Чак Паланик - Pasprink

Iš anglų kalbos vertė

Aušra Regina Leonavičienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

1 skyrius

Jei ketini visa tai skaityti — nesivargink.

Perskaitęs keletą puslapių — daugiau nebenorėsi. Todėl pamiršk. Eik sau. Bėk, kol dar esi sveikas.

Gelbėkis.

Juk turėtų kažką gero rodyti per televiziją. O jei turi daugiau laisvo laiko, galėtum lankyti vakarinius kursus. Tapti daktaru. Galėtum ką nors nuveikti savo labui. Kur nors pavakarieniauti. Nusidažyti plaukus.

Juk nejaunėji.

Tai, ką čia perskaitysi, pirmiausia išmuš tave iš pusiausvyros. O toliau bus tik blogiau ir blogiau.

Tai tik pasakojimas apie kvailą berniūkštį. Kvaila visiško nulio, kurio net nenorėtum pažinti, istorija. Įsivaizduok tą žiopliuką, ūgiu tau iki juosmens, su kupeta šviesių, perskirtų ir sušukuotų į vieną pusę plaukų. Įsivaizduok šį netikusį šūdžių senoje mokyklinėje nuotraukoje, besišypsantį keliais iškritusiais pieniniais dantimis ir kreivai išdygusiu pirmu nuolatiniu. Įsivaizduok jį, apsirengusį idiotišku mėlynai ir geltonai dryžuotu megztiniu, gautu dovanų gimtadienio proga ir tapusiu mylimiausiu. Įsivaizduok jį, tokį mažiuką, kramtantį savo mėšlinus nagus. Jo mėgstamiausias apavas — sportiniai bateliai, mėgstamiausias valgis — sušiktos dešrelės kukurūzų tešloje.

Įsivaizduok šį prietranką, popietę sėdintį be saugos diržo vogtame mokykliniame autobuse kartu su savo mamyte. Šįkart prie jų motelio stovi policijos automobilis, todėl Mamulė prašvilpia pro šalį šešiasdešimties ar septyniasdešimties mylių per valandą greičiu.

Tai pasakojimas apie kvailą žebenkščiuką, kuris buvo pats kvailiausias žiurkiūkštis, nepakenčiamiausias verksnys ir akiplėša žemėje.

Lopelis.

Mamulė sako: „Turim paskubėti“ ir jie kyla į kalną siauru keliuku, užpakaliniams ratams slysčiojant į šonus. Priekinių žibintų apšviestas sniegas atrodo mėlynas, jis driekiasi nuo kelkraščio iki tamsaus miško.

Mano, kad viskas vyksta dėl jo kaltės. Gaidžiukas.

Mamulė sustabdo autobusiuką uolos papėdėje, todėl žibintų šviesos nukrypsta į jo išblyškusį veidą. Ji sako: „Gali išlipti, bet paltą palik autobuse!“

Įsivaizduok šį neūžaugą, Mamulės pastatytą tiesiai priešais mokyklinį autobusiuką. Šis tariamasis Benediktas Arnoldas tiesiog stovi, žiūrėdamas į akinančias žibintų šviesas, ir leidžia Mamulei per galvą nutraukti jo mėgstamiausią megztinį. Šitas silpnavalis cypliukas tiesiog stovi čia, sniege, pusnuogis, autobuso varikliui burzgiant ir aidui atsimušant į uolas, o Mamulė dingsta kažkur už jo naktyje ir šaltyje. Žibintai jį apakina, o variklio triukšmas nuslopina medžių ošimą. Oras per šaltas, kad būtų galima normaliai kvėpuoti, ir šitas snarglius stengiasi kvėpuoti dvigubai griečiau.

Jis nepabėga. Jis nieko nedaro.

Kažkur už jo nugaros Mamulė sako: „Jokiu būdu neatsisuk.“

Mamulė pasakoja apie kažkada Senovės Graikijoje gyvenusią gražuolę merginą, puodžiaus dukterį.

Kaip visada, kai išeidavo iš kalėjimo ir grįždavo jo pasiimti, vaikis ir Mamulė kiekvieną naktį praleisdavo vis kitame motelyje. Jie maitindavosi tik greitmaisčiu ir kiaurą dieną važiuodavo. Šiandien per priešpiečius vaikis stengėsi greičiau suvalgyti dar karštą dešrainį ir beveik prarijo jį visą, tačiau dešrainis užstrigo gerklėje ir vaikis negalėjo nei kvėpuoti, nei kalbėti, kol Mamulė prilėkė iš kitos stalo pusės.

