Чак Паланик - Pasprink

Man tai — pasibaisėtinas metodinis seminaras. Taisyklės. Technikos. Strategijos kaip išgyventi, apie kurias net nesapnavai. Pasakodami savo istorijas, tie žmonės būna klaikiai nuostabūs. O dar pridėkime kalėjimo mergužėles, išleistas trims valandoms į sekso priklausomybės pokalbio terapiją.

Viena jų — Niko.

Trečiadienio vakarai reiškia Niko. Penktadienio vakarai — Tanią. Sekmadieniai reiškia Lizą. Lizos prakaitas pageltęs nuo nikotino. Jos liemenį beveik gali apglėbti pirštais, o krūtys kietos kaip akmenys nuo kosulio. Tania visada paslapčia atsineša guminių sekso žaisliukų, paprastai penį arba latekso karoliukų vėrinį. Tai tarsi prizo dribsnių dėžutėje seksualinis atitikmuo.

Viena sena taisyklė sako, kas gražūs dalykai visada suteikia džiaugsmo, tačiau aš patyriau, kad net pats gražiausias dalykas suteikia džiaugsmo daugiausia trims valandoms. Tada ji užsimano papasakoti apie vaikystėje patirtas traumas. Viena susitikimų su kalėjimo mergužėlėmis dalis yra malonumas pasižiūrėti į laikrodį ir suvokti, kad už pusės valandos ji sugrįš už grotų.

Tai pasaka apie Pelenę, tik atėjus vidurnakčiui, ji virsta kaline.

Visa tai nereiškia, kad aš nemyliu tų moterų. Myliu jas lygiai taip, kaip jūs mylite gražų žurnalo viršelį, sukruštą videofilmą, porno tinklalapį, juk žinote, kad seksoholikui tai atstoja tikrą meilę. Ir Niko myli mane ne ką daugiau.

Čia nėra jokios romantikos, tai tik galimybė. Kai aplink stalą kas vakarą susodini dvidešimt seksoholikų, nėra ko stebėtis.

Be to, čia parduodamos knygos apie tai, kaip atsikratyti priklausomybės nuo sekso, tai yra — ką visada norėjote padaryti, tik nežinojote kaip. Aišku, visa tai padeda suprasti, kad esi sekso vergas. Jose rasi kažką panašaus į sąrašą „jei tau tinka nors vienas išvardytų punktų, vadinasi, esi seksoholikas“.

Jose yra tokių vertingų nuorodų:

Ar praplėšiate maudymosi kostiumėlį taip, kad matytųsi genitalijos?

Ar apsimetate kalbančiu stiklinėje telefono būdelėje, atsisagstęs kelnes ar palaidinį, kad matytųsi apatiniai?

Ar bėgiojate be liemenėlės ar specialaus kelnių įsiuvo, kad patrauktumėte galimų seksualinių partnerių dėmesį?

Mano atsakymas į tokius klausimus: puiku, nuo šiol taip ir elgsiuos!

Čia būti ištvirkėliu nėra nusikaltimas. Nevaldomas seksualinis elgesys nebūtinai turi reikšti penio čiulpimą. Tai liga. Fizinė priklausomybė, kurią reikėtų įtraukti į Statistinį Diagnozių Sąrašą, suteikti kodą, kad gydymą apmokėtų medicinos draudimas.

Girdėjau, net pats Bilas Vilsonas, Anoniminių alkoholikų skyriaus įkūrėjas, neįstengė nugalėti sekso demono ir nugyveno blaiviai visą gyvenimą, apgaudinėdamas žmoną ir kankinamas kaltės.

Sako, kad sekso maniakai tampa priklausomi nuo kūne vykstančių cheminių procesų, kurie atsiranda dėl pastovaus sekso. Orgazmo metu gaminasi endorfinai, kurie malšina skausmą ir ramina. Seksoholikai yra priklausomi nuo endorfinų, ne nuo sekso. Jų natūralus monoaminų oksidų lygis organizme yra mažesnis. Seksoholikai iš tikrųjų trokšta feniletilamino peptidų, kurie gaminasi atsidūrus pavojuje, susižavėjus, rizikuojant ar išsigandus. Priklausomam nuo sekso žmogui krūtys, penis, klitoris, liežuvis ar subinės skylė — tarsi heroino dozė, kuri visada paruošta, visada šalia. Mes su Niko mylim vienas kitą taip, kaip narkomanas myli savo dozę.

Niko dviem drėgnais pirštais prispaudžia mano pėdą prie savo lytinių organų.

Aš sakau: „O jeigu įeitų valytoja?“

Niko, judindama mano kojos pirštą, atsako: „Būtų nuostabu!“

Jergau, įsivaizduoju, kokį puikų ir ryškų subinės atspaudą paliksime ant vaškuotų plytelių. Praustuvų rikiuotė žiūri į mus. Fluorescentinė šviesa mirguliuodama atsispindi chromuotuose vamzdžiuose po praustuvais, Niko gerklė panaši į tiesų vamzdelį, galva atlošta, akys užmerktos, kvėpavimas kyla iki pat lubų. Didelės krūtys panašios į gėles. Liežuvis lūpų kamputyje. Ji įkaitusi ir prakaituota.

