Джон Гришэм - Partneris

Perišas kalbėjo paprasčiau. Jis pažadėjo netrukus iškelti kaltinimą dėl tyčinės žmogžudystės ir daugelio kitų nusikaltimų, kuriuos tik įstengė prisiminti.

Pasipylė klausimai. Mastas ir Perišas beveik į visus atsakė nekomentuosią ir šitaip laikėsi pusantros valandos.

Ji pareikalavo, kad pokalbyje dalyvautų ir Lencas. Taip reikia, paaiškino. Įsispraudęs į ankštus džinsinius šortus, kurie nė kiek neslėpė įdegusių raumeningų, apžėlusių jo kojų, jis atrodė žavingai. Advokatas perliejo jį pašaipiu žvilgsniu, tačiau jis juk tiek visko matęs.

Trudė vilkėjo siaurą trumpą sijonėlį, prie jo derančią raudoną palaidinukę, buvo skoningai pasidažiusi ir pasipuošusi. Stengdamasi patraukti advokato dėmesį sėdėjo priešais jį sukryžiavusi dailias kojas ir tapšnojo jos kelį glostinėjančią Lenco ranką.

Advokatas nekreipė dėmesio nei į jos kojas, nei į jųdviejų glamones.

Ji pakartojo tai, ką sakė telefonu: reikalaujanti skyrybų. Kalbėjo piktai, šiurkščiai. Kaip jis galėjęs taip su ja pasielgti? Ir su brangiąja savo dukrele Ešli Nikole? Ji taip jį mylėjusi. Taip gražiai jiedu gyvenę, ir štai.

— Dėl to neiškils jokių sunkumų, — kartojo skyrybų bylose didelę patirtį turintis advokatas J. Miurėjus Ridltonas. — Byla nesudėtinga, nes jis jus paliko. Pagal Alabamos įstatymus išsiskyrusi turit teisę gauti visą išlaikymą, jo turtą, viską.

— Noriu išsiskirti kiek įmanoma greičiau, — atsakė žvelgdama į pasižymėjimo ženklais nukabinėtą sieną už advokato nugaros.

— Ieškinį įteiksiu ryt rytą.

— Kiek visa tai užtruks?

— Trys mėnesiai, ir viskas jūsų.

Tai nė kiek jos nenuramino:

— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima su mylimu žmogumi šitaip elgtis. Jaučiuosi visiška kvailė.

Lenco ranka pasislinko kiek aukštėliau.

Skyrybos jiems rūpėjo mažiausiai. Advokatas tą matė. Ji bergždžiai stengėsi atrodyti sugniuždyta.

— Kiek gavote iš gyvybės draudimo? — paklausė jis vartydamas bylą.

Paminėjus gyvybės draudimą ji apstulbo:

— Argi tai svarbu? — atkirto piktai.

— Taip, nes jums bus iškeltas ieškinys grąžinti draudimo pinigus. Jūsų vyras juk nemirė, Trude. O jeigu taip, tai ir jo gyvybės draudimas jums nepriklauso.

— Turbūt juokaujat.

— Visai ne.

— Jie negali taip pasielgti, ar ne? Tikrai taip nepadarys.

— Nė kiek tuo neabejokite. Faktiškai jie tą padarys artimiausiu metu.

Atitraukęs ranką nuo Trudės kojos Lencas susmuko kėdėje. Trudė žioptelėjo, jos akys pritvinko ašarų.

— Juk tai neįmanoma.

Paėmęs naują bloknotą advokatas numovė parkerio dangtelį.

— Suskaičiuokim, — pasiūlė jis.

Šimtą trisdešimt tūkstančių ji sumokėjusi už „Rolsroisą“. Automobilis vis dar priklauso jai. Lencas važinėja „Poršė“, už kurį ji sumokėjusi aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Namas kainavo devynis šimtus tūkstančių grynais, neužstatytas, pirktas Lenco vardu. Šešiasdešimt tūkstančių — už motorlaivį. Šimtas tūkstančių — brangūs papuošalai. Jie vis skaičiavo, svarstė, pešė sumas iš lubų, kol vargais negalais sukrapštė pusantro milijono. Advokatas neišdrįso jiems pasakyti, jog viso šio turto jie neteks pirmiausia.

Jis privertė Trudę suskaičiuoti vieno mėnesio išlaidas. Tai jai buvo nelyginant danties traukimas be novokaino. Ji mananti, jog susidarytų apie dešimt tūkstančių. Jiedu mėgo prašmatniai pakeliauti, švaistė pinigus taip, kad jokia gyvybės draudimo kompanija niekuomet neįstengtų jų atgauti.

Ji niekur nedirbo. Savo verslo Lencas nė nemanė minėti. Apie tris šimtus tūkstančių, paslėptų viename iš Floridos bankų, jiedu nedrįso prasitarti net savo advokatui.

— Kaip manot, kada iškels ieškinį? — paklausė ji.

— Nepraėjus nė savaitei, — atsakė advokatas.

