Джон Гришэм - Partneris

Žuvus Patrikui, Sendis kalendoriuje suskaičiavo, jog su bičiuliu nesimatė devynis mėnesius. Dėl to, žinoma, jautėsi bjauriai, tačiau stengėsi mąstyti blaiviai: jų, kaip ir daugumos bendramokslių, keliai paprasčiausiai išsiskyrė.

Jis guodė našle likusią Trudę, padėjo nešti karsią iki kapo duobės.

Kai po pusės metų pradingo pinigai ir ėmė sklisti įvairios kalbos, Sendis juokėsi ir linkėjo bičiuliui sėkmės. Bėk, Patrikai, bėk, — pastaruosius ketverius metus šypsodamasis mintyse kartodavo Sendis.

Sendžio firma buvo netoli Poidraso gatvės, devyni kvartalai nuo Superdomo ir Megezin sankryžos. Už laimėtus iš užsienio naftos kompanijos pinigus nusipirko gražų devynioliktojo amžiaus pastatą. Antrąjį ir trečiąjį aukštus išnuomojo, o pats su dviem partneriais, trimis asistentais ir pustuziniu sekretorių įsikūrė apačioje.

Sendis susikaupęs dirbo, kai įėjusi į kabinetą sekretorė pranešė:

— Su jumis nori pasikalbėti viena ponia.

— Ar ji susitarusi? — paklausė jis, žvilgtelėdamas į stalo kampe gulintį darbo kalendorių.

— Ne, bet sako, jog reikalas skubus. Sakė, niekur neis, kol jūsų nepamatys. Atėjo dėl Patriko Lanigano.

Susidomėjęs pažvelgė į sekretorę. Ji tęsė:

— Sako esanti teisininkė.

— Iš kur?

— Iš Brazilijos.

— Iš Brazilijos?

— Taip.

— Ar panaši į brazilę?

— Panaši.

— Tegu užeina.

Pasitikdamas ją prie durų Sendis maloniai pasisveikino. Eva prisistatė Li vardu, pavardės nepasakė.

— Nenugirdau jūsų pavardės, — plačiai šypsodamasis tarė Sendis.

— Aš ja ir neprisistatau, — atsakė ji, — bent jau kol kas.

Matyt, Brazilijoje taip įprasta, pagalvojo Sendis. Pavyzdžiui, futbolininkas Pelė. Tik vardas, be pavardės.

Sekretorę paprašė atnešti kavos, o jai pasiūlė sėstis prie neaukšto staliuko kabineto kampe. Žvilgtelėjo į jos kojas. Eva buvo apsivilkusi kasdieniškai, kukliai. Atsisėdęs prieš ją, atkreipė dėmesį į jos akis — labai gražios, rusvos, tik atrodo pavargusios, ilgi, ant pečių krintantys tamsūs plaukai.

Patrikas visuomet turėjo gerą skonį. Trudė jam netiko, tačiau ir ji tikra gražuolė.

— Atėjau dėl Patriko, — tarė užsikirsdama.

— Ar jis pats jus atsiuntė? — paklausė Sendis.

— Taip.

Ji kalbėjo lėtai, žodžiai liejosi švelniai ir tyliai. Buvo justi lengvas akcentas.

— Studijavot Valstijose? — paklausė jis.

— Taip. Teisininkės laipsnį gavau Džordžtaune.

Dabar aišku, kodėl jos tokia puiki tartis.

— O kur dirbate?

— Rio de Žaneire. Tarptautinės prekybos srityje.

Ji dar nė karto nešyptelėjo, ir Sendis dėl to sunerimo. Viešnia atvyko iš toli. Graži, ne tik su dailiomis kojomis, bet ir protinga. Jam norėjosi, kad jaukiame jo kabinete ji jaustųsi laisviau. Juk čia Naujasis Orleanas.

— Ten ir susipažinote su Patriku? — paklausė jis.

— Taip, Rio.

— Ar kalbėjotės su juo nuo to laiko, kai...

— Ne. Po to, kai jį pagrobė, ne. — Ji vos neprasitarė, jog nepaprastai dėl jo nerimaujanti, tačiau tai būtų neprofesionalu. Apie savo santykius su Patriku kol kas nepasakos. Sendžiu Makdermotu galima pasitikėti, tačiau nereikia pasakoti visko iš karto.

Nežiūrėdami vienas į kitą abu kurį laiką tylėjo. Sendis nujautė, jog daugelis šios istorijos epizodų jam visuomet liks paslaptimi. A, tiesa! Kaipgi jis tuos pinigus pasiėmė? Kaip nusigavo į Braziliją? Kaip jiedu susipažino? O svarbiausia — kur pinigai?

— Taigi kuo galėčiau jums padėti? — paklausė jis.

— Norėčiau pasamdyti jus ginti Patriką.

— Aš pasirengęs.

— Svarbiausia, kad viskas būtų konfidencialu.

— Kaip visuomet.