Norėdamas pratęsti ilgiau sakau: „Ką apie mus papasakojai gimdytojams?“

Niko atsako: „Jie norėtų su tavim susipažinti.“

Aš galvoju, ką dar gero pasakyti, nors iš tiesų tai visiškai nesvarbu. Galima kalbėti apie viską. Klizmos, orgijos, gyvūnai, visokios nešvankybės — nieko tuo nenustebinsi.

234-ame kambaryje visi pristato savo karo istorijas. Visi iš eilės. Tokia pirmoji susitikimo dalis, įsiregistravimas.

Paskui jie meldžiasi, aptaria vakaro temą. Kiekvienas bando nueiti savo dvylika etapų. Pirmas žingsnis yra pripažinti bejėgiškumą. Esi priklausomas ir negali liautis. Pirmas žingsnis — papasakoti savo istoriją, viską, kas buvo blogiausia. Parodyti, kaip žemai esi puolęs.

Sekso priklausomybės problemos yra tokios pačios kaip ir bet kurios kitos priklausomybės. Visada to atsisakai. Visada paslysti vėl. Bandai dar kartą. Kol surandi už ką kovoti, kovoji prieš ką nors. Visiems tiems, kurie teigia norintys išsilaisvinti nuo sekso priklausomybės sakau — baikit. Turiu galvoje — kas gali būti geriau už seksą?

Žinoma, net pats prasčiausias darbas yra geriau, nei, sakykime, uostyti rožes... stebėti nuostabų saulėlydį. Klausytis vaikų juoko.

Manau, kad niekada neišgirsiu eilėraščio, kuris prilygtų galingam, pritrenkiančiam, užliejančiam orgazmui.

Paveikslų tapymas, operų kūrimas — tai tik kažkas, kuo užsiimi, kol pamatai viliojančią subinytę.

Paskambink man, jei patirsi akimirką, puikesnę už seksą. Būtinai pranešk.

Nei vienas iš žmonių 234-ame kambaryje nėra nei Romeo, nei Kazanova, nei Don Žuanas. Ten nėra Matos Hari ar Salomėjos. Tai žmonės, kuriuos sutinki kasdien. Nei bjaurūs, nei gražūs. Šalia šių legendinių asmenybių kiekvieną dieną kyli liftu. Jie atneša tau kavos. Šios mitinės būtybės patikrina tavo bilietą. Išgrynina čekį. Ant liežuvio padeda Komuniją.

Moterų tualete, besimylėdamas su Niko, sukryžiuoju rankas už galvos.

Dar keletą minučių man neegzistuos jokios pasaulio problemos. Motina. Sąskaitos už jos gydymą. Sušiktas darbas muziejuje. Suknistas geriausias draugas. Niekas.

Nieko nejaučiu.

Norėdamas pratęsti, sulaikyti sėklos išsiveržimą, gėlėtai Niko nugarai kalbu, kokia ji graži, kokia nuostabi, man reikalinga. Apie jos odą ir plaukus. Norėdamas pratęsti. Todėl, kad tik šią vienintelę akimirką aš galiu taip kalbėti. O jai pasibaigus pradėsim vienas kito neapkęsti. Tada, kai pasijusime sušalę ir prakaituoti, gulintys ant šaltų tualeto grindų, kai atitoksime, mes vėl nebenorėsim net matyti vienas kito.

Dar labiau neapkęsti galėsime tik patys savęs.

Tik šias kelias minutes galiu būti žmogiškas.

Tik šias kelias minutes nesijaučiu vienišas.

Jodama ant manęs, Niko sako: „Tai kada supažindinsi su savo mama?

„Niekada, — sakau. — Noriu pasakyti, tai neįmanoma!“

Niko, judėdama visu įkaitusiu kūnu, klausia: „Ji kalėjime, beprotnamy ar dar kur?“

Taip, didžiąją savo gyvenimo dalį.

Paklausk besimylinčio vyruko apie jo mamą ir gali amžiams sustabdyti didįjį sprogimą.

Niko klausia: „Tai ji numirė?“

Aš atsakau: „Panašiai!“

3 skyrius

Eidamas lankyti mamos daugiau nebandau būti pačiu savimi.

Po velnių, aš net nemėginu sakyti, kad tokį pažįstu.

Jau nebe.

Panašu, kad mamos vienintelis užsiėmimas šiuo metu yra mesti svorį. Ji dabar tokia liesa, kad labiau panaši į lėlę negu į žmogų. Kažkoks specialusis efektas. Tiek pageltusios odos neužtektų tikram žmogui. Savo plonytėmis lėlės rankytėmis ji visą laiką pešioja siūlelius. Sumažėjusi galvutė trūkčioja, burnoje — šiaudelis, pro kurį ji geria. Kai ateidavau kaip Viktoras, jos sūnus Viktoras Mančinis, vizitas trukdavo ne ilgiau dešimties minučių, tada ji paskambindavo slaugei ir pareikšdavo esanti labai pavargusi.