Чак Паланик - Pasprink

Здесь есть возможность читать онлайн «Чак Паланик - Pasprink» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Obuolys, Жанр: на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Pasprink: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Pasprink»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Viktoras Mančinis, iš medicinos studijų išmestas vaikinas, sukūrė planą, kaip gauti pinigų Alzhaimerio liga sergančios motinos priežiūrai: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų". Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai ir antrojo „gimtadienio" atvirukai... Kai neužspringinėja, Viktoras su grupele nevykėlių ir narkomanų dirba Kolonijinio laikotarpio parke, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus (kad patenkintų savo žalingą įprotį) ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Ir viskas tik tam, kad herojus atrastų save.

Pasprink — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Pasprink», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Taip pat žr. Dansboro kolonija.

Taip pat žr. Seksoholikai.

Aš neklausiu, ar jie nebandė persikelti į 2556 metus ieškoti Peidž Maršai.

Pasirausęs kišenėje randu dešimties centų monetą. Praryju ją.

Kišenėje randu sąvaržėlę. Praryju ir ją.

Kol detektyvai skaito Mamulės dienoraštį, dairausi aplinkui ko nors didesnio, ką galėčiau praryti.

Jau tiek metų paspringinėju. Dabar tai turėtų būti nesunku.

Pasigirsta beldimas į duris ir man atneša pietus ant padėklo. Mėsainį lėkštelėje. Servetėlę. Pomidorų padažo butelį. Dėl tų pojūčių žarnyne, deginimo ir skausmo, esu išbadėjęs, bet negaliu nieko valgyti.

Jie klausia: „Kas parašyta tame dienoraštyje?“

Išvynioju mėsainį. Atidarau pomidorų padažo butelį. Privalau valgyti, kad nemirčiau badu, bet esu prisiėdęs kitokio šūdo.

Jis parašytas itališkai, sakau.

Skaitinėdami detektyvai klausia: „O kas čia, atrodo, panašu į žemėlapius? Visi šitie piešiniai?“

Keista, bet visai pamiršau apie juos. Tuos žemėlapius, kuriuos nupiešiau, kai buvau mažas kvailas lengvatikis šiknius. Matot, Mamulė pasakė, kad galiu iš naujo sukurti pasaulį, kad manyje slypi galia. Jog nebūtina pasaulį suvokti tokį, koks jis yra, su padalinta nuosavybe ir valdymu. Galiu jį susikurti tokį, kokį tik noriu.

Štai kokia ji buvo pamišusi.

O aš tikėjau.

Susikišu butelio kamštelį į burną. Ir praryju.

Kitą akimirką mano kojos trūkteli taip greitai, kad kėdė perlekia per mane. Rankos graibo aplink gerklę. Spoksau užvertęs akis į dažytas lubas. Smakras atvimpa.

Detektyvai jau pašokę nuo kėdžių.

Negaliu kvėpuoti, todėl kaklo venos iššoka. Veidas parausta, įkaista. Prakaitas išpila kaktą, teka nugara. Rankomis stipriai spaudžiu gerklę.

Aš negaliu nieko išgelbėti nei kaip gydytojas, nei kaip sūnus. Kadangi negaliu nieko išgelbėti, negaliu išsigelbėti ir pats.

Dabar esu našlaitis. Esu bedarbis ir manęs niekas nemyli. Man skauda vidurius ir vis tiek mirsiu, nesvarbu nuo ko.

Todėl reikia suplanuoti savo mirtį.

Nes kartą peržengęs ribą, nebegali sustoti.

Ir nėra galimybės pabėgti nuo nuolatinio bėgimo. Savęs apgaudinėjimo. Pasipriešinimo vengimo. Neišnaudotų galimybių. Kvailysčių. Televizijos. Neigimo.

Detektyvai atplėšia akis nuo dienoraščio ir vienas jų sako: „Nepanikuokit. Čia tai, kas aprašyta geltonajame sąsiuvinyje. Jis apsimetinėja?

