Чак Паланик: Pasprink

Rudas, blizgantis pudingas lieka ant liežuvio. Ji greitai mirksi, liežuviu nustumia pudingą į žandus ir sako: „Oi, Viktorai, tu žinai?

Kišdamas dar penkiasdešimt kalorijų jai į burną raminu: „Nesijaudink. Tiesiog ryk?

Pilna burna šokolado ji kalba: „Visą laiką galvoju, kad tai, ką padariau, yra siaubinga?

„Tu suteikei man gyvybę“, — sakau aš.

Nusukdama galvą nuo dar vienos porcijos pudingo, nuo manęs, sako: „Man reikėjo Jungtinių Valstijų pilietybės?

Pavogta apyvarpė. Relikvija.

Raminu, jog tai nesvarbu.

Pasilenkęs įkišu dar vieną šaukštelį jai į burną.

Denis sako, kad galbūt antrasis Kristaus apsireiškimas nėra Dievo valia. Gal Dievas leido žmonėms patiems susikurti galimybę susigrąžinti Kristų. Tikriausiai Dievas norėjo, kad mes patys susikurtume savo išganytoją, kai būsime tam pasirengę. Kai mums labiausiai jo reikės. Denis sako, jog galbūt mes patys turime sukurti savąjį mesiją.

Kad išsigelbėtume.

Dar penkiasdešimt kalorijų keliauja į burną.

Galbūt net menkiausios pastangos gali padėti sukurti stebuklą.

Dar vienas šaukštelis rudos masės patenka burnon.

Ji atsisuka į mane, akys atrodo susiaurėjusios dėl raukšlių aplink jas. Lūpų kampučiai išteplioti šokoladu. Ir sako: „Apie ką, po velnių, čia šneki?“

Aš atsakau: „Žinau, kad esu Jėzus Kristus?

Ji išpučia akis, o aš tuo metu įkišu dar vieną šaukštelį jai į burną.

„Žinau, kad iš Italijos atvažiavai pastojusi nuo šventos apyvarpės?“

Dar porcija pudingo.

„Žinau, kad parašei visa tai dienoraštyje itališkai, kad aš negalėčiau perskaityti?

Įkišu jai į burną dar pudingo.

Kalbu toliau: „Dabar žinau savo kilmę. Žinau, kad esu mylintis ir rūpestingas?

Įkišu jai į burną dar pudingo.

„Ir žinau, kad galiu tave išgelbėti“, — sakau.

Mamulė žiūri į mane. Akys pilnos begalinio supratimo ir užuojautos, ji ištaria: „Kokį šūdą čia mali?“

Ji sako: „Pavogiau tave iš vežimėlio Vaterlo miestelyje Ajovoje. Norėjau apsaugoti nuo tokio gyvenimo, kuris tavęs laukė?

Motinystė — tai opiumas liaudžiai.

Taip pat žr. Denis su vaikišku vežimėliu, pilnu vogtų smiltainio gabalų.

Ji sako: „Aš tave pagrobiau?

Vargšelė pasimetusi, pamišusi moterėlė, ji pati nežino, ką šneka.

Sumaitinu dar penkiasdešimt kalorijų.

„Nieko, nieko, — sakau, — daktarė Maršai perskaitė tavo dienoraštį ir papasakojo man tiesą?

Įkišu jai į burną dar rudojo pudingo.

Ji pražioja burną, norėdama kažką pasakyti ir aš įkišu dar vieną šaukštelį.

Jos akys išsiplečia ir ašaros nusirita skruostais.

„Viskas gerai, aš tau atleidžiu, — sakau. — Myliu tave ir atėjau tavęs išgelbėti?

Tiesdamas dar vieną šaukštelį, sakau: „Tau tereikia tik praryti?

Jos krūtinė pakyla ir rudas pudingas burbuliuodamas išteka pro nosį. Akys persiverčia, oda pamėlynuoja. Krūtinė pakyla dar kartą.

Aš sakau: „Mama?“

Jos rankos dreba, o atkraginta galva susmenga į pagalves. Krūtinė išsipučia ir burnoje esanti ruda masė subėga atgal į gerklę.

Veidas ir rankos dar labiau pamėlsta. Užverstos akys pabąla. Viskas aplink pakvimpa šokoladu.

Paspaudžiu mygtuką, kviesdamas slaugę.

Raminu ją: „Be panikos.“

Sakau: Atleisk man. Atleisk man. Atleisk man. Atleisk man...

Drebančiomis rankomis ji stveriasi už gerklės. Aš panašiai atrodydavau viešai springdamas.

Atsiranda daktarė Maršai, kuri stovi kitoje lovos pusėje, viena ranka prilaikydama Mamulės galvą. Kita ranka valo pudingą jai iš burnos. Peidž sako man: „Kas atsitiko?“

Aš stengiausi išgelbėti. Ji nesuvokė tikrovės, nebeprisiminė, kad esu mesijas. Atėjau jos gelbėti.

