Чак Паланик: Pasprink

Kaladės miesto aikštės viduryje — tuščios. Ursula praeina pro mane vedina karve, abi prakvipusios kvaišalais. Net karvės akys apsiblaususios ir pasruvusios krauju.

Čia visada ta pati diena, kiekvieną dieną, ir tai savotiškai patogu. Kaip televizijos šou, kur tie patys žmonės gyvena toje pačioje negyvenamoje saloje keletą sezonų iš eilės ir visai nepasensta, tik ant jų veidų atsiranda vis daugiau grimo.

Toks visas tau dar likęs gyvenimas.

Prabėga gauja klykiančių ketvirtokų. Paskui juos bėga vyras ir moteris. Vyras rankoje laiko geltoną sąsiuvinį ir pribėgęs klausia: „Jūs esate Viktoras Mančinis?“

Moteris atsako: „Tai jis.“

Vyras pakelia sąsiuvinį ir klausia: „Jūsų?“

Tai mano ketvirtojo žingsnio seksoholikų grupėje užrašai, mano pilna ir negailestinga moralės inventorizacija. Seksualinio gyvenimo dienoraštis. Jame suskaičiuotos visos mano nuodėmės.

Moteris sako: „Na, ką?“ Vyrui, laikančiam sąsiuvinį, taria: „Tuoj pat jį suimkite.“

Vyras klausia: „Ar pažįstate Šv. Antano slaugos ir priežiūros centro pacientę Evą Miuler?“

Voverė Eva. Ji tikriausiai matė mane šį rytą ir papasakojo, ką padariau. Nužudžiau savo Mamulę. Na, gerai, ne savo mamą. Tą seną moterį.

Vyras sako: „Viktorai Mančini, jūs suimamas kaip įtariamasis išprievartavimu!“

Mergina su fantazija. Tikriausiai ji parašė skundą. Mergina, kurios rausvo šilko patalus aš sugadinau. Gvena.

Aš sakau: „Bet ji pati prašė išprievartauti. Tai buvo jos mintis!“ Moteris sako: „Meluoja. Jis šmeižia mano motiną!“

Vyras pradeda vardinti mano teises.

O aš klausiu: „Gvena yra jūsų motina?“

Vien tik pamatęs jos odą iš karto pasakytum, kad ši moteris vyresnė už Gveną dešimčia metų.

Tikriausiai šiandien visas pasaulis išsikraustė iš proto.

O moteris rėkia: „Mano motina yra Eva Miuler! Ji sakė, kad tu pasiguldei ją ir pasakei, kad tai toks slaptas žaidimas!!!“

Štai kaip.

„A, ji, — sakau. — Pagalvojau, kad kalbat apie kitą išprievartavimą!“

Vyras nutyla vidury žodžio ir klausia: „Ar klausotės, ką sakau apie jūsų teises?“

Viskas parašyta geltonajame sąsiuvinyje, sakau jam. Viskas, ką esu padaręs. Prisipažįstu dėl visų pasaulio nuodėmių. „Matot, — sakau, — aš tikrai kurį laiką galvojau esąs Jėzus Kristus!“

Iš užpakalinės kišenės vyras išsitraukia antrankius.

Moteris sako: „Devyniasdešimties metų senutę išprievartauti gali tik beprotis?

Nutaisau įžūlią išraišką ir sakau: „Šneki rimtai?“

O ji šaukia: „Nori pasakyti, kad mano mama nepatraukli?“

Vyras uždeda antrankius man ant riešo, apsuka ir surakina abi rankas už nugaros sakydamas: „Gal nueikime į ramią vietelę ir viską išsiaiškinkime?“

Aš esu suimamas visų Dansboro kolonijos nevykėlių akivaizdoje, visų tų narkomanų, išsigimusių viščiukų, vaikų, manančių, kad čia galima ko nors išmokti ir Jo Didenybės Kolonijos Gubernatoriaus Čarlio akivaizdoje. Panašu į Denio bausmę kaladėje, tik viskas vyksta iš tikrųjų.

Kitaip sakant, noriu visiems parodyti, kad ir jie niekuo nesiskiria nuo manęs.

Visi čia esantys yra suimti.

45 skyrius

Prieš man išeinant iš Šv. Antano centro, paskutinę minutę prieš uždarant duris ir pasileidžiant bėgti, Peidž mėgino pasiaiškinti.

Taip. Ji dirbo gydytoja. Kalbėjo greitai berdama žodžius. Dabar čia yra pacientė. Ji vis spūsčiojo savo rašiklį. Tikrai dirbo gydytoja genetike, o čia pateko tik dėl to, kad pasakė tiesą. Nenorėjo manęs įskaudinti. Jos burna vis dar išterliota pudingu. Ji tik stengėsi dirbti savo darbą.

Koridoriuje tą paskutinį kartą, kai matėmės, Peidž patraukė mane už rankovės, kad atsisukčiau, ir pasakė:

— Turi tuo patikėti.

