Чак Паланик: Pasprink

Prineša man prie lūpų stiklinę vandens ir sako: Ššššš. Jie guodžia, kad viskas jau praėjo.

49 skyrius

Aplink Denio pilį būriuojasi koks tūkstantis žmonių, kurių aš neprisimenu, tačiau jie manęs niekada nepamirš.

Jau beveik vidurnaktis. Dvokiantis, tapęs našlaičiu, bedarbis ir nemylimas prasibraunu per minią iki Denio, stovinčio jos viduryje, ir sakau: „Sveikas, biče.“

Denis atsako: „Sveikutis!“ Jis stebi minią žmonių su akmenimis rankose.

Sako: „Tau tikrai nereikėtų čia būti!“

„Kai mus parodė per televiziją, — pasakoja Denis, — visą dieną besišypsantys žmonės čia neša akmenis. Nuostabius akmenis. Tokius puikius akmenis, kad net sunku patikėti. Atskeltus granito ir vulkaninio bazalto luitus. Nušlifuotus smiltainio ir kalkakmenio blokus. Eina vienas paskui kitą, nešdamiesi skiedinį, kastuvėlius, menteles!“

Ir visi kaip vienas užduoda tą patį klausimą: „O kur Viktoras?“

Čia prisirinko tokia daugybė žmonių, kad nėra vietos net pajudėti. Visi nori man asmeniškai perduoti akmenis. Šie vyrai ir moterys visą laiką klausinėjo Denį ir Betę, ar man viskas gerai.

Jie sako, kad laidoje atrodžiau siaubingai.

Ir visa tai dėl vieno asmens, kuris pasiskelbė didvyriu. Gelbėtoju, kuris restorane išgelbėjo Viktorui gyvybę.

Išgelbėjo gyvybę man.

Čia puikiai tinka posakis „parako statinaitė“.

Ir galų gale, kažkieno didvyriškas poelgis tapo visų čia esančių pagrindine pokalbių tema. Net ir tamsoje gali įžiūrėti virš minios apsireiškimo švytėjimą. Visada yra nematoma riba tarp tų, kurie šypsosi ir tų, kurie nesišypso.

Tarp tų, kurie jaučiasi esą didvyriais, ir tų, kurie žino tiesą.

Jei nuvertinsi žmonių akyse tai, dėl ko jie jaučia pasididžiavimą, jie sutriks. Iš gelbėtojų virtę kvailiais, gali kvaištelėti.

„Tau reikėtų dingti iš čia, biče“, — sako Denis.

Minia tokia milžiniška, kad net nematyti Denio statinio — nei kolonų, nei sienų, nei statulų, nei laiptų. Kažkas šaukia: „Kur Viktoras?!“

Kitas žmogus rėkia: „Norim Viktoro Mančinio!!!“

Aš tikrai šito nusipelniau. Baudžiamojo būrio. Šitos superdidelės šeimos.

Kažkas įjungia automobilio žibintus ir aš atsiduriu priešais sieną jų šviesoje.

Mano šešėlis grėsmingai iškilęs virš minios.

Esu tik save apgaudinėjantis nevykėlis stuobrys, kuris tikėjo, kad galima užsidirbti kiek reikia, žinoti, kiek reikia, turėti, kiek reikia, bėgti tokiu greičiu, kokiu reikia, ir pakankamai gerai pasislėpti. Dulkintis kiek nori.

Tarp savęs ir automobilio žibintų matau tūkstantinės beveidės minios kontūrus. Visiems šiems žmonėms atrodo, kad mane myli. Jie galvoja, kad sugrąžino man gyvenimą. Jų gyvenimo legenda išsisklaidė ore. Pakyla ranka, laikanti akmenį, ir aš užsimerkiu.

Nekvėpuoju, todėl iššoka kaklo venos. Veidas parausta, iškaista.

Kažkas dunksteli man prie kojų. Akmuo. Dunksteli dar vienas akmuo. Tuzinas. Dar šimtas dunkstelėjimų. Akmenys skyla ir dreba žemė. Aplink mane trupa akmenys, o visi rėkia.

Šventojo Manęs kankinystė.

Mano akys užmerktos ir sudrėkusios, žibintai šviečia raudonai pro akių vokus, pro mano kūną ir kraują. Akių drėgmė.

Dar daugiau dunksėjimų. Žemė dreba ir žmonės šaukia iš visos gerklės. Dar daugiau trinksėjimų ir dūžių. Dar daugiau prakeiksmų. Ir staiga viskas nutyla.

Sakau Deniui: „Draugeli?

Vis dar užsimerkęs, šniurkšteliu nosimi ir prašau: „Pasakyk, kas čia vyksta?

Kažkoks švelnus, medvilninis ir nelabai skaniai kvepiantis daiktas priglunda prie nosies ir Denis sako: „Pūsk, biče?