— Šįkart truputį kitaip.

Teisingai. Juk kalbama apie devyniasdešimt milijonų.

— Užtikrinu jus, jog viskas, ką jūs arba Patrikas papasakosit, liks griežčiausioje paslaptyje, — šypsodamasis atsakė Sendis.

Galų gale ir ji vos pastebimai šyptelėjo.

— Galimas dalykas, kad jūs būsit verčiamas kliento paslaptį išduoti, — tarė ji.

— Nesvarbu. Sugebėsiu apsiginti.

— Jums gali grasinti.

— Ne pirmas kartas.

— Jus galbūt persekios.

— Kas?

— Labai pikti žmonės.

— Kas jie?

— Tie, kurie persekioja Patriką.

— Atrodo, jį jau sučiupo.

— Taip, bet ne pinigus.

— Štai kaip.

Vadinasi, pinigai vis dar kažkur paslėpti. Nieko nuostabaus. Kaip ir kiekvienas kitas, Sendis suprato, jog tokių turtų per ketverius metus Patrikas tikrai neiššvaistytų. Tačiau kiek jų liko?

— Kur tie pinigai? — paklausė jis šiek tiek nedrąsiai, nė akimirkos nesitikėdamas atsakymo.

— Manęs neklauskit.

— Bet aš jau paklausiau.

Li nusišypsojo ir staiga pakeitė temą:

— Mums reikia kai ką aptarti. Kiek norėtumėt gauti avanso?

— Už ką?

— Kad gintumėt Patriką.

— Dėl kurių jo nuodėmių? Pasak laikraščių, jam reikės visos advokatų armijos.

— Šimto tūkstančių dolerių pakaks?

— Pradžiai pakaks. Ar tik civilinė pusė, ar ir kriminalinė?

— Viskas.

— Man vienam?

— Taip. Kitų advokatų jis nenori.

— Sujaudintas, — atsakė Sendis. Jis taip ir jautėsi. Juk Patrikas galėjo kreiptis į bet kurį iš daugelio turtingesnių, baudžiamojoje teisėje labiau prityrusių ir plačių ryšių turinčių advokatų, tarp kurių per pastaruosius aštuonerius metus jis neabejotinai įsigijo kur kas artimesnių negu Sendis draugų.

— Sutinku, — tarė jis. — Juk žinot, kad Patrikas yra senas mano draugas.

— Žinau.

Ką ji dar žino? Ar ji jam daugiau negu advokatė?

— Norėčiau pinigus jums pervesti šiandien, — tarė ji. — Man reikia jūsų nurodymų pervedimui.

— Žinoma. Tuoj paruošiu juridinių paslaugų sutartį.

— Yra dar ir kitų klausimų, kurie Patrikui labai svarbūs. Pirmiausia viešumas. Jis nori, kad su žiniasklaida nebendrautumėt. Nieku gyvu. Nė vieno žodžio. Be jo sutikimo — jokių spaudos konferencijų, jokio „be komentarų“.

— Gerai.

— Kai viskas baigsis, galėsit parašyti knygą.

Sendis nusijuokė, bet jai tas neatrodė juokinga.

— Nesirengiu nieko rašyti, — atsakė jis.

— Jis nori, kad tai būtų įrašyta į sutartį.

Liovęsis juoktis pradėjo užsirašinėti pastabas.

— Kas dar?

— Dar galite tikėtis, jog darbe ir namuose rasit klausymosi įrangą. Reikės pasamdyti sekimo ekspertą, kad patikrintų. Už tai sumokės Patrikas.

— Gerai.

— Be to, būtų geriau, jeigu čia nebesusitikinėtume. Manęs ieško, nes per mane tikisi surasti pinigus. Mums reikės susitikinėti kitur.

Sendis nežinojo, ką atsakyti. Troško padėti, apginti ją paklausti, kur apsistos, ar įstengs slapstytis, tačiau Li atrodė viską puikiai apgalvojusi.

Žvilgtelėjusi į laikrodį tarė:

— Po trijų valandų reisas į Majamį. Turiu du bilietus pirma klase. Pasikalbėsim lėktuve.

— E-e, o kur aš skrisiu?

— į San Chuaną susitikti su Patriku. Viską jau parengiau.

— O jūs?

— Aš skrisiu kitur.

Laukdamas, kol bus parengta juridinių paslaugų sutartis, Sendis užsakė dar kavos ir pyragaičių. Sekretorė trims dienoms atšaukė visus susitikimus ir jo dalyvavimą teismo posėdžiuose. Žmona į darbą atvežė kelioninį krepšį.

Asistentas juos nuvežė į oro uostą. Pakeliui Sendis pastebėjo, jog Li neturi jokio bagažo, išskyrus gerokai apsitrynusią tačiau dailią rudos odos kuprinėlę.

— Kur apsistojate? — paklausė jis, kai jiedu gurkšnojo kokakolą oro uosto kavinėje.