Джон Гришэм - Partneris

Dabar ji buvo Li Pires, gimusi tais pat metais, tik kitą dieną. To Danilas nežinojo — neturėjo žinoti.

Iš gimtosios šalies ji išvyko svetima pavarde.

Galėjo būti visaip. Jį galėjo nušauti užmiestyje nuolatos plėšikaujantys banditai. Pasienyje taip nutikdavo. Galėjo pagrobti šešėliai iš praeities ir nukankinę palikti džiunglėse. O gal jis prasitarė apie ją? Tuomet ji turės slapstytis visą likusį gyvenimą. Gerai nors, kad jis ją buvo įspėjęs. O gal jis nieko jiems nepasakė, ir ji galės likti Eva?

Tikriausiai Danilas vis dar gyvas. Jis sakė, kad jo nenužudys. Galbūt kankins taip, kad jis šauksis mirties, bet nužudyti jį per brangiai kainuotų. Jeigu jį sučiuptų Amerikos pareigūnai, iškiltų ekstradicijos klausimas. Lotynų Ameriką jis pasirinko kaip tik todėl, kad nuo senų laikų šių kraštų vyriausybės labai nenoriai išduoda nusikaltėlius.

Jeigu jį surado tie šešėliai, tai kankins tol, kol sužinos, kur pinigai. Smurto jis labiausiai bijojo.

Buenos Airių oro uoste ji nusnūdo, tačiau miegoti buvo neįmanoma. Ji vėl paskambino į Ponta Porą, paskui į Kuritibą.

Iš Buenos Airių nuskrido į Niujorką, o po trijų valandų — „Swiss Air“ lėktuvu į Ciūrichą.

Jį paguldė ant užpakalinės „Folksvageno“ furgono sėdynės ir ties liemeniu prisegė diržu, kad vežant mažiau kratytų. Keliai, kuriais teks važiuoti, labai gruoblėti. Jam užmovė tik sportinius šortus. Gydytojas patikrino tvarsčius: jų buvo aštuoni. Vaistais patepė žaizdas, suleido antibiotikų. Juodąjį savo krepšelį įsispraudęs tarp pėdų, gydytojas atsisėdo priešais pacientą. Patrikas pakankamai prisikentėjo. Metas juo pasirūpinti.

Dienelė kita poilsio, šiek tiek vaistų nuo skausmo — ir Patrikas atsigaus. Liks neryškūs nudegimų randeliai, bet ir tie laikui bėgant tikriausiai išnyks.

Atsigręžęs gydytojas patapšnojo jam per petį: gerai dar, kad liko gyvas.

— Baigta, — tarė priekyje sėdinčiam Gajui. Vairuotojas brazilas užvedė furgoną ir jie nurūko tolyn nuo trobelės.

Kas valandą — lygiai kas šešiasdešimt minučių — stabtelėdavo iškelti anteną, kad per kalnus Gajus galėtų prisiskambinti Stefanui, kuris savo kabinete Vašingtone sėdėjo kartu su Hamiltonu Džeinsu ir aukštu Valstybės departamento pareigūnu. Buvo tariamasi su Pentagonu.

Kas, po velnių, čia vyksta, knietėjo paklausti Gajui. Iš kur tie federalai?

Per pirmąsias šešias valandas jie tenusikapstė apie pusantro šimto kilometrų. Tarpais keliai buvo beveik nepravažiuojami. Kol prisiskambindavo į Vašingtoną, tekdavo gerokai pasikamuoti. Antrą popiet išvažiavus iš kalnų kelias pagerėjo.

Ekstradicijos klausimas keblus, todėl veltis į visa tai Hamiltonas Džeinsas nenorėjo. Buvo pasinaudota diplomatiniais svertais. FTB direktorius paskambino Prezidentūros personalo tarnybos viršininkui. Neapsieita ir be Amerikos ambasadoriaus Paragvajuje. Kai kas pažadėta, kai kam pagrasyta.

Pinigingo, apsisprendusio pasilikti šalyje įtariamojo Paragvajus neišduotų daugelį metų, o gal ir apskritai neišduotų. Šis įtariamasis pinigų neturi, neaišku net, kurioje šalyje jis slapstėsi.

Nors nenoriai, bet paragvajiečiai vis dėlto sutiko ekstradicijos nepaisyti.

Ketvirtą Stefanas liepė Gajui susirasti oro uostą Konsepsjone — nedideliame miestelyje trys valandos kelio nuo Asunsjono. Išgirdęs, kad reikės apsisukti ir važiuoti į šiaurę, vairuotojas brazilas portugališkai nusikeikė.

Konsepsjoną jie pasiekė temstant, o kol surado oro uostą — nedidelį plytų pastatą prie siauro asfaltuoto įsibėgėjimo tako — ir visai sutemo. Gajus paskambino Stefanui, šis liepė palikti Patriką furgone ir, neištraukus raktelių, pasišalinti. Gajus, gydytojas, vairuotojas ir amerikiečiai, vis gręžiodamiesi į paliktą furgoną, neskubėdami nuėjo šalin. Už šimto metrų jie susirado vietą, iš kurios niekieno nepastebėti galės matyti, kas vyksta. Praslinko valanda.

