Джон Гришэм - Partneris

— Tai vienur, tai kitur, — atsakė žvelgdama pro langą.

— Kaip galėčiau jus rasti? — vėl paklausė jis.

— Susitarsime vėliau.

Jiedu sėdėjo šalimais trečioje pirmosios klasės eilėje. Nuo lėktuvo pakilimo praėjo dvidešimt minučių, tačiau ji vis vartė kažkokį madų žurnalą ir tylėjo. Sendis mėgino skaityti storą raštiškų liudijimų bylą. Skaitė nenoromis, byla nebuvo skubi. Jis troško pasikalbėti, iškamantinėti Li apie tai, kas jam rūpėjo taip pat, kaip ir kiekvienam.

Ji sėdėjo tarsi atsitvėrusi nuo jo neįveikiama siena. Ji žinojo viską tačiau nepermaldaujamai tylėjo. Sendis privalėjo tvardytis, kad per daug nesmalsautų.

Atnešė sūdytų riešutų ir riestainiukų. Šampano jiedu atsisakė. Paprašė vandens.

— Ar seniai pažįstat Patriką? — atsargiai paklausė jis.

— Kodėl klausiat?

— Atleiskit. Man tik įdomu, kaip Patrikas tuos ketverius metus gyveno. Juk aš senas jo draugas, o dabar dar ir advokatas. Atsiprašau už savo smalsumą.

— Galėsit paklausti jį patį, — atsakė ji gana maloniai ir vėl įniko į žurnalą. Jis kramsnojo riešutus.

Ji tylėjo tol, kol lėktuvas pradėjo leistis Majamyje. Tuomet berte pabėrė tarsi atmintinai išmoktus žodžius:

— Keletą dienų nesimatysim. Negaliu ilgai užtrukti vienoje vietoje, manęs ieško. Patrikas jums pasakys, ką daryti. Kol kas su juo bendrausiu per jus. Atkreipkit dėmesį, jei kas nors paskambintų apsirikęs, sektų automobiliu, jeigu pastebėtumėt prie firmos ką nors stoviniuojant. Kai paaiškės, jog esat jo advokatas, jus ims persekioti aršūs nepažįstami tipai.

— Kas jie?

— Viską paaiškins Patrikas.

— Jūs žinot, kur pinigai, ar ne?

— Negaliu to sakyti.

Jis žvelgė, kaip prie lėktuvo sparno artinasi debesys. Žinoma, dabar pinigų tikriausiai kur kas daugiau. Patrikas — ne kvailys. Paslėpė juos kuriame nors iš užsienio bankų, o jie ten žino, ką daryti su pinigais. Tikriausiai per metus gaudavo dvylika procentų palūkanų.

Kol lėktuvas nusileido, jiedu nebesikalbėjo. Reikėjo skubėti, kad Sendis suspėtų į San Chuano reisą. Tvirtai spausdama ranką ji tarė:

— Perduokit Patrikui, kad aš sveika ir gyva.

— O jei klaus, kur jūs.

— Europoje.

Žvelgdamas, kaip ji įsilieja į skubančių keleivių minią, jis pajuto, kad senam savo draugui pavydi. Štai kur pinigų galia. Stulbinančio grožio, aukštos klasės egzotiška moteris.

Iš minčių jį pažadino kvietimas registruotis į reisą. Net nusipurtė prisiminęs, jog ką tik pavydėjo žmogui, kuriam gresia dešimt metų mirtininkų kameroje laukti bausmės ir kurio tyko šimtai nekantraujančių nudirti odą advokatų, kad tik surastų pavogtus pinigus.

Tikrai yra ko pavydėti! Susirado savo vietą. Vėl pirma klasė. Staiga pajuto, kaip malonu atstovauti Patrikui.

Sėdusi į taksi Eva sugrįžo į modernų viešbutį pietiniame paplūdimyje. Priklausomai nuo įvykių Biloksyje, ji čia praleis keletą dienų. Patrikas liepė ilgiau kaip keturias dienas toje pačioje vietoje neužsibūti. Ji užsiregistravo Li Pires pavarde, ta pavarde turėjo ir auksinę kredito kortelę. Gyvenamoji vieta — San Paulas.

Paskubom persivilkusi patraukė į paplūdimį, įpusėjus popietei čia buvo pilna žmonių, o to jai ir reikėjo. Rio paplūdimiuose taip pat daug žmonių, tačiau ir pažįstamų ten netrūksta. Čia ji buvo atvykėlė, dar viena saulėje besideginanti bevardė gražuolė. Ją nepaprastai traukė namo.

11

Praėjo valanda, kol Sendis prasibrovė pro jūrų karo laivyno bazės užkardas. Buvo nelengva. Čia niekas nežinojo, kad jo klientas laukia advokato. Sendis turėjo pasikliauti įprastinėmis advokatų gudrybėmis — grasinimais nedelsiant iškelti bylą, paskambinti senatoriams ar kitiems aukštiems pareigūnams ir apkaltinti žmogaus teisių pažeidimu. Į ligoninės priimamąjį jis pakliuvo tik sutemus, vėl pasirengęs kautis, tačiau šįkart to neprireikė. Slaugė tuoj pat paskambino Patrikui.