Visi dingę. Beveik visi.

Denio pilis, jos sienos sugriautos, akmenys išvartyti ir išmėtyti kur pakliuvo. Kolonos nuverstos. Kolonados. Pjedestalai apversti aukštyn kojom. Statulos sudaužytos. Išmėtyti akmenys ir skiedinys, skalda išbarstyta kieme, ja užpilti fontanai. Net medžiai aplaužyti į juos pataikiusių akmenų. Apdaužyti laiptai niekur nebeveda.

Betė sėdi ant didžiulio akmens ir žiūri į sudaužytą savo statulą, kurią buvo padaręs Denis. Ne tokią, kokia buvo iš tiesų, bet tokią, kokią matė jis. Tokią gražią, kokia jam atrodė. Tobulą. O dabar sudaužytą.

Klausiu, ar tai žemės drebėjimo pasekmės.

O Denis sako: „Tu beveik teisus, bet tai buvo truputei į kitoks Dievo valios pasireiškimas.“

Nebuvo likę akmens ant akmens.

Denis nusišnypščia ir sako: „Dvoki šūdu, bičeli?

Negaliu išvykti iš miesto iki tyrimo pabaigos, sakau jam. Policijos nurodymas.

Žibintų šviesoje matau vieno žmogaus kontūrus. Tik sulinkusį juodą siluetą, apšviestą žibintų šviesos, kol išvažiuoja visi ten stovėję automobiliai.

Mėnulio šviesoje Denis, Betė ir aš stengiamės įžiūrėti, kas tas pasilikęs asmuo.

Tai Peidž Maršai. Jos baltas gydytojos chalatas purvinas, rankovės užraitytos aukštyn. Aplink riešą plastikinė apyrankė. Šlepetės šlapios ir jai einant skleidžia cypiantį garsą.

Denis žengia į priekį ir sako jai: „Atleisk, bet čia ką tik įvyko klaikus nesusipratimas?

Šūkteliu, kad jis klysta, viskas buvo puiku. Čia visai ne tai, ką jis galvoja.

Peidž prieina arčiau ir ištaria: „Na, aš vis dar čia.“ Jos juodi plaukai susitaršę, mažos juodos sraigutės nebėra, akys patinusios ir paraudusios, ji šniurkščioja nosimi, gūžteli pečiais ir sako: „Manau, tai reiškia, kad aš pamišusi.“

Mes visi nuleidę akis žemyn, į išmėtytus akmenis, tik akmenis, rudus, niekuo neypatingus luitus.

Viena kelnių klešnė vis dar drėgna ir smirda šūdais, todėl patraukiu koją toliau ir sakau: „Na, panašu, kad aš jau nieko nebeišgelbėsiu.“

„Taip, aha..? — Peidž pakelia vieną ranką ir klausia: „Kaip manai, galėtum nuimti šitą apyrankę?“

Atsakau, kad galim pamėginti.

Denis koja spardo suvirtusius akmenis, ridena juos ir galiausiai pasilenkęs pakelia vieną. Betė nueina jam padėti.

Mes su Peidž tiesiog žiūrime vienas į kitą, į tikruosius mus. Pirmą kartą.

Galime nugyventi gyvenimą leisdami pasauliui nuspręsti, kas esame iš tiesų.

Sveiko proto ar pamišėliai. Šventieji ar seksoholikai. Didvyriai ar aukos. Leisdami, kad istorija nuspręstų — geri mes ar blogi.

Leisdami, kad praeitis nulemtų mūsų ateitį.

Arba mes patys galime nuspręsti.

O gal toks mūsų darbas — sukurti kažką geresnio.

Medžiuose suburkuoja karvelis. Jau tikriausiai vidurnaktis.

Denis sako: „Ei, mums čia praverstų pagalba.“

Peidž eina pas juos, einu ir aš. Keturiese rankomis kapstomės po akmenų krūvą. Tamsoje apima jausmas, netikėtas, šaltas ir amžinas, kai mes visi keturi stengiamės sukrauti akmenis vieną ant kito.

„Ar žinai pasakojimą apie antikinės Graikijos merginą?“ — klausia Peidž.

Kuri nupiešė savo prarasto mylimojo kontūrą? Sakau, kad taip, žinau.

O ji sako: „Žinai, vėliau užmiršo jį ir išrado sienų tapetus?

Truputį šiurpoka, bet mes esam piligrimai, savo laikmečio kvaileliai, besistengiantys susikurti savą alternatyvią tikrovę. Pastatyti pasaulį iš akmenų ir chaoso.

Aš nežinau, kas bus toliau.

Po visos šitos suirutės mes atsidūrėme neaišku kur vidury nakties...

O gal visai ir nereikia nieko žinoti.

Vieta, kur dabar stovime — griuvėsiuose, tamsoje, ir tai, ką dabar statome — tai gali būti kas tik nori.

PABAIGA