Чак Паланик - Pasprink

Būti kartu šitoje ankštoje mažutėje tuščioje plastikinėje patalpoje, įstrigus laike ir erdvėje, kur nieko nevyksta, labai panašu į vergiją.

Jau nebeskraido senas geras Lockheed Super Constellation, kuriame kairiojo ir dešiniojo borto tualetai buvo tarytum dvivietis numeris: persirengimo kambarėlis su atskiru tualetu.

Jos švelnus stangrus kūnas drėgnas nuo prakaito. Mes beveik sulipę, du tobuli automatai, atliekantys darbą, kuriam esame sukurti. Jau keletą minučių mes liečiamės tik mano mechanizmo slankiojančiąja dalimi ir jos plyšelio pakraščiais, mano pečiai remiasi į plastikinę sieną, likusi dalis, esanti žemiau juosmens, ritmingai juda. Treisė stovi ant grindų, užkėlusi vieną koją ant kriauklės, prigludusi prie sulenkto kelio. Lengviau stebėti save veidrodyje“ už stiklo, kaip filmą, įrašą, nuotrauką žurnale, kaip kažką kitą, bet ne mus pačius, kažką nuostabaus, kas neturi nei tikro gyvenimo, nei ateities, nieko, išskyrus šią akimirką.

Geriausia vieta Boeing 767 – didžiulis tualetas, esantis už turistinės klasės salono. Concorde’o mažulyčiame tualete supranti, kad sėkmė nuo tavęs nusisuko, bet tai tik mano nuomonė. Jeigu ten tik myži, įsidedi kontaktinius lęšius ar valaisi dantis, suprantama, kad tam vietos pakanka.

Bet jei nori išbandyti pozas, Kama Sutroje vadinamas „varna“ ar „cikada“, ar dar ką nors, kam reikia šiek tiek daugiau nei dviejų colių amplitudės judesių, geriau jau pasistenk gauti bilietą į Europos Airbusą 300/310, kurio turistinės klasės tualetuose galima rengti vakarėlius. O dar geriau — į British Aerospace vienas — vienuolika, kurio dviejuose galiniuose tualetuose dar daugiau vietos.

Kažkur šiaurės rytuose virš Los Andželo man pasidaro bloga ir paprašau Treisės liautis.

Klausiu: „Kodėl tu tai darai?“

Ji klausia: „Ką?“

Tai.

Treisė nusišypso.

Žmonės, kuriuos matai už neužrakintų durų, yra pavargę nuo šnekų apie orą. Šie žmonės pavargę nuo saugumo, susiremontavę per daug namų. Jie įdegę, metę rūkyti, nevartojantys cukraus ir druskos, riebalų ir raudonos mėsos, perėmę savo tėvų ir senelių gyvenimo būdą ir galų gale viską prarasiantys. Viską darantys vien tam, kad galėtų išgyventi tik maitinimo vamzdelio dėka. Užmiršiantys net kaip kramtyti ir nuryti.

„Mano tėvas dirbo gydytoju, — sako Treisė. — O dabar neprisimena net savo vardo?

Tie vyrai ir moterys, sėdintys už neužrakintų durų, žino, kad didesnis namas nėra atsakymas į visus klausimus. Kaip ir geresnis sutuoktinis, daugiau pinigų ar stangresnė oda.

„Viskas, ką gali gauti, — sako ji, — tik dar vienas dalykas, kurį prarasi?

Atsakymas yra tas, kad nėra jokio atsakymo.

Iš tiesų, tai tik sunkių akimirkų kelias.

„Ne, — sakau ir paliečiu pirštu jos tarpukojį. — Turiu galvoje tai. Kodėl tu skuti gaktą?“

„A, štai kas, — sako ji ir šypsodamasi užverčia akis. — Tam, kad galėčiau dėvėti stringus?

Kol atsisėdu ant tualeto, Treisė žiūri į veidrodį norėdama pasitikrinti, kas liko iš makiažo, drėgnu pirštu nusivalo dažais ištepliotą lūpų kamputį. Pirštais patrina nedidukes įkandimo žymeles aplink spenelius. Kama Sutroje tai vadinama Išsklaidytais Debesėliais.

Žiūrėdama į veidrodį sako: „Aš dirbu tokį darbą, kur reikia daug keliauti, tik dėl tos priežasties, kad gerai pagalvojus, nėra nei vienos rimtos priežasties iš viso ką nors daryti.“

Nėra jokios prasmės.

Yra žmonių, kuriems orgazmas reikalingas tik todėl, kad galėtų užsimiršti. Viską pamiršti. Nors dviem minutėm, dešimčiai minučių, dvidešimčiai, pusvalandžiui.

O gal kai su žmonėmis elgiamasi kaip su gyvulių banda, jie taip ir elgiasi. Gal tai tik pasiteisinimas. Gal jiems viskas nusibodo. Gal taip yra todėl, kad niekas nėra sutvertas išsėdėti visą dieną tartum supakuotas kitų keleivių pilname lėktuve, negalėdamas pajudinti nė vieno raumenėlio.

