes su Patriku gyvenom susituokę ketverius metus, bet paskui jis labai blogai pasielgė.

— O kaip? — paklausė Ešli Nikolė išplėtusi akutes ir susidomėjusi labiau, negu būtų norėjusi Trudė.

— Nužudė žmogų, bet padarė taip, kad visi manytų, jog jis žuvo per automobilio katastrofą, supranti? Kilo didelis gaisras, degė Patriko automobilis, o kai gaisrininkai ugnį užgesino, policininkai viduje rado palaikus ir pamanė, jog jie Patriko. Visi taip manė, kad Patrikas žuvo, sudegė automobilyje. Aš labai liūdėjau. Jis buvo mano vyras. Labai jį mylėjau, bet jis žuvo. Palaidojom jį. Bet po ketverių metų žmonės Patriką surado kitame pasaulio krašte. Paaiškėjo, kad jis pabėgo ir slapstėsi.

— Kodėl?

— Nes iš savo draugų pavogė daug pinigų, o kadangi jis labai blogas, tai visus pinigus norėjo pasilikti sau.

— Jis nužudė žmogų ir pavogė pinigus.

— Teisingai, brangute. Patrikas negeras.

— Gaila, kad buvai už jo ištekėjusi, mamyte.

— Taip. Bet žinai, širdele, yra vienas dalykas, kurį pasistenk suprasti. Tu gimei, kai mudu su Patriku buvom susituokę.

Stebėdama mergaitės akutes palaukė, kol žodžiai pasieks jos sąmonę ir ji supras, ką tai reiškia. Matyt, nesuprato. Suspaudusi Ešli Nikolės rankytę paaiškino:

— Patrikas yra tavo tėtis.

Vis dar nesuprasdama mergaitė tuščiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mamą.

— Bet aš nenoriu, kad jis...

— Man labai gaila, brangute, kad taip išėjo. Ketinau tau tą pasakyti, kai užaugsi, bet privalai viską žinoti, nes greit sugrįš Patrikas.

— Tai Lencas ne mano tėtis?

— Ne. Jis tik drauge su mumis gyvena.

Trudė niekuomet neleido jai Lenco vadinti tėčiu. Lencas savo ruožtu niekuomet ir nerodė noro susipančioti tėvystės saitais. Trudė — vieniša motina. Ešli Nikolė tėčio neturi. Tai įprasta ir visiškai priimtina.

— Mudu su Lencu esam draugai, — paaiškino Trudė, kad mergaitė daugiau nebeklausinėtų. — Labai artimi draugai. Jis tave labai myli, bet nėra tavo tėtis. Gaila, bet tikrasis tavo tėtis yra Patrikas, tik tu dėl to nesikrimsk.

— Ar jis mane aplankys?

— Nežinau, bet nenoriu, kad jis prie tavęs prisiartintų. Jis labai blogas, brangute. Paliko tave, kai buvai dvejų metukų. Paliko ir mane. Pavogė pinigus ir pradingo. Tuomet mes jam nerūpėjom, nerūpime jam ir dabar. Jis negrįžtų pas mus, jei jo nebūtų sugavę. Niekuomet nebūtume jo matę. Nebijok, jis mums nieko nepadarys.

Per lovą priropojusi prie mamos Ešli Nikolė susigūžė jai ant kelių. Trudė apkabinusi ją glostė.

— Viskas bus gerai, brangute. Tikrai. Nenorėjau tau nieko sakyti, bet kai mus apipuolė tie reporteriai ir televizija, na, pamaniau, bus geriau, jeigu tu viską žinosi.

— O kodėl tie žmonės ten susirinko? — paklausė mergaitė, spausdama mamos ranką.

— Nežinau. Būtų geriau, jeigu jie nueitų.

— Ko jiems reikia?

— Nufotografuoti tave. Ir mane. O kai parašys apie blogus Patriko darbus, mūsų nuotraukas išspausdins laikraščiuose.

— Tai jie ten dėl Patriko?

— Taip, brangute.

Atsigręžusi mergaitė pažvelgė mamai tiesiai į akis ir tarė:

— Nekenčiu Patriko.

Trudė palingavo galvą tarsi norėtų išdykėlę sudrausminti, bet paskui tvirtai apkabino ir nusišypsojo.

Lenco vaikystė prabėgo senoje žvejų bendruomenėje prie Biloksio įlankos, nedideliame Point Kadeto kyšulyje. Čia gyveno imigrantai darbininkai ir krevečių žvejai. Jis užaugo Point Kadeto gatvėse, ten tebeturėjo daug draugų. Vienas iš jų — Kepas. Tąkart, kai juos sulaikė, šis vairavo furgoną su narkotikais. Lencas miegojo. Pažadintas stvėrėsi ginklo, bet nerado: jis buvo nuslydęs tarp storų kanapių ryšulių. Kepą ir Lencą byloje gynė tas pats advokatas, o paskui abu devyniolikmečiai kartu sėdo už grotų.

Kepas turėjo barą, kuriame lupo pinigus iš konservų fabriko darbininkų. Kartą per mėnesį Lencas užsukdavo pas jį išgerti, tačiau kai Trudė praturtėjo ir Lencas persikėlė į Mobilį gyventi pas ją, bičiuliai matydavosi vis rečiau. Kepas bijojo. Jis skaitė laikraščius, taigi Lenco apsilankymo jau laukė.

Gurkšnodami alų jiedu aptarė naujienas — kas kiek išlošė kazino, kas pradėjo prekiauti kreku, ką dar iššniukštinėjo DEA — tušti dviejų apie turtus svajojančių pakrantės sukčių tauškalai.

Kepas nekentė Trudės ir šaipydavosi iš Lenco, kad šis sekioja ją it šuniukas.

— Tai kaip ta kekšė? — paklausė jis.

— Normaliai. Tik nervinasi nuo to laiko, kai jį pagavo.

— Yra dėl ko. Kiek ji susišlavė iš draudimo?

— Porą milijonų.

— Laikraščiai rašo, kad pustrečio. Sprendžiant iš to, kaip ta kalė švaistosi, turbūt mažai liko.

— Neatims.

— Papūsk man. Laikraščiai rašo, kad kompanija ją jau prikirpo.

— Turim advokatų.

— Aha, bet tu čia, Lencai, nes advokatai tau nepadės, ar ne? Tu čia, nes reikia pagalbos. Advokatai nepadarys to, ko ji nori.

Šyptelėjęs Lencas gurkštelėjo alaus. Užsirūkė cigaretę, nors prie Trudės niekuomet nerūkydavo.

— Kur Zekis?