Джон Гришэм - Partneris

Įsipylęs dar viskio, Replis įsimaišė į svečių būrį. Šnekučiuodamasis su teisėju Boganas maukė gazuotą vandenį. Vitranas atsakinėjo į klausimus, o Havarakas kampe kažką aptarinėjo su senyva teismo sekretore, kuri staiga tapo jam neabejinga.

Gėrimai liete liejosi, temo. Visi stengėsi neprarasti vilties, ratu sukosi įvairiausios paskalos.

Pagrindinė vakaro žinių naujiena buvo Patriko atsiradimas. Rodė Mastą ir Perišą kurie rūsčiais veidais it nuplakti stovėjo už daugybės mikrofonų, tarytum juos čia kas būtų atitempęs jėga. Be komentarų stambiu planu buvo parodytas firmos pastato fasadas, keli archyviniai laidotuvių kadrai, palydėti graudulingų spėlionių, kieno gi pelenai buvo palaidoti. Keli trumpi prieš ketverius metus įvykusios baisios avarijos vaizdai su apdegusiais ponui Patrikui Laniganui priklausiusio tamsiai mėlyno „Čevi Bleizerio“ griaučiais. Nei žmonos, nei FTB, nei šerifo komentarų, vien beprotiškos reporterių spėlionės.

Žinias matė Naujasis Orleanas, Mobilis, Džeksonas ir net Memfis. Vėlai vakare jas pasigavo CNN ir prieš transliuodama užsieniui, perdavė visoms Valstijoms. Argi atsispirsi tokiai istorijai?

Kai viešbučio kambaryje Eva išgirdo naujienas, Šveicarijoje buvo septynios ryto. Ji užmigo apie vidurnaktį neišjungusi televizoriaus, vis pabusdavo bijodama pramiegoti, jeigu praneštų ką nors apie Patriką. Jautėsi pavargusi ir išsigandusi. Troško skristi namo, bet suprato, kad tai neįmanoma.

Patrikas gyvas. Šimtus kartų jis jai kartojo: jeigu kada nors jį suras, tai tikrai nenužudys. Pagaliau ji juo patikėjo.

Dabar buvo svarbiausia, ką jis jiems pasakė.

Ar smarkiai sužalojo? Ką jie iš jo išpešė?

Dėkodama Dievui, kad Patrikas gyvas, Eva sukalbėjo maldelę.

Paskui ėmėsi darbo.

Stebimas abejingo dviejų uniformuotų sargybinių žvilgsnio, truputį prilaikomas Puerto Rike jį prižiūrėjusio sanitaro Luiso, vienomis apsmukusiomis kareiviškomis trumpikėmis Patrikas basas šlubčiojo koridoriumi. Reikėjo, kad žaizdos vėdintųsi, taigi kol kas — jokių drabužių, jokių tvarsčių, vien gydomieji tepalai ir oras. Blauzdas ir šlaunis varstė skausmas, sulig kiekvienu žingsniu maudė kelius ir čiurnas.

Po velnių, kada gi praskaidrės galva? Tegu skauda, nes skausmas skatino blaiviau mąstyti. Vienas Dievas težino, kokios bjaurasties per pastarąsias tris dienas privaryta jam į kraują.

Kankinimus gaubė tirštas, siaubą keliantis rūkas, bet pamažu jis ėmė sklaidytis. Silpnėjant vaistų veikimui ir valantis organizmui Patrikas pradėjo prisiminti, jog kankinamas rėkė. Ką jis jiems pasakė?

Atsirėmęs į palangę tuščioje užkandinėje palaukė, kol sanitaras atneš atsigerti. Tolumoje, už kareivinių buvo matyti vandenynas. Vadinasi, jis kažkokioje karo bazėje.

Taip, jis jiems pasakė, jog pinigai yra, tą dar prisimena, nes tuo metu šokas buvo trumpam praėjęs. Paskui, atrodo, jis neteko sąmonės. Praėjo daug laiko, kol pajuto šalto vandens pliūpsnį ant veido. Prisimena, kaip buvo gera justi vandenį, tačiau gerti jam nedavė. Vis badė adatomis.

Taip, bankai. Vos neprarado gyvybės dėl kelių nelemtų bankų pavadinimų. Deginamas srovės prasitarė, jog iš Velso jungtinio banko Bahamose pavogti pinigai buvo pervesti į Maltą, paskui — į Panamą, o iš ten — nežinia kur.

Jis to nežino, nes buvo pagrobtas. Suma visa, su palūkanomis, tikriausiai jis jiems pasakė ir tai. Tikrai pasakė, nes pamena, kaip svarstė: po velnių, jie žino, kad pavogiau, žino, kad turiu, kad per ketverius metus neįmanoma iššvaistyti devyniasdešimties milijonų. Tačiau jis tikrai nežinojo, kur jie.

Sanitaras padavė mineralinio vandens ir tarė:

— Obrigado.

— Ačiū, — atsakė portugališkai. Kodėl jis kalba portugališkai?

Kai pinigų pėdsakas nutrūko, jis neteko sąmonės.