Jie stovi ir stebi mane.

Suspaudęs rankomis gerklę negaliu kvėpuoti. Graudžiai verkiantis kvailutis mažas berniūkštis.

Kaip toji moteris, pilna burna šokolado. Moteris, kuri nebuvo mano mama.

Pirmą kartą, kiek galiu prisiminti, pajuntu ramybę. Ne džiaugsmą. Ne liūdesį. Ne nerimą. Ne pasipriešinimą. Tiesiog visos mano smegenų dalys nustojo funkcionuoti. Smegenų žievė. Smegenėlės. Štai kur slypi mano problemos.

Aš supaprastinu save.

Kažkur tobuloje pusiaukelėje tarp laimės ir liūdesio.

Nes kempinėms blogų dienų nebūna.

47 skyrius

Vieną rytą mokyklinis autobusiukas sustojo kelkraštyje ir įmotei mojuojant ranka kvailas berniūkštis įlipo į jį. Jis buvo vienintelis keleivis, ir autobusas pralėkė pro mokyklą šešiasdešimties mylių per valandą greičiu. Autobusiuką vairavo Mamulė.

Tai buvo paskutinis kartas, kai sugrįžo jo pasiimti.

Sėdėdama už didžiulio vairo ir stebėdama jį veidrodėlyje, tarė:

— Nustebsi, kaip lengva tokį autobusiuką išsinuomoti.

Pasuko į greitkelį ir pasakė:

— Turime kokias šešias valandas, kol autobusų kompanija praneš apie vagystę.

Autobusas riedėjo greitkeliu, miestas vis tolo, ir kai pro šalį pradėjo šmėkščioti tik pavieniai namai, Mamulė liepė jam persėsti greta. Ji iš rankinės išsitraukė raudoną dienoraštį ir sulankstytą žemėlapį.

Viena ranka Mamulė išlankstė ir pasitiesė žemėlapį ant vairo, kita nuleido lango stiklą. Vairą ji laikė keliais. Akimis vedžiojo nuo žemėlapio į kelią.

Tada suglamžė žemėlapį ir išmetė pro langą.

Visą tą laiką kvailas berniūkštis ramiai sėdėjo.

Ji paprašė dienoraščio.

Kai pabandė jai paduoti, pasakė:

— Ne. Atversk naują puslapį.

Ji liepė surasti rašiklį pirštinių skyrelyje ir kuo greičiau, nes tuoj privažiuos upę.

Kelias bėgo pro namus, ūkius, medžius ir po kelių akimirkų jie atsidūrė ant tilto per upę, kuri tekėjo abiejose autobusiuko pusėse.

— Greičiau, — pasakė Mamulė. — Piešk upę.

Tarsi jis būtų ką tik atradęs šią upę, tarsi būtų ką tik atradęs ištisą pasaulį, ji liepė nupiešti naują žemėlapį, pasaulio žemėlapį pačiam sau. Asmeninį nuosavą pasaulį.

— Nenoriu, kad tu pasaulį suvoktum tokį, koks tau pateikiamas, — pasakė.

Ji kalbėjo:

— Noriu, kad jį sukurtum, jog įgytum tokių įgūdžių. Susikurti savo pasaulį. Savas teisines normas. Noriu pamėginti tave to išmokyti.

Berniukas jau surado rašiklį, ir ji liepė knygelėje nupiešti upę. Nupiešti upę ir priešaky stūksančius kalnus. Liepė sugalvoti jiems pavadinimus. Ir ne jau žinomais žodžiais, o sukurti savus, naujus žodžius, kuriais dar nieko nėra pavadinta.

Susikurti savus simbolius.

Įsikišęs rašiklį į burną, su dienoraščiu ant kelių, mažas berniukas kiek pagalvojo ir visa tai nupiešė.