Iš tikrųjų ieškinys buvo iškeltas kur kas anksčiau. Išgirdę apie Patriko „prisikėlimą“, „Šiaurės draudimo“ kompanijos advokatai pačiame spaudos konferencijos įkarštyje nusileido į raštinę užregistruoti Trudei Lanigan iškelto ieškinio dėl visos dviejų su puse milijono dolerių sumos su palūkanomis ir teismo išlaidomis. Jie reikalavo laikinai areštuoti Trudės, dabar jau nebe našlės, turtą.

Paskui advokatai ieškinį nunešė sukalbamam teisėjui, su kuriuo buvo susitarta iš anksto, ir uždarame, visus reikalavimus atitinkančiame bylos klausyme teisėjas skubos tvarka skyrė areštą visam Trudės turtui. Teisėjas — pripažintas teisininkų bendruomenės narys — puikiai žinojo legendą apie Patriką Laniganą, o Trudei ėmus važinėtis raudonuoju „Rolsroisu“ jo žmona pasijuto paniekinta.

Tuo metu, kai Trudė su Lencu pas advokatą kūrė planus, į Mobilį buvo pristatytas ir apygardos raštinėje užregistruotas jų turto arešto orderis. Po poros valandų, kai verandoje gurkšnodami po pirmąjį kokteilį jiedu liūdnai žvelgė į Mobilio įlankos tolius, teismo antstolis atnešė „Šiaurės tarpusavio pagalbos“ draudimo kompanijos Trudei iškelto ieškinio, turto arešto kopijas ir šaukimą į Biloksio teismą. Be kitų draudimų, čia buvo ir teisėjo įsakymas be jo žinios neišrašyti nė vieno čekio.

7

Advokatas Etanas Replis išėjo iš tamsios savo palėpės, nusiprausė, nusiskuto, įsi lašino vaistų į paraudusias akis ir, atsigėręs stiprios juodos kavos, sėdo į apyšvarį tamsiai mėlyną „Bleizerį“, kurį prisimindavo tik tuomet, kai reikėdavo važiuoti į miestą. Firmoje jis nebuvo jau šešiolika dienų. Niekas jo ten ir nelaukė, o jis bendradarbių taip pat nepasiilgdavo. Iškilus reikalui susirašinėdavo faksu. Rengdavo bylų santraukas, atmintines ir prašymus žmonėms, kurių nekentė. Retkarčiais būdavo priverstas rištis kaklaraištį, nes reikėdavo susitikti su klientu arba kartu su kolegomis dalyvauti kokiame nors varginančiame posėdyje. Jis nekentė firmos, žmonių, net tų, kurių beveik nepažinojo; nekentė tų lentynose išrikiuotų knygų, bylomis apgriozdintų stalų, fotografijomis nukabinėtų kabineto sienų, koridoriuose tvyrančio išsivadėjusios kavos, kopijavimo aparatų, sekretorių kvepalų tvaiko. Nekentė visko.

Tačiau vėlyvą popietę važiuodamas pakrante automobilių kamšatyje vos tramdė šypseną. Sparčiai žingsniuodamas Vje Marše gatve sutiko seną pažįstamą ir jam linktelėjo. Keliais žodžiais persimetė su priimamojo sekretore, kurios nė pavardės neprisiminė, nors mokėjo jai atlyginimą.

Posėdžių salėje knibždėte knibždėjo žmonių: dauguma — advokatai iš kaimyninių firmų, vienas kitas teisėjas, keletas tipų iš teismo rūmų. Buvo jau po penkių, bet visi atrodė pakiliai nusiteikę. Ore plaikstėsi cigarų dūmų kamuoliai.

Salės gale Replis susirado stalelį su stipriaisiais gėrimais, įsipylė viskio ir kuo maloniausiai užkalbino Vitraną. Kitame gale pastatyto stalelio su gaiviaisiais gėrimais niekas tarsi nematė.

— Šitaip visą popietę, — džiūgavo Vitranas, apžvelgdamas būrį žmonių ir klausydamasis linksmo klegesio. — Vos tik išgirdo, tuoj visi sulėkė.

Žinia apie Patriko atsiradimą pasklido žaibiškai. Teisininkai dievina paskalas, jas visaip pagražina ir stulbinamu greičiu perduoda kitiems. Gandų klausomasi, jie renkami, kuriami: dabar jis tesveria vos šešiasdešimt kilogramų, moka penkias užsienio kalbas; atsirado ir pinigai; ne, jie pražuvo amžiams; gyvena kaip paskutinis skurdžius; negali būti, juk pirko didžiulį namą; vienišas; ne, antrąkart vedė ir turi tris vaikus; pinigus rado; ne, niekas nežino, kur jie.

Vos persimetus keliais žodžiais, visos kalbos netrukus nukrypdavo prie pinigų. Tai, kad firma prarado trisdešimt milijonų dolerių, žinojo visi. Draugai ir šiaip smalsuoliai šiandien čia rinkosi išlenkti vieną kitą taurelę — gal nugirs dar kokių įdomių smulkmenų — tačiau visi pokalbiai baigdavosi neišvengiamu: „Po velnių, tikiuosi, kad pinigai atsiras.“