Чак Паланик - Pasprink

Tačiau vieną kartą mama palaikė mane tokiu teismo paskirtu visuomeniniu gynėju, kelis kartus gynusiu ją teisme, Fredu Hastingsu. Pamačius mane jos veidas nušvito, atsirėmusi į pagalves palingavo galvą ištardama: „O Fredai!“ Ji sako: „Ant visų plaukų dažų pakuočių buvo pilna mano pirštų atspaudų. Kvailystė buvo atidarinėti tas dėžutes, bet vis tiek tai puiki sociopolitinė akcija!“

Aš sakau jai, kad parduotuvės videokamerose tai atrodė kiek kitaip.

Be to, byla iškelta dėl vagystės. Viskas nufilmuota.

O ji juokiasi, tikrai juokiasi ir sako: „Fredai, buvai kvailys, kad mėginai mane išgelbėti?

Ir taip ji kalba pusę valandos, daugiausia apie tą nevykusį incidentą su plaukų dažais. Tada paprašo atnešti laikraštį iš laukiamojo.

Išėjęs iš palatos, koridoriuje pamatau gydytoją, moterį baltu chalatu, laikančią aplanką. Jos ilgi juodi plaukai susukti pakaušyje ir atrodo panašūs į mažytes juodas smegenis, veidas be jokios kosmetikos. Iš kišenėlės ant krūtinės kyšo akiniai juodais rėmeliais.

Aš paklausiu, ar ji gydo ponią Mančini.

Gydytoja pažvelgia į aplanką, išsiima akinius, užsideda ir vėl pasižiūri į aplanką, visą laiką kartodama: „Ponia Mančini, ponia Mančini, ponia Mančini..?

Visą tą laiką spaudo rankoje rašiklį.

Aš klausiu: „Kodėl jos svoris vis krenta?“

Plaukų sklastyme ir prie ausų jos oda švari ir balta, tikriausiai tokia ir kitur. Jeigu moterys žinotų kaip atrodo jų ausys — tvirtu mėsingu pagrindu, viršuje tamsesniu, švelniai sulinkusiu krašteliu, nukreiptu į tamsią angelę viduryje — dauguma jų vaikščiotų palaidais plaukais.

„Poniai Mančini, — sako, — reikėtų maitinimo vamzdelio. Ji jaučia alkį, bet neprisimena, ką tas jausmas reiškia. Todėl ir nevalgo?

Aš klausiu, kiek tas vamzdelis galėtų kainuoti.

Iš koridoriaus galo seselė šaukia: „Peidž?!“

Gydytoja žiūri į mane, mano senovines kelnes ir liemenę, peruką ir batus su sagtimis, ir paklausia: „O kas jūs esate?“

Seselė šaukia: „Panele Maršal?!“

Mano darbą sunku paaiškinti. „Aš esu tiesiog ankstyvosios kolonijinės Amerikos atstovas.“

„Ką tai reiškia?“ — klausia ji.

„Aš esu airis samdinys?

Ji žiūri tiesiai į mane linksėdama galvą. Tada vėl pasižiūri į aplanką. „Jeigu neįvesime vamzdelio į skrandį, ji mirs badu.“

Aš žiūriu į tamsią paslaptį jos ausyje ir klausiu, gal reikėtų apsvarstyti kitas galimybes.

Koridoriaus gale seselė stovi įsirėmusi kumščiais į klubus ir šaukia: „Panele Maršai!“

Gydytoja krūpteli, iškelia rodomąjį pirštą, kad nutilčiau ir sako: „Klausykit..? Paaiškina: „Turiu užbaigti vizitaciją. Pasikalbėsime, kai ateisite kitą kartą?

Tada apsisuka, nueina dešimt ar dvylika žingsnių iki laukiančios seselės ir sako: „Sesele Gilman? Ji kalba greitai, žodžiai susilieja: „Galėtumėt bent jau pagarbiai mane vadinti daktare Maršai. Ypač kai girdi lankytojai? Tęsia: „Kai rėkiate per visą koridorių. To reikalauja paprasčiausias mandagumas, sesele Gilman, manau, kad esu šito nusipelniusi ir jums derėtų elgtis profesionaliau, tada ir kitiems būtų su jumis maloniau bendrauti?

Kai grįžau su laikraščiu iš laukiamojo, mama miegojo. Jos siaubingai pageltusios rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, ant vieno riešo buvo matyti plastikinė ligoninės apyrankė.

4 skyrius

Tą akimirką, kai Denis pasilenkė ir perukas nukrito tiesiai į purvą ir arklių mėšlą, du šimtai japonų turistų pradėjo kikenti ir grūstis arčiau, kad galėtų nufilmuoti jo pliką galvą.

Aš sakau: „Atsiprašau“ ir einu pakelti peruko. Jis jau nebebaltas ir siaubingai dvokia, tikriausiai koks milijonas šunų ir vištų kasdien susirenka čia nusilengvinti.

Jam pakėlus galvą kaklaraištis užkrenta ant akių. „Biče, — sako Denis, — pasakok kas vyksta.“

Aš čia esu kolonijinės Amerikos atstovas.

Dėl pinigų mes užsiimame visokiu mėšlu.

