Джон Гришэм - Partneris

— Taip ir maniau, — piktai atšovė Kepas. — Ji bijo, kad draudimas atims pinigus, tai siunčia tave surasti Zekį ar kitą pusgalvį, kad už riebų kąsnį priverstum jį iškrėsti kvailystę. Jį pagauna. Paskui — tave. Tu įkliūvi, o ji pamiršta net tavo vardą. Kvailys tu, Lencai, ir tą puikiai žinai.

— Žinau. Tai kur Zekis?

— Už grotų.

— Kur?

— Teksase. Federalai sučiupo su ginklais. Žinai, tu tikrai kvailys. Nedaryk to. Kai tą mulkį parveš, visur aplink šmirinės farai. Jį įkiš taip, kad nė motina negaus pasikalbėti. Ant kortos, Lencai, dideli pinigai. Saugos bičą, kol tas nepraskys ir neparodys, kur juos užkasė. Kad prie jo prisikastum, reikės nugalabyti pustuzinį farų. Dar gali ir pats kojas patiesti.

— Nepatiesiu, jeigu viską darysiu gerai.

— Tikriausiai žinai, kaip. Gal todėl, kad niekad neteko. Nuo kada tu toks kietas?

— Rasiu, kas apsiims.

— Kiek?

— Kiek paprašys.

— Penkiasdešimt gabalų bus?

— Bus.

Atsidusęs Kepas apžvelgė barą ir užgulęs alkūnėmis stalą dėbtelėjo į draugą:

— Nori, pasakysiu, kodėl tu kvailys? Proto, Lencai, niekad neturėjai per daug. Gražus, bobos limpa kaip musės, bet mąstyt nesugebi.

— Ačiū.

— To bičo visiems reikia gyvo. Pagalvok. Visiems. Federalams. Advokatams. Farams. Išskyrus, žinoma, tą nususėlę, kuri tave laiko savo namuose. Tik jai vienai reikia, kad jo nebūtų. Tu viską sutvarkai, šiaip taip jį nugalabiji, tada farai — iškart pas ją. Žinoma, ji viską suverčia tau, o pati lieka švari. Tam jai ir reikia tokio kvailo šuniuko kaip tu. Vyrelio nebėr. Ji susišluoja pinigus, nes jai — abu tą žinom — tik jų ir tereikia, o tu keliauji į Parčmaną, nes esi teistas, jei dar nepamiršai. Ji tau net laiško neparašys.

— Tai tariamės už penkiasdešimt?

— Mes?

— Aha. Aš ir tu.

— Pasakau tau vardą, viskas. Aš į tą reikalą nelįsiu. Nieko neišdegs, vis tiek nieko iš to negaučiau.

— Kas jis?

— Bičas iš Naujojo Orleano. Kartais čia valkiojasi.

— Gali jam paskambint?

— Aha, bet daugiau nieko. Ir nepamiršk: aš tave perspėjau, kad į tą reikalą nesipainiotum.

12

Iš Majamio Eva išskrido į Niujorką, o iš ten —„Konkordu“ į Paryžių. Kelionė „Konkordu“ — tikra prabanga, tačiau Eva juk turtinga. Iš Paryžiaus ji nuskrido į Nicą, o iš ten automobiliu iškeliavo į Ezan Provansą, kur ji beveik prieš metus buvo su Patriku. Tai buvo vienintelė jo kelionė nuo tada, kai apsigyveno Brazilijoje. Nepaisant nepriekaištingai suklastoto paso, tuomet jis siaubingai bijojo, kad pasienyje jo nesulaikytų.

Brazilai mėgsta visa, kas prancūziška. Visi išsilavinę brazilai moka prancūzų kalbą, pažįsta šalies kultūrą. Tuomet jiedu buvo apsistoję dailiame „Vilią Gallici“ viešbutyje miestelio pakraštyje. Visą savaitę klaidžiojo gatvelėmis, užsukdami tai į parduotuvę, tai į restoranėlį, nuklysdavo net į kaimelius tarp Ezo ir Avinjono. Tarsi jaunavedžiai jiedu ilgam užsidarydavo viešbučio kambaryje. Kartą, padauginęs vyno, Patrikas jų kelionę pavadino medaus mėnesiu.

Ji apsistojo tame pačiame viešbutėlyje, tik paprašė mažesnio kambario. Nusnūdusi išsimaudė ir, apsisiautusi chalatu, verandoje išgėrė arbatos. Paskui užsitempė džinsus ir išėjo pasivaikščioti po Kur Mirabo — pagrindinę Ezo gatvę. Prie sausakimšos kavinukės stalelio lauke gurkšnodama raudonąjį vyną, liūdnomis akimis nulydėjo mokinukų būrį, žvelgė į susikibusias rankomis be jokio tikslo vaikštinėjančias įsimylėjėlių poreles ir šiek tiek pavydėjo, kad gali jaustis tokie nerūpestingi. Kadaise jiedu su Patriku taip pat čia vaikščiojo susikibę rankomis, kuždėjosi ir juokėsi, tarsi visi tie šešėliai staiga būtų kažkur pranykę.

Kaip tik čia, Eze, tą vienintelę drauge praleistą savaitę ji pastebėjo, kaip mažai jis miega. Kad ir kada ji pabustų, jis nemiegodavo. Tyliai gulėdavo šalia ir išgąstingai žvelgdavo į ją. Kambaryje būdavo šviesu. Prieš užmiegant naktinę lempą visuomet išjungdavo, bet naktį pabudusi rasdavo ją įjungtą. Užgesinęs šviesą jis švelniai glostydavo Evą tol, kol ji vėl užmigdavo, o po pusvalandžio vėl įjungdavo šviesą. Keldavosi gerokai prieš auštant. Kai ji nubudusi rytą atitipendavo į verandą, jis jau būdavo perskaitęs laikraščius.