„Mes — sveiki, jauni, žvalūs ir gyvybingi žmonės, — sako Treisė. — Kaip tau atrodo, kuris veiksmas ne toks tikras?

Ji velkasi palaidinę, maunasi pėdkelnes.

„Kodėl aš kažką darau? — sako ji. — Aš pakankamai išsilavinusi, kad galėčiau atmesti bet kokį planą. Sugriauti fantazijas. Paaiškinti bet kurį tikslą. Esu tokia protinga, kad galiu atsisakyti bet kokios svajonės?

Aš vis dar sėdžiu nuogas ir pavargęs, kai kažkas iš lėktuvo komandos praneša apie nusileidimą, kad artėjame prie Los Andželo, paskui vietos laiką ir oro temperatūrą, taip pat pateikia informaciją apie persėdimus į kitus reisus.

Akimirką ši moteris ir aš tik stovime, klausomės ir žiūrime kažkur į tuštumą.

„Aš tai darau, tai, nes man patinka, — sako ji, sagstydamasi palaidinę. — Tikrai net ir nežinau, kodėl taip darau. Gal todėl žudikai baudžiami mirties bausme. Nes jeigu tu kartą peržengei ribą, niekas tavęs jau nesulaikys.“

Užtraukdama sijono užtrauktuką sako: „Tiesa ta, kad aš net nenoriu žinoti, kodėl užsiiminėju atsitiktiniu seksu. Tiesiog taip elgiuosi. Nes tą pačią sekundę, kai surandi kam nors rimtą priežastį, tai tampa nebeįdomu“

Ji apsiauna batelius, susitvarko plaukus ir ištaria: „Ir, prašau, negalvok, kad tai buvo kažkas ypatinga!“

Atidarydama duris sako: „Atsipalaiduok, vieną dieną visa tai atrodys tik nereikšminga smulkmena.“

Žengdama pro duris sukužda: „Tu šiandien pirmą kartą peržengei šitą ribą.“ Palikdama mane nuogą ir vienišą, ji sako: „Kai išeisiu, nepamiršk užsirakinti.“ Tada nusijuokia ir priduria: „Jei vis dar to nori.“

41 skyrius

Administratorė kavos daugiau nebenori.

Taip pat neketina eiti į stovėjimo aikštelę ir patikrinti ar jos automobilis tvarkingas.

Ji sako: „Jei kas nors atsitiks mano automobiliui, žinosiu ką reikia kaltinti!“

Sukuždu: dssssssss.

Sakau, kad tikrai girdėjau kažką svarbaus, dujų nutekėjimas, o gal kažkur verkia vaikas.

Girdžiu Mamulės balsą, duslų ir pavargusį, sklindantį iš vidaus telefono garsiakalbio iš kažkokio nežinomo kambario.

Stovėdamas prie stalelio Šv. Antano centro vestibiulyje, klausausi kaip Mamulė kalba: „Amerikos šūkis yra „nepakankamai geras“. Niekas nevyksta pakankamai greitai, nėra pakankamai didelis. Mes visada nepatenkinti. Mes visada bandome pagerinti...“

Administratorė sako: „Nieko negirdėjau apie jokį dujų nutekėjimą!“

Silpnas, pavargęs balsas sako: „Aš visą gyvenimą su kuo nors kovojau, nes per daug bijojau ką nors kurti...“

Bet administratorė jį nutraukia, paspaudžia mygtuką ir sako: „Seselė Remington kviečiama pas administratorę. Sesele Remington, pas administratorę, skubiai?

Storo apsaugininko viršutinė kišenė pilna rašiklių.

Kai ji baigia kalbėti į mikrofoną, vėl atsiranda tas silpnas ir šnibždantis balsas.

„Niekas niekada nebuvo pakankamai gerai, — sako Mamulė. — Todėl ir dabar, gyvenimo pabaigoje, man nieko nebeliko..?

Ir jos balsas vėl išnyksta.

Nieko nebelieka. Tik baltasis triukšmas. Statika.

Ir ji greitai mirs.

Nebent įvyktų stebuklas.

Apsaugininkas šaukia pro duris, žiūrėdamas į administratorę: „Na? Kokia čia situacija?“

Ir juodai baltame monitoriuje ji parodo į mane, sulinkusį dvilinką iš skausmo, apsikabinusį abiem rankom savo degantį iš skausmo pilvą, ir sako: „Tai jis?

Ji sako: „Šį žmogų reikia pašalinti iš teritorijos, dabar pat?

42 skyrius

Vakar vakare per žinių laidą parodė mane, rėkiantį ir mojuojantį rankomis priešais kamerą, truputį toliau, man už nugaros — Denį, mūrijantį eilinį akmenį į sieną, ir dar šiek tiek toliau Betę, plaktuku daužančią didelį akmenį, bandančią iškalti kažkokią skulptūrą.