Джон Гришэм - Partneris

Dėl toji nesiginčijo. Žinoma, troško, kad jis gyventų Rio de Žaneire, arčiau jos, tačiau, neišmanydama bėglio gyvenimo, tokiam jo apsisprendimui, kad ir nenoromis, bet nusileido. Jis guosdavo ją, jog kada nors jiedu tikrai gyvens drauge. Retkarčiais jiedu matydavosi Kuritiboje. Šie trumpi medaus mėnesiai niekuomet neužtrukdavo ilgiau kaip porą dienų. Jai trūko jo artumo, tačiau jis nenorėjo nieko planuoti.

Bėgant laikui Danilas (ji niekuomet nevadindavo jo Patriku) vis labiau jautė, kad jį suras. Ji nenorėjo tuo tikėti: juk jis taip sumaniai slapstosi. Jis vis labiau nerimavo, vis mažiau miegodavo, nuolat primindavo, ką ir kaip reikės daryti, kai jį sugaus. Apie pinigus nebekalbėdavo. Jį persekiojo nuojauta.

Sekdama naujienas per CNN ir skaitydama Amerikos laikraščius, Eze ji ketino praleisti keletą dienų. Netrukus Patriką sugrąžins, uždarys į kalėjimą ir iškels jam sunkius kaltinimus. Jis žinojo, kad jį uždarys, tačiau guodė ją, jog viskas bus gerai. Jis ištversiąs, įveiksiąs bet ką, jeigu tik ji jo lauksianti.

Ji galbūt grįš į Ciūrichą tvarkyti reikalų. O paskui — nežinia. Apie grįžimą namo negali būti nė kalbos. Jautėsi prislėgta. Iš įvairių oro uostų tris kartus skambino tėvui, guodė, jog viskas gerai. Paaiškino, kad kol kas ji tiesiog negalinti grįžti, ir tiek.

Su Patriku ji kol kas nesimatys, bendraus per Sendį.

Antrą valandą nakties Patrikas pabudo nuo smarkaus skausmo ir pirmąkart paprašė vaistų. Atrodė, jog kojas vėl degina elektros srovė. Jam vaidenosi žvėriški pagrobėjų balsai, ausyse skambėjo šėtoniškas jų choras: „Kur pinigai, Patrikai? Kur pinigai?“

Užsimiegojusi naktinė slaugė atnešė tabletę, bet vandenį pamiršo. Paprašęs, kad atneštų vandens, vaistus Patrikas užsigėrė drungno mineralinio vandens likučiu iš skardinės.

Praėjo dešimt minučių, tačiau jam nepalengvėjo. Jis smarkiai prakaitavo. Permirko paklodės. Nuo sūraus prakaito perštėjo žaizdos. Praėjo dar dešimt minučių. Jis įjungė televizorių.

Jo kankintojai pinigų tebeieško. Jie tikrai žino, kur jis dabar. Dienos šviesoje jausdavosi saugesnis. Tamsoje ir sapnuose sugrįždavo praeitis. Praėjo dar pusvalandis. Patrikas paskambino budinčiajai slaugei, bet niekas neatsiliepė.

Paskui užmigo.

Pabudo šeštą, atėjus gydytojui. Šis nebesišypsojo. Susikaupęs sutvarkė žaizdas ir tarė:

— Gali keliauti. Ten yra gerų gydytojų.

Tylomis kažką užsirašęs išėjo.

Po pusvalandžio su nieko gera nežadančia šypsena veide į kambarį įslinko agentas Brentas Majersas. Tarsi praktikuodamasis vėl atkišo pažymėjimą ir pasisveikino:

— Labas rytas.

— Galėtum ir pasibelsti, — nė nežvilgtelėjęs į tą pusę burbtelėjo Patrikas.

— Žinoma. Atsiprašau. Žinai, Patrikai, ką tik kalbėjausi su gydytoju. Geros naujienos, žmogau. Važiuoji namo. Rytoj išrašo. Man įsakyta tave parlydėti. Išskrendam iš pat ryto. Į Biloksį vyriausybė tave parskraidins kariniu lėktuvu. Smagu, ar ne? Ir aš su tavimi paskraidysiu.

— O dabar gal išeitum?

— Gerai. Susitiksim ryt rytą.

— Eik lauk.

Nėręs iš kambario Majersas uždarė duris. Netrukus tyliai įėjo Luisas, ant padėklo atnešė kavos, sulčių ir mango griežinėlių. Po Patriko čiužiniu kyštelėjęs nedidelį paketėlį paklausė, ar daugiau nieko nereikia.

— Ne, — atsakė Patrikas ir maloniai padėkojo.

Po valandos įėjo Sendis, nusiteikęs ilgam ir rimtam darbui. Jis tikėjosi šiandien išnarpliosiąs ketverių metų įvykius ir išsiaiškinsiąs daugybę įdomių dalykų. Televizorius buvo išjungtas, žaliuzės pakeltos, palatoje buvo šviesu.

— Tuojau pat grįžk į Ameriką, — tarė Patrikas. — Ir paimk šitą, — padavė paketėlį. Atsisėdęs ant vienintelės kambaryje kėdės Sendis neskubėdamas peržiūrėjo nuotraukas.

