Чак Паланик - Pasprink

Jie visi įkliuvę į spąstus. Visada 1734-tieji. Mes esame įstrigę laiko kapsulėje, panašiai kaip televizijoje, jau trisdešimt sezonų rodančioje vis tuos pačius žmones, pasiklydusius dykumoje, niekad nepasenstančius ir neišsigelbėjančius. Tik daugėja grimo. Šiurpu, bet tokie šou tikriausiai irgi perdaug autentiški.

Aš įsivaizduoju save šitaip stovintį visą likusį gyvenimą. Kokia palaima — mes su Deniu tam mėšle amžinai. Palaimingai atsikratę priklausomybės, amžiams. Žinoma, aš stoviu sargyboje, bet jei jums reikia daugiau autentiškumo, tai meilyčiau matyti Denį kaladėje, nei išmestą ir palikusį mane čia vieną.

Nesu toks geras draugas, koks yra gydytojas, kiekvieną savaitę besirūpinantis tavo sveikata.

Ar dileris, parduodantis tau heroiną.

PARAZITAS nėra pats tinkamiausias žodis, tačiau jis pirmas, kuris ateina į galvą.

Denio perukas vėl nukrenta ant žemės. Raudoni žodžiai SUVALGYK MANE kraujuoja lietuje, rausvomis srovelėmis teka per jo pamėlusias nuo šalčio ausis, akis ir skruostus, taškosi rausvais purslais į purvą.

Girdėti tik lietaus teškenimas į balas, į šiaudinius stogus, pažliugusią žemę, į mus.

Aš nesu geras draugas, nes noriu būti išganytojas, kurį garbins per amžius.

Denis iššnypščia ilgą gelsvokų snarglių giją, kuri iššliaužia iš nosies ir nukrenta ant purvino peruko, ir sako: „Biče, nedėk daugiau tos šlykštynės ant galvos, gerai?“

Ir šniurkšteli. Tada atsikosti ir akiniai krenta į purvą.

Sloga reiškia raudonukę.

Taip pat žr. Kokliušas.

Taip pat žr. Plaučių uždegimas.

Jo akiniai primena daktarę Maršai ir suprantu, kad mano gyvenime atsirado nauja mergina, tikra gydytoja, ir verta pasistengti ją turėti, rimtai.

O Denis sako: „Tu vis dar įstrigęs ketvirtajame etape. Gal reikia pagalbos prisiminti ir užrašyti tą mėšlą?“

Pilna ir negailestinga mano seksualinės priklausomybės istorija. O taip. Kiekviena kvaila nešvanki akimirka.

Atsakau jam: „Viskas kontroliuojama, biče. Net pagijimas!“

Aš nesu geras draugas, nes esu panašus į tėvus, nenorinčius, kad jų vaikas užaugtų.

Veidu žemyn Denis sako: „Geriausia prisiminti kaip viskas prasidėjo!“ Jis tęsia: „Pirmą kartą masturbuodamasis tikėjau, kad aš taip sugalvojau. Pažiūrėjęs į saują, pilną spermos, pamaniau, kad tai atneš man turtus!“

Pati pradžia. Nebaigta mano nuodėmių inventorizacija. Dar vienas neužbaigtas dalykas mano pilname nebaigtų dalykų gyvenime.

Vis dar veidu žemyn, nematydamas daugiau nieko visame pasaulyje, išskyrus purvą, Denis klausia: „Biče, ar tu dar čia?“

Ir aš, vėl prikišęs skudurą jam prie nosies, sakau: „Pūsk?

5 skyrius

Kad ir kokią blykstę naudojo fotografas, šviesa buvo per ryški ir baisūs šešėliai krito ant betoninės sienos. Dažytos sienos kažkieno rūsyje. Beždžionė atrodė suvargusi ir apnikta niežų. Tipelis buvo šlykštus, išblyškęs, pilvotas, tačiau atsipalaidavęs, palinkęs priekin atremtomis į kelius rankomis, nukarusiu pilvu, per petį šypsodamasis kamerai.

PALAIMA nėra tinkamas žodis, bet jis pirmas atėjo į galvą.

