Джон Гришэм - Partneris

Kai reporteriai su kameromis išėjo, abu prokurorai liko ramiai pasikalbėti su gerbiamuoju Karlu Haskėjumi, vienu iš Harisono apygardos teisėjų, kuris kadaise buvo artimas Patriko draugas. Bylas teisėjams teismo valdininkas skirstydavo atsitiktinai, tačiau Haskėjus, kaip ir kiti teisėjai, mokėjo su juo susitarti, kad gautų vieną ar kitą pageidaujamą bylą. Dabar Haskėjus pageidavo Patriko bylos.

Valgydamas sumuštinį su pomidoru Lencas pastebėjo, kaip kieme prie baseino kažkas sujudėjo. Čiupęs šautuvą šoko pro duris į verandą ir pamatė už krūmų prie persirengimo kabinos tupintį apkūnų fotografą su trimis dideliais fotoaparatais ant kaklo. Pirštų galais Lencas apėjo aplink persirengimo kabiną ir, pasirengęs šauti, prisėlino prie jo iš už nugaros. Palinkęs į priekį prikišo ginklą vamzdžiu į viršų vyrukui prie galvos ir spustelėjo gaiduką.

Fotografas pasviro į priekį ir, surikęs iš siaubo, griuvo ant savo aparatų veidu žemyn. Lencas spyrė jam į tarpukojį, paskui, kai šis atvirto aukštielninkas ir pamatė užpuoliką, — dar kartą.

Stvėręs fotoaparatus Lencas šveitė į baseiną. Trudė stovėjo verandoje sustingusi iš siaubo. Lencas šūktelėjo jai, kad iškviestų policiją.

9

— Reikia nugramdyti negyvą odą, — tarė gydytojas, aštriu instrumentu atsargiai liesdamas krūtinės žaizdą. — Pagalvokit, ar tikrai nenorit, kad suleisčiau vaistų nuo skausmo?

— Ne, ačiū, — atsakė Patrikas, nuogas sėdėdamas ant lovos. Juo rūpinosi gydytojas, aplinkui sukiojosi dvi slaugės ir Luisas, sanitaras iš Puerto Riko.

— Skaudės, Patrikai, — tarė gydytojas.

— Buvo ir baisiau. Be to, nebėra kur badyti, — pakėlęs ranką parodė, kur per kankinimus jį buvo subadęs brazilas. Visas kūnas it vaivorykštė mirgėjo nuo mėlynių ir randų. — Nebereikia daugiau jokių vaistų.

— Gerai. Kaip norit.

Patrikas atsigulė ir įsitvėrė lovos turėklų. Slaugės ir Luisas laikė jį už kojų, o gydytojas chirurginiu skalpeliu krapštė ir pjaustė nuo žaizdos negyvą odą.

Iš skausmo Patrikas krūpčiojo ir vartė akis.

— Tikrai nereikia vaistų, Patrikai? — vėl paklausė gydytojas.

— Ne, — iškošė pro dantis.

Gydytojas toliau pjaustė negyvą odą.

— Žaizdos gyja gražiai. Manau, kad odos persodinti nereikės.

— Gerai, — atsakė jis ir vėl krūptelėjo.

Keturi nudegimai iš devynių buvo gilūs: du — krūtinėje, vienas — kairėje šlaunyje, o kitas — dešinėje. Smarkiai virvės nudegintai riešų, alkūnių ir čiurnų odai pakako vien gydomųjų tepalų.

Po pusvalandžio gydytojas savo darbą baigė ir patarė kuo mažiau judėti, gulėti lovoje neužsiklojus ir be tvarsčių. Žaizdas patepė vėsinamuoju dezinfekciniu tepalu ir dar kartą pasiūlė suleisti vaistų nuo skausmo. Patrikas atsisakė.

Gydytojas su slaugėmis išėjo, Luisas liko. Uždaręs duris nuleido žaliuzes ir iš drabužių, ant kurių vilkėjo baltą sanitaro chalatą, kišenės išsitraukė vienkartinį „Kodako“ fotoaparatą su blykste.

— Pradėk nuo čia, — tarė Patrikas, rodydamas į lovos kojūgalį. — Nufotografuok visą kūną, kad į kadrą pakliūtų veidas.

Prisidėjęs fotoaparatą prie akies Luisas nusitaikė, žingtelėjo link sienos ir spustelėjo mygtuką. Yra.

— Dabar iš čia, — nurodinėjo Patrikas.

Luisas darė kaip liepiamas. Iš pradžių jis nenorėjo imtis tokios rizikingos užduoties, išsisukinėjo, sakė privaląs atsiklausti vyresnybės. Gyvendamas Paragvajaus pasienyje Patrikas kalbėjo ne tik sklandžia portugalų kalba, bet pramoko ir ispaniškai. Jis suprato beveik viską, ką sakė Luisas. Šiam suprasti Patriką buvo sunkiau.

Tačiau pinigų kalbą supranta kiekvienas, taigi kai už fotografavimą Patrikas jam pasiūlė penkis šimtus JAV dolerių, Luisas galiausiai sutiko. Nupirkęs tris vienkartinius fotoaparatus, nufotografavo beveik šimtą nuotraukų, nunešė išryškinti, o kitą rytą jos jau buvo padarytos ir iki tolesnių nurodymų paslėptos toli nuo ligoninės.