— Kada fotografuota? — paklausė jis.

— Vakar.

Sendis bloknote kažką pasižymėjo.

— Kas fotografavo?

— Luisas, sanitaras.

— Kieno tai darbas?

— O kas mane čia laiko, Sendi?

— FTB.

— Vadinasi, tai ir bus FTB darbas. Mane susekė, pagrobė, kankino ir ketina parsigabenti atgal gimtosios šalies pareigūnai. Vyriausybė, Sendi. FTB, Teisingumo departamentas ir vietos valdžia — apygardos prokuroras ir kiti sutiktuvių dalyviai. Tik pasižiūrėk, ką jie man padarė.

— Galim jiems už tai iškelti ieškinį, — tarė Sendis.

— Milijoninį. Ir nedelsiant. Mano planas toks: rytoj iš ryto kariniu lėktuvu mane išskraidina į Biloksį. Įsivaizduoju, kas ten manęs laukia. Tuo ir pasinaudosim.

— Pasinaudosim?

— Žinoma. Ieškinį iškelk šiandien popiet, kad rytoj apie jį paskelbtų laikraščiai. Šnipštelk spaudai. Parodyk tas dvi nuotraukas. Kitoje pusėje jas pažymėjau.

Pasklaidęs nuotraukas Sendis rado dvi pažymėtas. Vienoje — Patrikas iki juosmens, kad iš arti matytųsi žaizda krūtinėje. Kitoje matyti trečiojo laipsnio kairės šlaunies nudegimas.

— Nori, kad šitas parodyčiau spaudai?

— Tik pakrantės. Svarbiausia, kad jos būtų išspausdintos jame. Šitą laikraštį skaito aštuoniasdešimt procentų Harisono apygardos gyventojų. Neabejoju, jog prisiekusieji bus renkami iš jų.

Sendis šyptelėjo, paskui nusijuokė.

— Tu turbūt visą naktį nemiegojai.

— Jau ketveri metai nemiegu.

— Puikus ėjimas.

— Ne, tik taktinis manevras. Juo nubaidysim tas ratais aplink mane sukančias hienas. Sukelsim šiek tiek užuojautos. Pagalvok, Sendi. FTB agentai kankino Amerikos pilietį.

— Puikus, nuostabus ėjimas. Apkaltinsime tik FTB?

— Taip. Viskas paprasta: aš prieš FTB, kaltinu vyriausybę už man padarytą fizinę ir moralinę žalą žvėriškai kankinant per tardymą Brazilijos džiunglėse.

— Skamba gerai.

— Spaudoje nuskambės dar geriau.

— Kiek?

— Nesvarbu. Dešimt milijonų, šimtas milijonų baudos už faktinę žalą.

Viską pasižymėjęs bloknote Sendis pervertė puslapį. Kiek patylėjęs pažvelgė Patrikui į akis:

— Juk tai ne FTB darbas, ar ne?

— Ne, — atsakė Patrikas, — ne FTB. Jiems mane perdavė kažkokie beveidžiai banditai. Matyt, jie seniai mane persekiojo ir vis dar kažkur tyko.

— Ar FTB apie juos žino?

— Taip.

Palatoje įsivyravo tyla. Sendis laukė, kad Patrikas ką nors paaiškintų, bet šis tylėjo. Koridoriuje aidėjo slaugių čiauškėjimas.

Patrikas pasivertė ant šono. Tris dienas išgulėjus ant nugaros jam norėjosi pajudėti.

— Paskubėk, Sendi. Pasikalbėti galėsim vėliau. Žinau, nori, kad viską tau papasakočiau, bet duok man dar truputį laiko.

— Gerai, drauguži.

— Su tuo ieškiniu sukelk kuo daugiau triukšmo. Kai atsiras tikrieji nusikaltėliai, galėsim viską užglaistyti.

— Nieko baisaus. Ne pirmas kartas.

— Tokia strategija. Truputis užuojautos nepakenks.

Sendis įsimetė bloknotą ir nuotraukas į portfelį.

— Būk atsargus, — patarė Patrikas. — Kai tik paaiškės, kad esi mano advokatas, tave ims persekioti aršūs nepažįstami tipai.

— Reporteriai?

— Taip, bet ne tik jie. Pinigai pas mane, Sendi. Kai kas padarytų bet ką kad tik juos gautų.

— Kiek jų liko?

— Visi. Ir dar šiek tiek.

— Jų gali prireikti, kad išsisuktum, drauguži.

— Išsisuksiu.

— Neabejoju. Susitiksim Biloksyje.

13

Mieste pasklido gandas, jog prieš užsidarant teismo raštinei bus iškeltas dar vienas ieškinys. Atmosferą jau ir taip kaitino žinią jog rytoj po pietų atveža Patriką.

Sendis paprašė, kad kol jis įteiks ieškinį, reporteriai palauktų vestibiulyje, paskui tiems prie durų besibraunantiems kraugeriams išdalijo apie tuziną jo kopijų. Dauguma buvo laikraščių reporteriai, du — su filmavimo kameromis, vienas — iš radijo stoties.