Abiem rankom apglėbusi jį iš už nugaros, pakėlusi nuo žemės, Mamulė sušnibždėjo:

— Kvėpuok, kvėpuok, po galais.

Vėliau vaikas verkė ir visas restoranas susigrūdo aplink jį.

Tą akimirką atrodė, kad visas pasaulis susirūpinęs tuo, kas nutiko. Visi tie žmonės glėbesčiavo jį ir glostė plaukus. Visi klausinėjo kaip jis jaučiasi.

Atrodė, kad ši akimirka tęsis amžinai. Reikia rizikuoti gyvybe, kad tave mylėtų. Reikia pažvelgti mirčiai į akis, kad būtum išgelbėtas.

— Na štai, — pasakė Mamulė, nušluosčiusi jam burną, — aš padovanojau tau gyvybę.

Tačiau jau kitą minutę padavėja atpažino jį iš senos nuotraukos ant pieno pakelio, ir Mamulė su netikėliu cypliumi lėkė atgal į motelį septyniasdešimties mylių per valandą greičiu.

Grįždami jie išsuko iš greitkelio ir nusipirko skardinę purškiamų juodų dažų.

Ir po tokio beprotiško lėkimo jie sustojo velniaižin kur, pačiame nakties viduryje.

Kažkur už nugaros kvaišas vaikis išgirsta Mamulės purtomo dažų purškiklio barškėjimą, rutuliukas skardinėje trankosi į sieneles, o Mamulė pasakoja kaip Senovės Graikijoje mergina mylėjo vaikiną.

— Bet vaikinas buvo iš kitos šalies ir turėjo grįžti namo, — sako Mamulė.

Pasigirsta šnypštimas ir vaikis užuodžia dažus. Autobusiuko variklio garsas dabar kitoks: jis burzgia greičiau ir garsiau, o ratai iš lėto siūbuoja.

Taigi, paskutinę naktį, kurią mergina ir jos mylimasis praleido kartu, ji atsinešė lempą ir pastatė taip, kad mylimojo šešėlis kristų ant sienos.

Purškiamų dažų šnypštimas nutyla ir vėl pasigirsta. Trumpas sušnypštimas, po to ilgas.

O Mamulė pasakoja kaip mergina apibrėžė savo mylimojo šešėlio kontūrus, kad visada prisimintų, koks jis buvo, užfiksavo paskutinę kartu praleistą akimirką.

Mūsų verksniukas spokso tiesiai į žibintus. Jo akys sudrėksta ir užsimerkęs jis mato spindinčią raudoną šviesą net pro užmerktus vokus.

O Mamulė pasakoja, kad kitą dieną merginos mylimasis išvyko, bet jo šešėlis pasiliko.

Sekundę vaikis žvilgteli už nugaros, kur Mamulė piešia ant uolos jo kvailo šešėlio kontūrus, tik berniukas stovi toliau, todėl jo šešėlis visa galva aukštesnis už motinos šešėlį. Jo liesutės rankos atrodo milžiniškos, trumpos kojytės ištįsusios, sužvarbę petukai išplatėję.

Mamulė sako jam: „Nežiūrėk. Nepajudink nei raumenėlio, nes sugadinsi visą mano darbą!“

Ir kvaišas cypliukas toliau spokso į žibintų šviesas.

Dažų skardinė šnypščia, o Mamulė pasakoja, kad iki graikų nebuvo jokio meno. Štai taip atsirado tapyba. Ji pasakoja, kad merginos tėvas pagal kontūrus sienoje nulipdė jaunuolio figūrą iš molio, ir taip atsirado skulptūra.

Labai rimtai Mamulė jam pasakė:

— Menas niekada negimsta iš meilės.

Taip atsiranda simboliai.

Vaikis tirtėdamas stovi akinančioje šviesoje, stengdamasis nejudėti, o Mamulė tęsia darbą, pasakodama milžiniškam šešėliui, kad kada nors jis perduos žmonėms viską, ką sužinojo iš jos. Kada nors jis bus gydytojas, gelbstintis žmonių gyvybes. Grąžinantis jiems džiaugsmą. Arba tai, kas yra geriau už džiaugsmą — ramybę.

Jis bus gerbiamas.

Vieną gražią dieną.

Net žinodamas, kad Velykų Zuikutis yra išgalvotas. Net ir žinodamas tiesą apie Kalėdų Senelį, Dantukų Fėją ir Šventąjį Kristoforą, susipažinęs su Niutono fizika ir Nilso Boro atomo modeliu, šitas kvailas vaikis vis tiek tikėjo Mamule.