Джон Гришэм - Partneris

Iš pradžių visi manė, jog tai tik dar vienas per spaudą užsimanęs išgarsėti advokatas, tačiau kai Sendis pareiškę atstovaująs Patrikui, kilo didžiulis šurmulys. Būrys padidėjo, prisirinko smalsaujančių klerkų, teisėjų, net durininkas stabtelėjo pasiklausyti. Visiems girdint Sendis ramiu balsu pareiškė: jo klientas kaltina FTB dėl prieš jį pavartotos fizinės prievartos ir kankinimų.

Sendis kalbėjo neskubėdamas, apgalvotai, išsamiai, žvelgdamas tiesiai į objektyvus atsakinėjo į daugybę klausimų, įdomiausią palikdamas pabaigai. Paskui ištraukė iš portfelio dvi dideles spalvotas nuotraukas ir pritvirtinęs prie lentos išraiškingai paskelbė:

— Štai ką jie padarė Patrikui.

Norėdami kiek įmanoma priartinti vaizdą, reporteriai su kameromis šoko artyn. Kilo sumaištis.

— Apsvaiginę narkotikais jam prie kūno pritvirtino laidus. Kankino, kol ėmė svilti oda, nes jis nenorėjo ir negalėjo pasakyti to, kas juos domina. Ponios ir ponai, jūsų vyriausybė kankino Amerikos pilietį. Tų banditų iš vyriausybės vardas — FTB.

Tai pribloškė net visko mačiusius reporterius. Spektaklis pavyko.

Į Biloksio eterį reportažas išėjo šeštą, iškart po sensaciją pažadėjusio pranešimo. Sendį su tomis nuotraukomis rodė beveik pusę laidos. Likusį laiką komentavo Patriko sugrįžimą.

Vakarop reportažą kas pusvalandį jau transliavo CNN. Sendis išgarsėjo. Kaltinimai buvo pernelyg svarūs, kad būtų galima jų nepaisyti.

Tą televizijos žinių laidą Hamiltonas Džeinsas pamatė ištaigingo Aleksandrijos golfo klubo poilsio kambaryje, kur drauge su kitais klubo nariais ramiai mėgavosi laisvalaikiu. Tądien jis džiūgavo įmušęs net aštuoniolika kamuoliukų ir stengėsi apie darbą negalvoti.

Jį užgriuvo dar vienas rūpestis. Patrikas Laniganas apkaltino FTB. Atsiprašęs nuėjo į ištuštėjusį barą ir mobiliuoju telefonu kažkam paskambino.

Pensilvanijos prospekte, Huverio rūmų gilumoje yra koridorius, iš kurio galima patekti į keletą belangių patalpų: vienose techniniai darbuotojai seka iš viso pasaulio perduodamas naujienas per televiziją, kitose klausosi radijo bangomis transliuojamų žinių, o dar kitose seka visą spaudą. Tai — FTB Informacijos kaupimo skyrius.

Džeinsas paskambino skyriaus viršininkui, ir tuoj pat viskas išaiškėjo. Iš klubo jis nuskubėjo į biurą ir, pakilęs į trečiąjį Huverio rūmų aukštą, paskambino generaliniam prokurorui. Šis, žinoma, mėginęs jam prisiskambinti visą vakarą, taigi dabar davė tiek pylos, jog Džeinsas neįstengė įterpti nė žodžio. Vis dėlto jam pavyko įtikinti generalinį prokurorą, jog su tariamais Patriko Lanigano kankinimais FTB neturi nieko bendro.

— Tariamais? — piktinosi generalinis prokuroras. — Juk ką tik mačiau tas žaizdas! Jas matė, po galais, visas pasaulis.

— Mes nekalti, pone, — ramiai aiškinosi Džeinsas tvirtu balsu, nes šįkart tikrai sakė tiesą.

— Tai kas tuomet kaltas? — nukirto generalinis prokuroras. — Ar žinot, kas tai padarė?

— Taip, pone.

— Gerai. Kad rytoj lygiai devintą ant mano stalo būtų trijų puslapių raportas.

— Bus.

Prokuroras trenkė ragelį, Džeinsas nusikeikęs — kumščiu per stalą, paskui kažkam paskambino, ir prie ponų Stefanų namo durų iš tamsos išniro du agentai.

Visą naktį Džekas sekė žinias, todėl federalų vizitas jo nenustebino. Kai jie pasibeldė, Džekas sėdėjo verandoje ir telefonu kalbėjosi su savo advokatu. Juokinga, — pamanė jis, — dirbo jo žmonės, o kaltina FTB. Tikrai puikus Patriko Lanigano ir jo advokato ėjimas.

— Labas vakaras, — mandagiai pasisveikino atidaręs duris. — Tikriausiai prekiaujat spurgomis?

— FTB, pone, — tarė vienas apgraibomis ieškodamas kišenės.

— Pažįstu, nesivarginkit. Mačiau jus automobilyje už kampo, slėpėtės už kažkokio bulvarinio laikraštpalaikio. Studijuodami tikriausiai nesitikėjot, kad teks dirbti tokį „malonų“ darbą?