Ir, kvailiausia, kad berniukas pamiršo apie tai. Prisiminė tik tada, kai policijos detektyvai surado šitą žemėlapį. Tuomet prisiminė visa tai nupiešęs. Kad sugebėjo tai padaryti, turėjo tokią galią.

Mamulė pažiūrėjo į šį žemėlapį pro galinio vaizdo veidrodėlį ir pasakė:

— Puiku.

Žvilgtelėjo į laikrodį ir paspaudė greičio pedalą, padidinusi greitį ji paragino:

— Dabar visa tai užrašyk. Nupiešk upę naujame žemėlapyje. Ir būk pasirengęs, nes dar daug kam reikės suteikti vardus.

Sakė:

— Nes liko tik viena neištirta teritorija — neapčiuopiamas minčių, pasakojimų, muzikos, meno pasaulis.

Aiškino:

— Nes niekas nėra toks tobulas realybėje, kokį jį matai vaizduotėje.

Ji tarė:

— Nes aš negalėsiu amžinai būti šalia, kad paraginčiau.

Bet tiesa yra tokia, kad vaikis visai nenorėjo prisiimti atsakomybės už save, už savo pasaulį. Tiesa ta, kad kvailas mažas šiknius jau planavo surengti spektaklį artimiausiame restorane, kad Mamulę suimtų ir ji dingtų iš jo gyvenimo visiems laikams.

Jam teko rinktis tarp saugumo, tikrumo, pastovumo ir jos, ir jis jau buvo pasirinkęs.

Laikydama vairą keliais Mamulė ištiesė rankas ir suspaudė jo pečius sakydama: „Ko norėtum priešpiečiams?“

Tai turėjo nuskambėti visai nekaltai, todėl berniūkštis atsakė:

— Dešrainių kukurūzinėje bandelėje.

48 skyrius

Jau kitą minutę kažkieno rankos apkabina mane iš nugaros. Kažkuris policijos detektyvas stipriai suspaudžia, įremia kumščius po šonkauliais ir, kvėpuodamas tiesiai į ausį, sako: „Kvėpuok. Kvėpuok, velniai tave griebtų. Viskas bus gerai.“

Dvi rankos mane apkabina, atkelia nuo žemės ir kažkieno balsas šnibžda: „Tuoj viskas praeis?

Pilvo srities suspaudimas.

Kažkas plekšteli man per nugarą taip, kaip gydytojai plekšteli naujagimiui, ir iš gerklės išlekia butelio kamštelis. Iš vidurių su garsu išsiveržia oras ir du guminiai rutuliukai nurieda klešne žemyn, o paskui juos ir visas ten buvęs šūdas.

Mano intymusis asmeninis gyvenimas paviešinamas.

Nebelieka ko slėpti.

Beždžionė su kaštonais.

Kitą sekundę sudrimbu ant grindų. Kūkčioju, o kažkas pasakoja, kaip dabar viskas yra puiku. Aš esu gyvas. Jie mane išgelbėjo. Aš vos nenumiriau. Jie glaudžia mano galvą prie krūtinių ir sūpuodami sako: „Nusiramink?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Pasprink»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Pasprink» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Чак Паланик - Удушие
Чак Паланик
Чак Паланик - Колыбельная
Чак Паланик
Чак Паланик - Сочини что-нибудь
Чак Паланик
Чак Паланик - До самых кончиков
Чак Паланик
Чак Паланик - Обреченные
Чак Паланик
libcat.ru: книга без обложки
Чак Паланик
Чак Паланик - Удушье
Чак Паланик
Чак Паланик - Невидимки
Чак Паланик
Чак Паланик - Кто все расскажет
Чак Паланик
Чак Паланик - Невидими изчадия
Чак Паланик
Чак Паланик - Рождение звука
Чак Паланик
Отзывы о книге «Pasprink»

Обсуждение, отзывы о книге «Pasprink» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x