Palatoje buvo tamsu, melsvai švietė tik aukštai kampe įtaisyto televizoriaus ekranas. Iš Brazilijos transliavo futbolo rungtynes. Senieji bičiuliai spustelėjo vienas kitam ranką. Jie nesimatė šešerius metus. Patrikas gulėjo užsiklojęs iki pat smakro, kad nesimatytų žaizdų. Atrodė, jog futbolo rungtynės jam svarbiau už rimtą pokalbį.

Po tiek metų Sendis tikėjosi audringo susitikimo, tačiau buvo gerai ir toks. Stengdamasis nespoksoti tyrinėjo Patriko veidą: liesas, suvargęs, smakras kiek kampuotesnis, nosis paploninta. Neatpažintų, jeigu ne akys. Ir balsas neleistų apsirikti.

— Ačiū, kad atėjai, — tarė Patrikas.

Žodžiai nuskambėjo tyliai, tarsi kalbėtų sukaupęs paskutines jėgas ir mintis.

— Nėra už ką. Pasirinkimo nebuvo. Tavo draugė moka įtikinti.

Patrikas užsimerkė ir mintyse padėkojo Dievui. Ji paspruko, sveika ir gyva.

— Kiek ji tau sumokėjo? — paklausė jis.

— Šimtą tūkstančių.

— Gerai, — tarė Patrikas ir ilgam nutilo. Sendis pamanė, jog tokių ilgų tylos pertraukų jų pokalbiuose bus daug.

— Jai viskas gerai, — nutraukė tylą jis. — Labai graži moteris. Ir pasiutiškai protinga, puikiai tvarkosi su viskuo, kas jai pavesta, jeigu tave tai domina.

— Džiaugiuosi.

— Kada paskutinį kartą ją matei?

— Gal prieš porą savaičių. Praradau laiko nuovoką.

— Ji tau žmona, draugė, meilužė, prostitutė...

— Advokatė.

— Advokatė?

— Taip, advokatė.

Sendis nustebo. Patrikas vėl nutilo ir gulėjo nė nekrustelėdamas. Laikas ėjo. Atsisėdęs ant vienintelės kėdės Sendis laukė, kol draugas vėl prabils. Patrikas žengė į pasaulį, kuriame jo visur tykojo vilkai. Nieko, tegu ramiai paguli spoksodamas į lubas, Sendis palauks. Pokalbiams laiko pakaks. Tikrai bus apie ką pasišnekučiuoti.

Svarbiausia, kad jis gyvas. Sendis prisiminė šaltą apniukusią laidotuvių dieną, į duobę leidžiamą karstą, paskutiniuosius kunigo žodžius ir tramdomą Trudės raudą. Dabar ima juokas pagalvojus, jog tuo metu senis Patrikas iš medžio žiūrėjo, kaip jie jo gedi. Apie tai jau tris dienas rašė laikraščiai.

Paskui kažkur pasislėpė, o vėliau susišlavė pinigus. Būna, kad sulaukęs keturiasdešimties žmogus pašėlsta: susiranda kitą žmoną arba imasi ko nors mokytis. Patrikas — ne. Amžiaus vidurio krizės nerimo genamas sumanė numirti, o paskui pabėgti nušvilpus devyniasdešimt milijonų.

Prisiminus automobilyje rastus palaikus, juokai išlakstė. Sendžiui parūpo viską išsiaiškinti.

— Namuose tavęs laukia sutiktuvės, — tarė jis.

— Kas pirmininkauja?

— Sunku pasakyti. Trudė prieš dvi dienas pareikalavo skyrybų, bet tai menkiausia bėda iš visų.

— Čia tu teisus. Spėju, kad ji nori pusės mano turto.

— Ji daug ko nori. Didžioji žiuri tave apkaltino tyčine žmogžudyste. Valstijos, ne federalinė.

— Mačiau per televiziją.

— Gerai. Vadinasi, apie bylas žinai.

— Taip. CNN nesnaudžia.

— Nieko nuostabaus. Tavo istorija tikrai nepakartojama.

— Ačiū.

— Kada man papasakosi?

Apsivertęs ant šono Patrikas pažvelgė kažkur už Sendžio. Išskyrus baltą lygią sieną, ten nebuvo į ką žiūrėti, bet jis žvelgė ne į ją.

— Mane kankino, Sendi, — ištarė dar tylesniu, trūkčiojančiu balsu.

— Kas?

— Prikabino laidus ir leido srovę, kol pasakiau.

Sendis atsistojo ir priėjęs prie lovos palietė Patriko petį:

— Ką jiems pasakei?

— Nežinau. Nieko neprisimenu. Jie man leido narkotikus. Štai, žiūrėk, — pakėlė kairę ranką, kad Sendis pamatytų mėlynes.