— Jus kviečia ponas Džeinsas, — atsakė antrasis.

— Kodėl?

— Nežinau. Liepė jus pristatyti. Prašom važiuoti su mumis.

— Tai Hamiltonas dirba ir naktį?

— Taip, pone. Prašom eiti kartu su mumis.

— Vėl suimat?

— Na, ne...

— Ką tuomet visa tai reiškia? Pažįstu daug gerų advokatų, už neteisėtą suėmimą galit pakliūti į teismą.

Agentai neramiai susižvalgė.

Stefanas nebijojo nieko, net Džeinso. Šis jo tikrai neprikirps.

Tačiau jis nepamiršo virš savo galvos pakibusių kriminalinių kaltinimų, todėl pernelyg nesipriešino.

— Luktelėkit, — tarė jis ir uždarė duris.

Džeinsas stovėjo už savo darbo stalo ir vartė ilgo raporto lapus.

— Prašau sėstis, — mostelėjo ranka į kėdę kitapus stalo. Buvo beveik vidurnaktis.

— Gerą vakarą, Hamiltonai, — išsišiepė Stefanas.

Džeinsas numetė raportą ant stalo.

— Ką, po perkūnais, jam padarėt?

— Nežinau. Tikriausiai kuris nors iš brazilų buvo kiek šiurkštokas. Nieko, išgyvens.

— Kas kankino?

— Ar man jau kviestis advokatą, Hamiltonai? Tai tardymas?

— Pats nežinau, kas tai, aišku? Direktorius namuose telefonu tariasi su generaliniu prokuroru, kuriam visa tai, beje, labai nepatinka. Abu skambina kas dvidešimt minučių ir po gabaliuką diria man odą. Reikalas rimtas, Džekai. Kaltinimai absurdiški, bet dabar visi žiūri į tas prakeiktas nuotraukas ir mano, kad Amerikos pilietį kankinome mes.

— Apgailestauju.

— Kurgi ne. Taigi kas kankino?

— Vietiniai. Brazilų gauja, kurią pasamdėm sužinoję, kur jis slapstosi. Net jų vardų nežinau.

— Kas tave informavo?

— Norėtum žinoti, ar ne?

— Norėčiau.

Džeinsas atsilaisvino kaklaraiščio mazgą ir, atsisėdęs ant stalo krašto, iš viršaus nužvelgė Stefaną, kuris ramiai žiūrėjo į jį iš apačios. Šitas sugebės išsisukti, kad ir kokias pinkles FTB jam paspęstų. Pažįsta daug gerų advokatų.

— Galim derėtis, — tarė Džeinsas. — Štai ką tau siūlo direktorius.

— Nekantraudamas laukiu.

— Rytoj suimam Benį Ariciją. Per spaudą sukeliam skandalą, papasakojam, jog jis jus pasamdė surasti Patriką Laniganą, kad susigrąžintų savo devyniasdešimt milijonų. Pagavę jį sudarkėt, bet pinigų neradot.

Stefanas įdėmiai klausėsi, bet stengėsi neišsiduoti.

— Paskui suimam tuodu — Atersoną iš „Monarch Sjera draudimo“ ir Džilą iš „Šiaurės draudimo“. Atrodo, tai kiti du šutvės nariai. Šturmuojant prašmatnius jų kabinetus ir surakinę antrankiais įgrūdam į juodus furgonus. Prieš televizijos kameras. Žiniasklaidai peno — iki soties. Supranti? O mes jau pasirūpinsim, kad iškiltų aikštėn, kas padėjo Aricijai finansuoti tą reikaliuką Brazilijoje. Pamąstyk apie tai, Stefanai. Tavo klientai bus suimti ir sės už grotų.

Stefanas norėjo paklausti, kaip FTB, po galais, išsiaiškino, kas ieško Patriko, bet tuoj suprato, kaip tai paprasta: tie, kas labiausiai nuo jo nukentėjo.

— Galas tavo verslui, — su apsimestine užuojauta užbaigė Džeinsas.

— Tai ką siūlot?

— Susitarti. Labai paprastai. Viską mums papasakoji, kaip jį suradot, ką sužinojot, ir taip toliau, viską, mus domina viskas, o mes tavęs neapkaltinam ir kurį laiką paliekam ramybėj tavo klientus.

— Bet juk tai šantažas.

— Teisingai. Tą knygą parašėme mes. Matai, mums niekų darbas sukompromituoti tavo klientus ir sužlugdyti tavo verslą.

— Ir viskas?

— Ne. Jeigu mums pasiseks, sėsi už grotų ir tu.

Pasinaudoti tokiu pasiūlymu buvo verta vien jau todėl, kad nurimtų ponia Stefano. Pasklidus gandams, kad jų namą kiaurą parą stebi FTB agentai, ji jautėsi pažeminta, be to, įtarė, jog telefonuose įtaisytos „blakės“, nes vyras iš namų skambindavo išėjęs į rožyną kieme už namo. Ji labai nerimavo, vis kartojo: „Mes juk tokie gerbiami žmonės“.