Penkių šimtų dolerių Patrikas su savimi neturėjo, tačiau įtikino Luisą, jog nepaisant to, ką šis apie jį buvo girdėjęs, yra sąžiningas žmogus ir pinigus jam išsiųs, kai tik sugrįš namo.

Luisas nebuvo geras fotografas, vargu ar apskritai fotoaparatą kada nors buvo laikęs rankose, todėl Patrikas nurodinėjo, ką ir kaip daryti. Iš arti buvo nufotografuoti gilūs krūtinės ir šlaunų nudegimai, didelėmis mėlynėmis išmargintos galūnės ir visas kūnas įvairiais rakursais. Reikėjo skubėti, kad niekas nepastebėtų. Šnekios slaugės netrukus turėjo atnešti pietus.

Per pietų pertrauką fotojuostas Luisas nuvežė į fotoateljė.

Rio de Žaneire Osmaras įkalbėjo už menką atlyginimą dirbančią Evos sekretorę priimti tūkstantį dolerių kaip atlygį už tai, kad ši jam papasakotų, kokie gandai pastaruoju metu sklando firmoje. Darbuotojai kalbėjo mažai. Nieko neaptarinėjo ir partneriai, tačiau paaiškėjo, jog į firmą du kartus skambinta iš Ciūricho. Vašingtone Gajus išsiaiškino, jog skambinta iš viešbučio, bet nieko daugiau sužinoti jam nepavyko. Šveicarai labai diskretiški.

Partneriai dėl jos išvykimo ilgai galvos nesuko. Kiek pasitarę ėmėsi taisyti padėtį. Ji paskambino pirmąją dieną, paskui — antrąją ir nutilo. Patikrinti, su kokiu paslaptingu klientu susitikti išskrido, jie negalėjo, o čia jos klientai ėmė triukšmauti: ji jų nepriimanti, neatvykstanti į susitikimus, praėję visi terminai.

Galiausiai partneriai nusprendė ją laikinai pašalinti iš firmos ir pasikalbėti vėliau, kai sugrįš.

Osmaras su vyrais sekė Evos tėvą. Vargšas žmogelis dėl to nebegalėdavo užmigti. Sekliai trynėsi vestibiulyje, sekiojo iš paskos judriomis Ipanemos gatvėmis. Ketino sučiupę jį paspirginti ir prakalbinti, tačiau apdairus senukas visą laiką stengdavosi būti tarp žmonių.

Trečią kartą pamėginęs patekti į Trudės miegamąjį, Lencas galiausiai rado duris neužrakintas. Tylėdamas atsisėdo ant lovos krašto, padavėjos mėgstamo putojančio airiško vandens po keturis dolerius už butelį ir dar vieną valiumo tabletę. Ji nurijo, gurkštelėjo vandens.

Policijos mašina fotoreporterį išvežė prieš valandą. Policininkai Lenco nesuėmė, nes jis gynė privačias valdas. Dvidešimt minučių paklausinėję, spaudai liepė į jas nebesibrauti; šiaip ar taip, tai tik kažkokio pigaus laikraštpalaiko reporteris iš Šiaurės. Policininkams Lenco elgesys tokioje situacijoje neatrodė smerktinas, priešingai, netgi gerbtinas. Jie užsirašė Trudės advokato telefono numerį — dėl visa pikta, jeigu reporteris sumanytų iškelti Lencui bylą. Lencas pagrasino tuomet pats paduoti įsibrovėlį į teismą.

Policininkams išvažiavus, Trudės nervai nebeatlaikė. Pagauta įsiūčio puolė svaidyti į židinį pagalvėles nuo sofos. Auklė su vaiku išbėgo iš kambario. Trudė keikė Lencą tik todėl, kad nieko kito šalia nebuvo. Ji daugiau nebeištvers: žinia apie Patriką, draudimo kompanijos iškelta byla, turto areštas, maitvanagių pulkai prie namo, o čia dar tas fotografas prie baseino — jai jau gana.

Po kiek laiko nurimo. Lencas taip pat išgėrė valiumo, dabar su palengvėjimu matė, jog ji rimsta. Troško ją paguosti, paglostyti kelį, pasakyti ką nors malonaus, bet žinojo, jog panašiomis aplinkybėmis tokiais dalykais jos nepaveiks. Menkiausia klaida — ir ji vėl pratrūks. Trudė atvės, tačiau be jo pagalbos.

Vėl atsigulusi Trudė užsimerkė, ant kaktos delnu į viršų užmesdama riešą. Kambaryje, kaip ir visame name, buvo tamsu, naktinės užuolaidos užtrauktos, žaliuzės nuleistos, šviesos išjungtos arba pritemdytos. Apie namus slankiojo koks šimtas reporterių, fotografavo, filmavo, kad paskui turėtų kuo iliustruoti nelemtus savo straipsnius apie Patriką. Savo namą ji matė popiečio žinių laidoje. Priešais jį kažkokia didžiadantė kvailė oranžiniu veidu pliurpė visokias nesąmones apie Patriką ir apie tai, kad žmona pareikalavusi skyrybų.