Nuo miesto aikštės pakraščio mus stebi Jo Aukštybė Lordas Čarlis, kolonijos gubernatorius, sukryžiavęs rankas ir plačiai išsižergęs. Melžėjos tampo kibirus pieno. Batsiuvys taiso batus. Kalvis daužo vis tą patį metalo gabalą, apsimesdamas, kaip ir visi kiti, kad Denis miesto aikštės viduryje vėl susilenkęs sukaustytas kaladėje.

„Jie sugavo mane kramtantį gumą, biče“, — sako Denis mano kojoms.

Stovint susilenkus nosis pradėjo tekėti ir jis šnipščioja. „Aišku, — sako jis šnopuodamas. — Jo Aukštybė šį kartą ketina pranešti miesto valdybai?

Viršutinė rąsto dalis beveik trinasi į kaklą ir aš palenkiu jį atsargiai, kad neįžnybčiau. Sakau: „Atleisk, biče, čia nieko asmeniška? Tada užrakinu spyną. Išsitraukiu iš liemenės kišenės skudurėlį.

Mažas skaidrus lašelis kabo Deniui ant nosies, aš ištiesiu skudurėlį ir sakau: „Pūsk, biče?

Denis pučia ilgai ir garsiai.

Skuduras bjaurus ir beveik pilnas, bet jei pasiūlyčiau gražią švarią servetėlę — mane irgi nubaustų. Yra nesuskaičiuojama daugybė būdų susimauti.

Ant pakaušio kažkas jam ryškiai raudonu markeriu užrašė SUVALGYK MANE, todėl aš nupurčiau mėšliną peruką, kad uždengčiau užrašą, tačiau perukas buvo permirkęs rudu bjauriu skysčiu, kuris tekėjo per nuskustą pakaušį ir nosį.

„Mane tikrai ištrenks“, — sako Denis ir šniurkšteli.

Sušalęs ir pradėjęs drebėti Denis taria: „Biče, jaučiu pučiant... Manau, kad marškiniai iš kelnių išsitraukė?

Jis teisus, turistai iš visų pusių fotografuoja jo subinę. Stebint kolonijos gubernatoriui ir turistams fotografuojant, aš abiem rankom čiumpu Denio marškinius ir sukišu juos į kelnes.

„Buvimo kaladėje geroji pusė yra ta, kad jau tris savaites esu švarus, — tęsia jis. — Šitaip negaliu kas pusvalandį lakstyti į išvietę ir, na, supranti, susivaryti?

Aš atsakau jam: „Atsargiau su tuo švarumu. Gali sprogti, biče.

Paimu jo kairę ranką ir prirakinu, po to dešinę. Praėjusią vasarą Denis praleido tiek daug laiko kaladėje, kad aplink kaklą ir riešus liko neįdegę balti žiedai.

„Pirmadienį, — sako jis, — aš užmiršau ir nenusisegiau laikrodžio.

Perukas vėl nuslysta į purvą. Kaklaraištis, permirkęs snargliais ir purvu, plakasi į veidą. Japonai kikena tarsi būtume tai gerai surepetavę.

Kolonijos gubernatorius tebespokso į mus su Deniu taip, lyg atrodytume istoriškai neteisingai ir jis galėtų pareikalauti, kad Miesto Valdyba mus ištremtų, tiesiog išspirtų pro miesto vartus, kad laukiniai galėtų paleisti strėles į mūsų neapsaugotas subines.

„Antradienį, — pasakoja Denis mano batams, — Jo Aukštybė pamatė mane čiulpiantį ledinuką.“

Kiekvieną kartą, kai pakeliu peruką, jis darosi vis sunkesnis. Šį kartą, prieš paslėpdamas žodžius SUVALGYK MANE, aš jį išgręžiu.

„Šį rytą... — sako Denis ir šniurkšteli nosimi. Išspjauna rudą skreplį. — Priešpiet pribuvėja Landson užklupo rūkantį už Posėdžių rūmų. O paskui, kai mane čia pakabino, kažkoks Subingalvis ketvirtokas nuplėšė peruką ir užrašė tą mėšlą ant galvos?

Tuo pačiu snarglėtu skuduru nušluostau didžiumą purvo nuo jo akių ir burnos.

Pulkelis juodai baltų viščiukų be akių ar vienos kojos, tokių deformuotų, slankioja aplink, taikydamiesi snapais kaptelėti blizgančias mano batų sagtis. Kalvis tebekala metalą — du greiti smūgiai ir trys lėti, jie vis kartojasi, žinot tą pagrindinę melodiją iš senos Radiohead dainos. Tikriausia jis pasiekė ekstazę.

Mano žvilgsnis sutiko pažįstamos melžėjos, vardu Ursula, žvilgsnį ir aš papurtau kumštį prie klyno, parodydamas universalų gestą, reiškiantį darbą rankomis. Paraudusi po krakmolyta balta skrybėlaite, Ursula ištraukia dailią baltą rankutę iš prijuostės kišenės, parodo man pirštą ir nueina tampyti visą popietę kokios nors karvės. Ir būti grabinėjama karališkojo konsteblio, žinau, nes kartą pats man pasigyrė.