— Ne daugiau kaip dvi valandas, — tuomet atsakė jis, kai ji paklausė, kiek laiko miega. Dieną beveik niekuomet nenusnūsdavo, o guldavosi vėlai.

Ginklo nesinešiojo, nesidairydavo per petį, ar kas jo neseka, pašaliečių pernelyg nesibaimino, tačiau apie savo gyvenimą beveik nepasakodavo. Išskyrus nemigą, atrodė visai normalus. Kartais ji net pamiršdavo, jog jis — ieškomiausias pasaulyje žmogus.

Jis nebuvo linkęs minėti savo praeities, tačiau jųdviejų pokalbiuose vis tiek kas nors neišvengiamai prasprūsdavo. Juk jeigu jis nebūtų pabėgęs ir tapęs kitu žmogumi, jiedu nebūtų ir susipažinę. Dažniausiai pasakodavo apie Naujajame Orleane prabėgusią savo vaikystę, o apie tą gyvenimo tarpsnį, nuo kurio bėgo, beveik nekalbėdavo. Žmonos taip pat beveik neprisimindavo, tačiau Eva nujautė, kad jis jos nekenčia. Santuoka buvo nevykusi, o kai visai iširo, Patrikas apsisprendė išsivaduoti.

Prisiminęs Ešli Nikolę jis susigraudindavo ir atsiprašęs nutildavo. Prisiminimai apie dukrelę jam buvo pernelyg skausmingi.

Nesusitaikęs su praeitimi negalėjo planuoti ir savo ateities. Vargu ar įmanoma apie ką nors svajoti, kai persekioja praeities šešėliai. Jų neatsikratęs stengėsi negalvoti apie ateitį.

Ji suprato, kad užmigti jam neleidžia šešėliai. Nematomi, bet nuolatos visur juntami.

Jiedu susipažino prieš porą metų Rio de Žaneire. Įėjęs į kabinetą jis prisistatė esąs verslininkas iš Kanados, persikėlęs gyventi į Braziliją. Paaiškino ieškąs gero teisininko, kuris galėtų jį konsultuoti dėl importo mokesčių. Tuomet vilkėjo dailią drobinę eilutę ir baltus marškinius. Buvo lieknas, įdegęs ir labai mandagus. Kalbėjo sklandžia portugalų kalba, bet prasčiau nei ji angliškai. Jis primygtinai kalbėjo jos gimtąja kalba, o ji — jo. Dalykiniai pietūs užtruko tris valandas. Šnekučiuodamiesi tai viena, tai kita kalba abu juto, jog susitinka ne paskutinį kartą. Paskui jiedu vakarieniavo iki vėlumos ir ilgai basi vaikštinėjo Ipanemos paplūdimiu.

Jos vyras buvo gerokai už ją vyresnis. Jis žuvo Čilėje per lėktuvo katastrofą. Vaikų ji neturėjo. Patrikas, arba Danilas, kaip jai iš pradžių prisistatė, pasisakė su pirmąja žmona laimingai išsiskyręs, palikęs jai namą Toronte.

Įsiliepsnojus jausmams pirmuosius du mėnesius Eva su Danilu susitikdavo kelis kartus per savaitę. Galiausiai paaiškėjo tiesa. Jis jai viską papasakojo.

Po vakarienės ir butelio gero prancūziško vyno jos bute Danilas galų gale išdrįso apnuoginti savo sielą. Iki pat paryčių jis be perstojo kalbėjo. Savimi pasitikintis verslininkas jos akyse virto išsigandusiu bėgliu — įsibaiminusiu, nervingu, tačiau nepaprastai turtingu.

Tuomet jam taip palengvėjo, kad vos neapsiverkė, bet susitvardė. Juk gyvena Brazilijoje, o čia vyrai neverkia. Ypač gražių moterų akivaizdoje.

Už tai ji dar labiau jį pamilo. Apkabinusi bučiavo ir verkė, nes jam verkti nederėjo. Pasiryžo padaryti viską, ką galės, kad padėtų jam pasislėpti. Jai patikėtą paslaptį Eva pažadėjo saugoti kuo griežčiausiai.

Netrukus jis papasakojo apie pinigus, išmokė greitai paskirstyti juos pasaulio bankuose. Jiedu išsiaiškino, kur mažiausi mokesčiai, ir pinigus saugiai investavo.

Iki jųdviejų pažinties Brazilijoje jis gyveno dvejus metus. Buvo apsistojęs San Paule, paskui Recife, Minas Gerese ir dar pustuzinyje kitų vietų. Du mėnesius dirbo Amazonės džiunglėse, miegodavo baržoje po tankiu tinklu nuo moskitų, kurių buvo tiek, kad užtemdydavo mėnulį. Darinėjo laukinius žvėris, kuriuos Pantanale — didžiuliame sulig Britanija rezervate, plytinčiame Mato Groso ir Mato Groso do Sul valstijose, — sumedžiodavo turtingi argentiniečiai. Šalį jis pažinojo geriau negu ji, matė tokių jos kampelių, apie kuriuos ji net nebuvo girdėjusi. Iš visų Brazilijos vietų, kuriose kuo puikiausiai galėtų pasislėpti, Danilas galiausiai išsirinko mažą, nuošalų Ponta Poros miestelį. Čia jam atrodė saugiausia. Be to, miestelis turėjo didelį privalumą: jis buvo Paragvajaus pasienyje, taigi iškilus grėsmei, būtų galima greitai iš čia pasprukti.