Чак Паланик - Pasprink

Per televiziją atrodau pageltęs, sulinkęs į kuprą nuo skausmo ir sunkumo jausmo žarnyne, jausmo, kad mano viduriai veržiasi laukan. Susilenkęs aš pakeliu veidą į kamerą, kaklas sulindęs į apykaklę. Mano kaklas toks pat liesas kaip ir rankos, Adomo obuolys atsikišęs kaip alkūnė. Viskas įvyko vakar, man grįžus iš darbo, todėl vis dar vilkiu Dansboro kolonijos lininius marškinius ir senovines kelnes. Dar prisideda batai su sagtimis ir kaklaraištis.

„Biče, — sako Denis, sėdintis greta Betės, kai jos bute mes žiūrėjome televizorių. — Neatrodai labai seksualiai?

Aš atrodau kaip prietranka Tarzanas iš mano ketvirtojo žingsnio, su beždžione ir kepintais kaštonais. Tas statinaitės formos išganytojas su palaiminga šypsena. Didvyris, kuris neturi ko slėpti.

Laidoje mėginau paaiškinti, kad nėra nieko neteisėto. Bandžiau įtikinti žmones, kad užviriau šią košę, kai paskambinau į savivaldybę ir pasakiau, jog gyvenu netoliese ir vyksta kažkokios neteisėtos statybos. Šios statybos kelia grėsmę vaikų žaidimų aikštelei. Kad statantis vyrukas neatrodo labai patikimas. Jog, be jokių abejonių, statoma satanistų bažnyčia.

Tada paskambinau į televiziją ir pakartojau tuos pačius prasimanymus.

Viskas prasidėjo būtent šitaip.

Visa tai padariau tik dėl to, kad norėjau būti reikalingas Deniui, viso šito nepasakiau. Tai ne televizijai.

Iš tikrųjų visi mano aiškinimai pasiliko montažinėje, nes laidoje buvau tik prakaituotas pasipūtęs maniakas, besistengiantis viena ranka uždengti filmavimo kamerą, rėkiantis, kad reporteriai dingtų iš akių, o kita ranka daužantis per mikrofoną taip, kad šis viso filmavimo metu lingavo.

„Draugeli“, — sako Denis.

Betė įrašė šią laidą ir mes žiūrime ją dar ir dar kartą.

Denis sako: „Draugeli, atrodai kaip velnio apsėstas!“

Iš tiesų esu apsėstas visai kitokios dievybės. Ir tai verčia mane gerai elgtis. Stengiuosi daryti mažučius stebuklus, kad galėčiau kada nors sukurti didelį.

Sėdžiu su termometru burnoje, patikrinu, jis rodo 101 laipsnį. Prakaitas srūte srūva ir aš sakau Betei: „Atleisk, kad sušlapinau sofą!“

Betė paima termometrą, patikrina ir uždeda man ant kaktos vėsią ranką.

Aš sakau: „Atleisk, kad laikiau tave kvaila tuščiagalve mergiščia.

Būti Jėzumi reiškia būti sąžiningu.

Betė sako: „Nieko tokio. Niekada nerūpėjo, ką apie mane galvoji. Svarbi buvo tik Denio nuomonė.“ Ji nukrato termometrą ir vėl įkiša man į burną.

Denis persuka juostą, ir štai vėl aš.

Šį vakarą man skauda plaštakas ir gelia rankų raumenis nuo ilgo skiedinio maišymo. Klausiu Denio, koks jausmas išgarsėjus?

Televizoriaus ekrane, man už nugaros matyti aukšta akmenų siena ir apskritas bokštas. Kitose sienose žioji tarpai langams. Pro plačias duris matyti laiptai, kylantys į viršų. Taip pat matyti kitos sienos, greičiausiai pamatai būsimiems priestatams, bokšteliams, kitoms arkadoms, kolonadoms, fontanėliams, vidiniams kiemeliams.

Reporterio balsas klausia: „Ar šis pastatas — gyvenamasis namas?

Atsakau, kad dar nežinome.

„Gal tai kokia nors bažnyčia?“

Mes nežinome.

Reporteris atsiranda kadre, tai rudaplaukis vyras su laku nupurkšta bangele virš kaktos. Jis atkiša man rankoje laikomą mikrofoną ir klausia: „Tai ką gi jūs tada statote?“

Žinosime, kai bus įmūrytas paskutinis akmuo.

„O kada tai bus?“

Mes nežinome.

Tiek laiko gyvenus vienam, labai gera sakyti „mes“.

Kai Denis išgirsta mane tai ištariantį, parodo pirštu į televizorių ir sako: „Nuostabu?

Denis sako, kad kuo ilgiau statysime, kuo ilgiau kursime, tuo daugiau pasieksime. Tuo ilgiau toleruosime savo netobulumą. Užtęsime malonumą.

Laikykime tai Tantrinės Architektūros idėja.

Ekrane sakau reporteriui: „Svarbus pats procesas. O ne tai, kas bus padaryta?