Ji išpūtė akis taip, kad pro baltymą vos buvo matyti rainelės, o mažytė plaukų sraigutė buvo beveik išsileidusi.

Ji — gydytoja, genetikos specialistė. 2556 metais. O čia atkeliavo laiku, kad galėtų pastoti nuo šiuo istoriniu laikotarpiu gyvenančio vyro. Kad galėtų išsaugoti ir pateikti genetinį pavyzdį. Jiems reikėjo pavyzdžio, norint sukurti vaistus nuo maro. 2556 metais. Tai nebuvo pigi ir lengva kelionė. Kelionės laiku panašios į dabartinio laikotarpio keliones į kosmosą. Brangus lošimas ir jeigu ji grįš nepastojusi, be užsimezgusio embriono, kitos kelionės nebus rengiamos.

Dabar, apsivilkęs 1734 metų kostiumą ir susilenkęs dvigubas nuo skausmo žarnyne, aš vis dar galvoju apie jos tipiško vyro apibūdinimą.

— Mane čia uždarė tik todėl, kad pasakiau žmonėms tiesą apie save, — pasakė. — O tu buvai vienintelis pasiekiamas vaisingas vyras.

Taip, atsakiau, dabar viskas daug aiškiau. Tiesiog tobulai prasminga.

Ji tik norėjo pranešti, kad šį vakarą turi sugrįžti atgal į 2556 metus. Mes matomės paskutinį kartą, ir ji tik norėjo pasakyti, kad yra man dėkinga.

— Esu tau labai dėkinga, — pasakė, — ir tikrai tave myliu. Stovėdamas koridoriuje, apšviestas ryškios už langų tekančios saulės šviesos, aš ištraukiau juodą rašiklį iš jos chalato kišenėlės.

Ji stovėjo taip, kad šešėlis krito ant sienos, ir aš pradėjau piešti jo kontūrus.

Peidž Maršai paklausė:

— Kodėl taip darai?

Taip atsirado dailė.

Ir atsakiau:

— Dėl visa ko. Jei paaiškėtų, kad tu nesi pamišusi.

46 skyrius

Daugelyje dvylikos žingsnių gydymo programų ketvirtasis žingsnis reikalauja rašyti pilną ir teisingą savo, kaip priklausomo asmens, gyvenimo aprašymą. Privalai užrašyti į sąsiuvinį kiekvieną paslydimą, kiekvieną gėdingą gyvenimo akimirką. Pilną savo nusikaltimų sąrašą. Tai neleidžia nieko pamiršti. Tada privalai ištaisyti klaidas. Tą patį daro alkoholikai, narkomanai, apsirijėliai ir, žinoma, seksoholikai.

Tokiu būdu bet kuriuo metu gali peržvelgti blogiausius savo gyvenimo epizodus.

Tačiau prisimindamas praeitį nebūtinai tampi geresniu.

Mano geltonasis sąsiuvinis, kuriame tiek daug gyvenimo faktų, dabar yra tyrimo įkaltis. Jame viskas apie Peidž, Denį ir Betę. Niko, Lizą ir Tanią. Detektyvai skaito, sėdėdami kitapus didelio medinio stalo užrakintame garso nepraleidžiančiame kambaryje. Viena siena — veidrodinė, aišku, kad už jos įtaisyta video kamera.

Detektyvai klausia, ko aš siekiau, prisiimdamas kitų žmonių nusikaltimus.

Jie nori žinoti, kam man to reikėjo.

Atsakau jiems, kad galėčiau viską palikti praeityje.

Visą naktį jie skaito apie mano nuodėmes ir klausinėja, ką tai reiškia.

Seselė Flamingo. Daktaras Bleizas. Valsas Žydrasis Dunojus.

Ką mes kalbame, kai negalime sakyti tiesos? Aš jau nebežinau, ką visa tai reiškia.

Policijos detektyvai klausia, ar ką nors žinau apie pacientę Peidž Maršai. Ji ieškoma norint apklausti dėl neaiškių pacientės Idos Mančini mirties aplinkybių. Mano netikros motinos.

Panelė Maršai dingo praėjusią naktį iš užrakintos palatos. Nėra jokių matomų jėgos panaudojimo pėdsakų. Nėra liudininkų. Nieko. Ji tiesiog išnyko.

Šv. Antano centro darbuotojai neslopino jos fantazijų, kad yra gydytoja, pasakė man policininkai. Leido vilkėti senu gydytojo chalatu. Tai sustiprino jos iliuzijas.

Personalo darbuotojai sakė, kad mano ir jos santykiai buvo labai draugiški.

„Nelabai, — sakau. — Na, aš ją ten matydavau, bet iš tikrųjų ne daug apie ją žinojau?

Detektyvai sako, kad darbuotojai man nelabai palankūs.

Taip pat žr. Klara, slaugė.

Taip pat žr. Perle, vyresnioji slaugė.