Peidž pasilenkia ir įpučia oro Mamulei į burną. Išsitiesia. Dar kartą įpučia oro, vėl išsitiesia, ir kas kartą Peidž burna vis labiau išsiterlioja pudingu. Šokoladas. Mes visi juo kvėpuojame.

Tebelaikydamas pudingo indelį vienoje rankoje, o šaukštelį kitoje sakau: „Viskas gerai. Aš galiu tai padaryti. Kaip su Lozoriumi. Esu jau tai daręs anksčiau?

Ištiesiu rankas virš jos besikilnojančios krūtinės.

Sakau: „Ida Mančini. Įsakau tau gyventi?

Daranti dirbtinį kvėpavimą Peidž pasižiūri į mane, jos veidas ištepliotas ruda mase. Prataria: „Įvyko nedidukas nesusipratimas?

Peidž pasilenkia ir ištiesia rankas šalia manųjų. Ji spūsčioja rankomis Mamulės krūtinę. Širdies masažas.

Sakau: „Tai tikrai nebūtina. Aš esu Kristus?

Peidž šnibžda: „Kvėpuok. Kvėpuok, po galais?

Ir iš chalato viršutinės kišenėlės jai ant rankos užkrenta plastikinė paciento apyrankė.

Tai įvyksta tuo metu, kai staiga liaujasi visi kilnojimaisi, gaikčiojimai, rankų trūkčiojimai.

NAŠLYS nėra tinkamiausias žodis, tačiau jis pirmasis ateina į galvą.

44 skyrius

Mano Mamulė mirė, o Peidž Maršai yra tikra lunatikė. Viską, ką pasakojo, ji prasimanė. Tai, kad esu, oi, nebegaliu net ištarti, Jis. Taip pat ir tai, kad mane myli.

Na, gerai jau, kad patinku jai.

Kaip ir tai, kad esu gimęs būti geru, maloniu žmogumi. Nesu toks.

Ir jeigu motinystė — naujasis Dievas, vienintelė dar mums likusi šventybė, vadinasi, aš nužudžiau Dievą.

Tai vadinama jamais vu. Prancūziškai tai reiškia deja vu priešingybę, kai viskas atrodo nepažįstama, nesvarbu, kaip gerai manai visa tai žinąs.

Dabar viskas, ką galiu padaryti, eiti į darbą ir šlaistytis po Dansboro koloniją dar ir dar kartą viską išgyvendamas iš naujo. Uosti šokolado kvapą, įsigėrusį į pirštus. Esu įstrigęs toje akimirkoje, kai Mamulės širdis liovėsi plakti ir iškritusi plastikinė apyrankė įrodė, kad Peidž yra ligonė. Kad Peidž, o ne Mamulė gyveno iliuzijų pasaulyje.

Aš gyvenau iliuzijų pasaulyje.

Tą akimirką Peidž pakėlė akis nuo betvarkės, nuo šokoladu ištepliotos lovos ir pasakė:

— Bėk. Eik iš čia. Tiesiog dink.

Taip pat žr. Valsas „Žydrasis Dunojus“.

Galėjau tik spoksoti į jos apyrankę.

Peidž apėjo aplink lovą, sugriebė mano ranką ir pasakė:

— Tegu galvoja, kad tai mano darbas.

Ji nutempė mane link durų kalbėdama: „Tegu galvoja, kad ji tai pati padarė.“

Nužvelgė koridorių ir pasakė:

— Nuvalysiu tavo pirštų atspaudus nuo šaukštelio ir įdėsiu jai į ranką. Pasakysiu, kad pudingą palikai vakar.

Mums einant pro šalį visos durys užsirakindavo. Tai dėl jos apyrankės.

Peidž parodė į lauko duris ir pasakė, kad negali prieiti arčiau, nes jos neatsidarys.

Ištarė: „Tavęs čia šiandien nebuvo. Supratai?“

Ji daug ko prišnekėjo, bet nepasakė nieko svarbaus.

Aš nesu mylimas. Neturiu gražios sielos. Nesu geras, dosnus žmogus. Nieko neišgelbėjau.

Viskas pasirodė esą netikra, o ji — tik pamišėlė.

„Aš tiesiog ją nužudžiau“, — sakau.

Moteris, kuri ką tik mirė, kurią aš uždusinau šokoladu — ji net nebuvo mano motina.

„Tai buvo nelaimingas atsitikimas“, — sako Peidž.

O aš pratariu: „Kaip galiu tuo patikėti?“

Man išėjus, kažkas surado kūną, nes išgirdau pranešimą: „Sesele Remington, ateikite į 158-ą kambarį. Sesele Remington, skubiai ateikite į 158-ą kambarį.“

Aš net nesu italas.

Aš esu našlaitis.

Blaškausi po Dansboro koloniją kartu su išsigimėliais viščiukais, narkomanais gyventojais ir iškylaujančiais vaikais, kurie tiki, kad šita nesąmonė turi kažką bendra su tikra praeitimi. Čia nėra nieko tikroviško. Gali apsimetinėti. Gali gyventi iliuzijomis, bet neįmanoma atkurti ko, kas praėjo.