Джон Гришэм - Partneris

Visus tuos koledžo, abiejų santuokų, trumpalaikės profesinės karjeros metus Trudė laikė Lencą šalia savęs. Šis augalotas, stiprus vaikinas jai buvo tarsi narkotikai, kurių jai vis būdavo negana. Dar keturiolikmetė ji suprato, jog be Lenco gyventi neįstengs.

Duris atidarė Lencas: iki pusės nuogas, kietai į uodegą surištais juodais plaukais, į kairę ausį įsivėręs didelį auskarą su deimantais. Netardamas nė žodžio, pašaipiai, kaip jis apskritai į viską žiūrėdavo, žvilgtelėjo į Katerį.

— Ar Trudė namuose? — paklausė Kateris.

— Gal.

Prieš akis švystelėjo pažymėjimas, ir pašaipa išnyko.

— Agentas Kateris, FTB. Ji mane turėtų prisiminti.

Iš Meksikos Lencas gabendavo marihuaną dideliu, greitaeigiu motorlaiviu, kurį jam nupirko Trudė. Narkotikus parduodavo vienai iš Mobilio gaujų. Verslas nesisekė, nes ėmė šniukštinėti DEA.

— Ji sportuoja, — Lencas mostelėjo galva Kateriui kažkur už nugaros. — Ko iš jos reikia?

Nebekreipdamas į jį dėmesio, Kateris nuėjo link sporto sale paversto garažo, iš kurio griaudėjo muzika. Lencas nusekė jam iš paskos.

Trudę rado pačiame sudėtingų aerobikos pratimų įkarštyje priešais didžiulį televizoriaus ekraną, iš kurio jai vadovavo kažkokia gražuolė. Šokčiodama, sukiodamasi ir balsu pritardama dainos žodžiams atrodė pašėlusiai patraukli. Aptemptas geltonas triko. Kietai pakaušyje surišti gelsvi plaukai. Nė gramo riebalų. Kateris žvelgė į ją it pakerėtas. Atrodė graži net suprakaitavusi.

Šitaip ji sportuodavo dvi valandas kasdien. Sulaukusi trisdešimt penkerių Trudė vis dar atrodė kaip mokinukė.

Lencas spustelėjo mygtuką, ir vaizdas ekrane išnyko. Staiga atsigręžusi pamatė Katerį ir pažvelgė į jį taip, kad šis vos neištirpo.

— Kas atsitiko? — atžariai paklausė Lenco. Buvo akivaizdu, jog tokiu metu ji nemėgsta būti trukdoma.

— Ypatingasis FTB agentas Kateris, — tarė prieidamas ir tiesdamas pažymėjimą. — Mes pažįstami. Matėmės prieš kelerius metus.

Nusišluostė veidą geltonu, prie kostiumo derančiu rankšluosčiu. Jai užėmė kvapą, tačiau lyg niekur nieko tvykstelėjo tobulais dantimis ir susitvardžiusi paklausė:

— Kuo galėčiau būti naudinga?

Lencas atsistojo greta jos. Abu vienodai sušukuotais plaukais.

— Turiu jums gerą naujieną, — plačiai nusišypsojo Kateris.

— Taip?

— Jūsų vyras, ponia Lanigan, atsirado. Jis gyvas.

Ji apstulbo, pagaliau ištarė:

— Patriką?

— Taip.

— Meluojat, — pašaipiai burbtelėjo Lencas.

— Tai tiesa. Dabar jis saugomas Puerto Rike. Po savaitėlės bus čia. Pamaniau, kad norėtumėt tą sužinoti anksčiau, negu parašys laikraščiai.

Apstulbusi ji nusvirduliavo prie suolo šalia svarstyklių ir atsisėdo. Jos įdegusi skaisti oda pablyško, lankstus kūnas sugniužo. Lencas nuskubėjo jai į pagalbą.

— O Dieve, — vis kartojo ji.

Kateris kyštelėjo kortelę:

— Paskambinkit, jei reikės mano pagalbos.

Jam išeinant abu tylėjo.

Buvo akivaizdu, jog už inscenizuotą mirtį ji ant vyro nepyksta. Tačiau ir džiaugsmo jam sugrįžus nematyti nė lašo. Nė menkiausio palengvėjimo, kad viskas baigėsi.

Tik baimė, siaubinga baimė netekti pinigų: gyvybės draudimo kompanija nieko nelaukdama iškels bylą.

Tuo metu, kai Kateris buvo Mobilyje, kitas agentas iš Biloksio nuvyko į Naująjį Orleaną perduoti žinią Patriko motinai. Labai susijaudinusi ponia Lanigan pakvietė agentą užeiti ir apibėrė klausimais. Jis svečiavosi visą valandą, tik nedaug ką galėjo jai papasakoti. Ji verkė iš džiaugsmo, o paskui visą dieną skambino draugams pasidžiaugti, jog vienintelis jos sūnus gyvas.