— Stop! — kažkas suriko iš kampo, bet jis nematė, kas. Jie pamanė, kad jis mirė.

Nenutuokė, kiek laiko buvo be sąmonės. Kažkuriuo momentu atsipeikėjęs suvokė, jog nuo prakaito, narkotikų ir siaubingo rėkimo nieko nebemato. Gal jam užrišo akis? Jis prisimena tuomet pamanęs: užrištos akys, tikriausiai kankins dar baisiau. Gal pjaustys. O jis prieš juos guli nuogas.

Dar viena injekcija. Širdis ėmė daužytis, pašiurpo oda. Vėl išvydo savo „bičiulį“ su tuo žaisliuku rankoje. Vadinasi, neapako. Taigi pas ką pinigai? — išgirdo klausimą.

Patrikas gurkštelėjo mineralinio vandens. Greta mindžikavo sanitaras ir maloniai šypsojosi. Nors Patrikas buvo beveik nieko nevalgęs, jam staiga pasidarė bloga. Apsvaigo galva, tačiau jis iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti ant kojų, kad nesutriktų kraujotaka ir kad jis galėtų mąstyti. Sutelkęs visą dėmesį žvelgė į toli horizonte plūduriuojantį žvejų laivelį.

Norėdami išgauti bankų pavadinimus, jie dar keletą kartų nukrėtė jį elektros srove. Rėkė nieko nežinąs. Kai prikabino elektrodą prie sėklidžių, manė, kad nebeatlaikys. Kaskart vis netekdavo sąmonės.

Kas buvo toliau, Patrikas nebeprisiminė. Nebeįstengė prisiminti paskutinių kankinimų. Kūnas degė. Atrodė, tuoj mirs. Šaukė ją vardu, bet gal tik mintyse? Kur ji dabar?

Stiklinė su mineraliniu vandeniu išsprūdo iš rankų, Patrikas siektelėjo sanitaro peties.

Sulaukęs nakties, pirmą valandą Stefanas išėjo iš namų ir sėdo į žmonos automobilį. Sankryžoje mostelėjo ranka dviem furgone pasislėpusiems agentams. Tyčia važiavo lėtai, kad jiems pakaktų laiko apsisukti ir sekti jam įkandin. Važiuojant Arlingtono memorialo tiltu jį sekė jau du automobiliai.

Jų lydimas tuščiomis gatvėmis Stefanas nuvažiavo iki Džordžtauno. Jis turėjo vieną pranašumą prieš savo persekiotojus — žinojo, kur važiuoja. Pasukęs į dešinę nuo K gatvės Viskonsino link, staiga vėl apsigrįžo M kryptimi ir palikęs automobilį draudžiamoje stovėti zonoje, tekinas leidosi pusę kvartalo iki „Holiday Inn“ viešbučio.

Liftu pakilo į trečią aukštą, kur viename iš kambarių jau laukė Gajus. Pirmą kartą po daugelio mėnesių šis vėl atsidūrė Jungtinėse Valstijose tris paras beveik nemiegojęs, tačiau Stefanui tai nerūpėjo.

Ant stalo greta nešiojamo magnetofono buvo tvarkingai išdėliotos šešios kasetės su etiketėmis.

— Gretimi kambariai tušti, — tarė Gajus ranka mostelėdamas į abi puses. — Gali klausytis visu garsu.

— Tikriausiai siaubinga, — atsakė Stefanas, spoksodamas į kasetes.

— Ganėtinai. Nebenoriu su tuo terliotis.

— Gali sau eiti.

— Gerai. Būsiu koridoriuj, jeigu ko reikės.

Gajus išėjo iš kambario. Stefanas kažkam paskambino, ir netrukus į duris pasibeldė Benis Aricija. Jiedu užsisakė juodos kavos ir visą naktį klausėsi Patriko riksmų Paragvajaus džiunglėse.

Išmušė džiaugsmingoji Benio valanda.

8

Sakyti, kad tos dienos laikraščiai rašė apie Patriką, būtų pernelyg kuklu. Pakrantės dienraščių pirmuosiuose puslapiuose tik apie Patriką ir buvo rašoma.

LANIGANAS PRISIKĖLĖ IŠ MIRUSIŲJŲ — šaukte šaukė antraštės didelėmis juodomis raidėmis. Keturi straipsniai ir ne mažiau kaip šešios nuotraukos užėmė visą pirmąjį ir tęsėsi kituose puslapiuose. Jis puikavosi ir pirmuosiuose savo gimtojo Naujojo Orleano, taip pat Džeksono ir Mobilio laikraščių puslapiuose. Memfio, Birmingemo, Baton Ružo bei Atlantos laikraščiai greta trumpų žinučių pirmuosiuose puslapiuose išspausdino ir ankstesniąsias Patriko nuotraukas.

Naujojo Orleano priemiestyje Gretnoje prie jo motinos namų visą rytą budėjo televizijos furgonai. Ji nenorėjo kalbėtis su reporteriais, todėl dvi energingos kaimynės pakaitomis vis žvilgčiojo pro duris, gindamos ją nuo tykančių maitvanagių.