Juokingiausia, kad iš tiesų galvoju, jog padedu Deniui.

Kiekvienas akmuo Deniui reiškia nepraleistą veltui dieną. Upės nugludintas granitas. Tamsaus bazalto luitai. Kiekvienas akmuo — tai mažytis antkapis, mažytis paminklas dienai, kai daugelio žmonių dienos darbas yra kvėpuoti ir pamiršti ką tik praėjusią akimirką. Apie visa tai reporteriui net neužsiminiau, nepaklausiau, kas atsitiks, kai jo darbas išeis į eterį. Bus paskelbtas. Paskleistas. Išsklaidytas. Ištrintas. Pasaulyje, kuriame dirbama rašant popierius, mankštinamasi padedant treniruokliams, kur laikas, pastangos ir pinigai dingsta taip greitai, kad jų beveik nespėji pamatyti, mūrijantis akmenis Denis atrodo visai įprastai.

Viso šito reporteriui nepasakiau.

Štai vėl aš, mojuojantis rankomis ir sakantis, kad reikia daugiau akmenų. Būtume dėkingi, jei žmonės jų atneštų. Būtų nuostabu, jei žmonės mums padėtų. Mano plaukai sulipę ir patamsėję nuo prakaito, pilvas išlindęs iš kelnių. Sakau, kad vienintelis dalykas, kurio nežinome — kaip viskas pasibaigs. Ir dar — mes nenorime to žinoti.

Betė eina į virtuvėlę paspraginti kukurūzų.

Aš baisiausiai alkanas, bet nedrįstu valgyti.

Ekrane — paskutiniai kadrai: sienos, pamatai ilgai kolonadai, kolonos, kurios vieną dieną iškils. Pjedestalai statuloms, kurios kažkada atsiras. Baseinėliai fontanams. Atramos būsimiems kontraforsams, frontonams, bokšteliams, kupolams. Kyla arkos, kurios kada nors parems skliautus. Bokštelius. Vieną dieną. Krūmai ir medžiai jau auga, kad vėliau kai ką paslėptų ir palaidotų. Šakos tiesiasi pro langus. Kai kuriuose kambariuose žolė ir piktžolės siekia juosmenį. Visa tai praslenka kadre, bet čia tik pamatas to, ko mes galbūt niekada neužbaigsime.

Šito aš nepasakiau reporteriui.

Iš už kadro pasigirsta operatoriaus balsas: „Ei, Viktorai. Prisimeni mane? ChezBuffet užkandinė? Tu tada vos nepaspringai...“

Suskamba telefonas ir Betė atsiliepia.

„Biče, — sako Denis ir persuka juostą. — Tai, ką tu čia pasakei, daugelį žmonių labai suerzins?

O Betė sako: „Viktorai, čia iš mamos ligoninės. Jie ieško tavęs.

Šaukiu jai: „Minutėlę?

Prašau Denio paleisti įrašą dar kartą. Aš jau beveik pasiruošęs kalbėtis su Mamule.

43 skyrius

Padariau dar vieną stebuklą — nupirkau pudingo. Šokoladinio, vanilinio ir pistacijų, irisinio pudingo, tokio prikimšto riebalų, cukraus ir konservantų, supakuoto į mažyčius plastikinius indelius. Tereikia nuplėšti popierinį dangtelį ir kabinti šaukšteliu.

Mamulei reikia konservantų. Kuo daugiau konservantų, tuo geriau.

Nešinas pirkinių maišeliu, pilnu pudingo indelių, einu į Šv. Antano centrą.

Dabar toks ankstyvas metas, kad vestibiulyje dar nėra administratorės.

Nugrimzdusi pataluose Mamulė atsisuka ir klausia: „Kas?“

Atsakau, kad tai aš.

Ji vėl klausia: „Viktorai? Čia tu?“

Sakau: „Aha, bent aš taip manau!“

Peidž niekur nematyti. Nieko nėra, nes dabar ankstus šeštadienio rytas. Saulė ką tik patekėjo. Televizorius svetainėje tyli.

Mamulės kambarioke, ponia Novak, nusirenginėtoja, miega susirietusi ant šono savo lovoje, todėl kalbu pašnibždomis.

Nulupu dangtelį nuo pirmojo pudingo indelio ir maišelyje sužvejoju plastikinį šaukštelį. Atsisėdu ant kėdės, kurią prisitraukiu prie pat lovos ir, tiesdamas jai pirmąjį šaukštelį pudingo, sakau: „Atėjau tavęs išgelbėti?

Sakau, kad galų gale išsiaiškinau kas esu. Kad gimiau geru žmogumi. Esu tobulos meilės įsikūnijimas. Jog galiu būti geresniu, bet keistis reikia palengva. Šaukštelis prasmunka pro lūpas ir palieka burnoje pirmąsias penkiasdešimt kalorijų.

Tiesdamas kitą šaukštelį sakau: „Žinau, ką tau teko padaryti, kad pagimdytum mane?