6

Džeką Stefaną FTB agentai suėmė darbo kabinete. Pusvalandį palaikę kalėjime skubiai pristatė į Federalinį teismą, kur nedidelėje teismo salėje šis stojo prieš JAV magistratą uždaram bylos svarstymui. Čia jį informavo, jog prisipažinęs bus nedelsiant paleistas, kad jam draudžiama kur nors išvykti ir kad FTB agentai jį stebės kiaurą parą. Kol jis buvo teisme, nedidelis agentų būrys surinko visas jo bylas, o darbuotojams liepė eiti namo.

Po magistrato posėdžio Stefaną nuvežė į rūmus Pensilvanijos prospekte, kur jo laukė Hamiltonas Džeinsas. Kai jiedu kabinete liko dviese, direktoriaus pavaduotojas šaltokai atsiprašė už suėmimą. Nebuvę iš ko rinktis. Po velnių, juk negalima grobti federalinių nusikaltėlių, vos ne mirtinai jų nukankinti ir likti nenubaustam.

Pagrindinis klausimas — pinigai. Areštas tėra svertas. Stefanas dievagojosi, jog Patrikas jiems nieko nepasakęs.

Kol jiedu kalbėjosi, FTB agentai užplombavo Stefano firmos duris, langus aplipdė grėsmingais lapeliais, o kol ponia Stefano klube žaidė bridžą, namų telefono aparatuose įtaisė „blakes“.

Po trumpo bevaisio pokalbio su Džeinsu netoli Aukščiausiojo teismo Stefanas buvo paleistas. Eiti į savo firmą jam buvo uždrausta, taigi susistabdęs taksi liepė vairuotojui važiuoti prie „Hay Adams“ viešbučio H ir Šešioliktosios gatvės kampe. Sėdėdamas ant galinės sėdynės jis ramiai skaitė laikraštį, retkarčiais čiupinėdamas sekimo įtaisą, kurį jam kalėjime įsiuvo į švarką. Tas mažas, bet galingas siųstuvėlis, padedantis sekti žmonių, krovinių ir automobilių judėjimo kryptį, vadinamas „kankorėžiu“. Jį užčiuopė dar Džeinso kabinete. Jau ten jam knietėjo išplėšus mesti jį Džeinsui ant stalo.

Sekimo dalykus jis išmanė gerai. Nusivilkęs švarką paliko taksi po sėdyne ir skersai Lafajeto parko nuskubėjo į „Hay Adams“ viešbutį. Paprašė pakviesti viešbučio direktorių, kuris kadaise buvo jo klientas, ir šis po kelių minučių palydėjo Stefaną į kambarį ketvirtame aukšte su puikiu vaizdu į Baltuosius rūmus. Čia jis nusirengė, nusimovė kojines, net trumpikes, ir, visus drabužius išdėliojęs ant lovos, kruopščiai iščiupinėjo kiekvieną colį. Paskui užsisakė pusryčius. Paskambino žmonai, bet ji neatsiliepė.

Tuomet paskambino savo klientui Beniui Aricijai. Tie devyniasdešimt milijonų, kurie dingo vos pakliuvę į sąskaitą Nasau, buvo jo. Aricijai priklausė šešiasdešimt milijonų, o trisdešimt jis turėjo sumokėti advokatams — Boganui, Vitranui ir kitiems sukčiams iš Biloksio. Tačiau Benis pinigų negavo. Jie pradingo.

Jis taip pat buvo apsistojęs netoli Baltųjų rūmų. Laukdamas žinių iš Stefano, slapstėsi „Vilardo“ viešbutyje.

Po valandos jiedu susitiko Džordžtaune, „Four Seasons“ viešbučio kambaryje, kurį savaitei išsinuomojo Aricija.

Benis buvo beveik šešiasdešimties, tačiau atrodė dešimčia metų jaunesnis — lieknas, įdegęs, turtingas, kasdien žaidžiantis golfą pensininkas iš Pietų Floridos. Prašmatniame daugiabučiame prie Kanalo jis turėjo butą, kuriame gyveno su jauna švede, tinkančia jam į dukteris.

Firma buvo apdraudusi pinigus nuo partnerių ar kitų bendradarbių vagystės. Juridinėse firmose tai įprasta. „Monarch Sjera“ kompanija pagal draudimo polisą firmai turėjo išmokėti keturis milijonus dolerių. Aricija padavė firmą į teismą, reikalaudamas visų jam priklausančių šešiasdešimties milijonų.

Kadangi firma tiek pinigų neturėjo ir rengėsi paskelbti bankrotą, tai Benis sutiko, kad „Monarch Sjera“ jam išmokėtų keturis milijonus. Pusę sumos išleido Patriko paieškai. Prašmatnus butas Bokoje kainavo pusę milijono. Išleidus dar šiam bei tam, teliko milijonas.

Stovėdamas prie lango ir gurkšnodamas kavą be kofeino paklausė:

— Ar mane areštuos?

— Tikriausiai ne. Bet būtų geriau, kad sėdėtum tyliai.

Pasidėjęs kavos puodelį ant stalo, Benis atsisėdo priešais Stefaną.