Galų gale nusileido „King Air“ su Amerikos registracijos numeriu ir nuriedėjo link mažučio terminalo. Iš lėktuvo išlipę du pilotai įėjo vidun ir netrukus prisiartino prie furgono. Atidarę dureles įsėdo ir nuvažiavo prie lėktuvo.

Atsargiai iškėlę iš furgono Patriką pernešė į turbosraigtinį lėktuvėlį. Čia jį tuojau pat perėmė Karinių oro pajėgų gydytojas.

Pilotai sugrąžino furgoną ten, kur jis stovėjo, ir po kelių minučių lėktuvas pakilo.

Asunsjone reikėjo pasipildyti degalų. Kol lėktuvas stovėjo, Patrikas atsipeikėjo, tačiau buvo pernelyg silpnas, kad atsisėstų. Jam labai skaudėjo. Gydytojas pasiūlė šalto vandens ir traškučių.

Limoje, La Pase jie vėl tūpė pasipildyti degalų. Bogotoje Patriką perkėlė į nediduką „Lear“. Šis pasipildė degalų Aruboje netoli Venesuelos pakrantės ir niekur nebenusileisdamas nuskraidino jį į JAV Karinio jūrų laivyno bazę Puerto Rike netoli San Chuano. Greitoji pagalba nuvežė jį į bazės ligoninę.

Beveik po ketverių su puse metų Patrikas vėl buvo JAV teritorijoje.

5

Juridinė firma, kurioje kadaise dirbo Patrikas, praėjus metams po laidotuvių pasiskelbė bankrutavusi. Po mirties jis buvo pagerbtas firmos blanke: Patrikas S. Laniganas, 1954–1992. Jo pavardė išspausdinta dešiniajame lapo kampe, virš asistentų pavardžių. Tuomet ėmė sklisti gandai. Netrukus kilo įtarimų, jog pinigus pasiglemžė jis. Po trijų mėnesių niekas nebetikėjo, jog Patrikas žuvo. Kai firmą ėmė spausti skolininkai, jo pavardė nuo firmos blanko išnyko.

Supančioti bankroto, likusieji keturi partneriai noromis nenoromis turėjo laikytis drauge. Tuomet, kai gerovė atrodė ranka pasiekiama, jie pasirašinėjo ipotekų ir bankų dokumentus, taigi visiems keturiems teko stoti atsakovais prieš teismą keliose beviltiškose bylose. Todėl ir pasiskelbė bankrutavę. Dingus Patrikui partneriai mėgino išsiskirti visais įmanomais būdais, tačiau niekas negelbėjo. Du iš jų tapo nepataisomais alkoholikais, gerdavo kiekvienas atskirai, užsirakinę savo kabinetuose. Kiti du, mažiau prasigėrę, gydėsi.

Jis juos apiplėšė. Pavogė jų milijonus. Pinigus, kuriuos jie švaistė, dar negavę. Šitaip gali elgtis tik teisininkai. Prašmatniai atnaujino firmos pastatą Biloksio centre, pirkosi naujus namus, jachtas, butus Karibų jūros salose. Pinigai jau plaukė į rankas, viskas buvo patvirtinta, dokumentai pasirašyti, išsiųsti mokėjimo reikalavimai; matė pinigus, užuodė jų kvapą, jautė šlamančius tarp pirštų, tačiau paskutinę akimirką viską nušvilpė žuvęs partneris.

Jis juk buvo negyvas. Palaidojoje tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų vasario vienuoliktą. Guodė našlę, šlykščia jo pavarde suteršė dailųjį savo firmos blanką, o po pusantro mėnesio jis juos apvogė.

Kilo ginčai, kas dėl to kaltas. Pervesti pinigus į naują sąskaitą užsienio banke reikalavo Čarlzas Boganas, vyresnysis firmos partneris ir geležinė jos ranka. Kiek pasitarę nusprendė, jog sumanyta protingai. Devyniasdešimties milijonų, kurių trečdalis priklausė firmai, nepaslėpsi penkiasdešimt tūkstančių gyventojų teturinčiame Biloksyje. Kuriam nors banko darbuotojui išsprūs žodelis ir netrukus jau žinos visas miestas. Visi keturi susitarė saugoti paslaptį, tačiau jų užmojai buvo tokie, kad žmonės aiškiai matė juos smarkiai praturtėjus. Firma ketino įsigyti net šešiavietį lėktuvą.

Taigi dalis kaltės teko Boganui. Keturiasdešimt devynerių jis buvo vyriausias iš ketverto ir kol kas laikėsi santūriausiai. Kaip tik jis prieš devynerius metus priėmė Patriką dirbti, taigi dabar turėjo atkentėti ir už tai.

Lemtingą sprendimą rekomenduoti Patriką penktuoju partneriu priėmė Dougas Vitranas. Kiti trys jam pritarė, ir įtrauktas į firmos pavadinimą Laniganas įgijo teisę naudotis visais dokumentais. „Bogano, Replio, Vitrano, Havarako ir Lanigano juridinė konsultacija“. Didelė reklama geltonųjų puslapių skyriuje „Žala užsienyje, ekspertai“. Ekspertai ar ne, bet, kaip ir dauguma firmų, už gerą atlyginimą imdavosi visko. Daugybė sekretorių ir asistentų. Visoje pakrantėje žinomiausia ir patikimiausių politinių ryšių turinti firma.