Mažam berniukui iš pradžių pornografija patinka ne dėl paties sekso. Ne dėl apsimetinėjančių gražuolių, atloštomis galvomis ir imituojančiomis orgazmą išraiškomis nuotraukų. Iš pradžių ne dėl to. Visas šias nuotraukas jis aptinka Internete anksčiau nei sužino, kas yra seksas. Internetas yra visose bibliotekose. Kiekvienoje mokykloje.

Kaip keliaudamas iš vieno miesto į kitą, bet kuriame jų surasi katalikų bažnyčią, ir visur laikomos tokios pačios mišios, taip vaikas, nesvarbu kur bus išsiųstas pas globėjus, visur suras Internetą. Tiesą sakant, jei Kristus ant kryžiaus būtų juokęsis ar spjovęs į romėnus, jei būtų padaręs ką nors daugiau, o ne tik kentėjęs, vaikiui bažnyčia patiktų labiau.

Jo mėgstamiausias tinklalapis tikrai buvo ne pornografinis, bent jam taip atrodė. Jame yra apie tuziną šito kresno, Tarzanu persirengusio vyruko su kvaiša beždžione, išmokyta baksnoti kažkuo panašiu į skrudintus kaštonus į vyruko subinę, nuotraukų.

Leopardo kailį imituojanti vyruko strėnjuostė sumesta į vieną pusę, elastinė juosta įsirėžusi į storą liemenį.

Beždžionė prigludusi ir pasirengusi besti kitą kaštoną.

Čia nėra nieko seksualaus. Nepaisant to, nuoroda teigia, kad tinklapyje apsilankė daugiau nei pusė milijono žmonių.

PILIGRIMYSTĖ nėra tinkamiausias žodis, bet jis pirmasis atėjo į galvą.

Beždžionė su kaštonais vaikiui nebuvo suprantama, tačiau jis savaip žavėjosi vyruku. Vaikis buvo kvailas, bet suprato, kad tai peržengia jo suvokimo ribas. Tiesa ta, kad dauguma žmonių nenorėtų, jog beždžionė pamatytų juos nuogus. Jie baimintųsi, kad jų subinės skylė gali parausti ar suglebti. Dauguma žmonių jokiu būdu nesutiktų atsukti subinės beždžionei, tuo labiau beždžionei ir kamerai, šviesoms, ypač jeigu prieš tai turėtų padaryti milijardą pritūpimų, lankytis soliariume ir apsikirpti. Po to reikėtų praleisti valandų valandas pasilenkus prieš veidrodį, kad surastum geriausią rakursą.

O tada, net su kaštonais, reikėtų išlikti ramiam.

Net mintis, kad būsi stebimas beždžionės, yra siaubinga, o kur dar galimybė, jog beždžionės viena po kitos atsisakys tavęs. Žinoma, gali sumokėti kam nors ir tau įkiš tą mėšlą arba nufotografuos. Bet beždžionė. Beždžionės elgesys bus nuoširdus.

Gali tik tikėtis, kad bus tas pats orangutanas, jeigu per daug nenuskuro. Arba jis bus ypatingai gerai išdresuotas.

Viso šito nereikėtų, jei būtum gražus ir seksualus.

Pasaulyje, kur visi ir visada turi būti gražūs, šis vyrukas buvo išimtis. Beždžionė buvo išimtis. Bet tai, ką jie darė, nebuvo išimtis.

Pornografijoje tikrai ne seksas taip užkabino kvailą vaikiščią. Tai buvo pasitikėjimas savimi. Drąsa. Visiškas gėdos nebuvimas. Ramybė ir tikras nuoširdumas. Galimybė tiesiog būti ten ir pasakyti pasauliui: „Štai taip nusprendžiau praleisti laisvą popietę. Pozuodamas su beždžione, lašančia kaštonus man į subinę?

Ir man nusispjaut kaip atrodau. Ar ką jūs apie tai manote.

Tai tiek.

Jis skaudino pasaulį skaudindamas save.

Ir net jei tas vyrukas nebuvo laimingas, galimybė šypsotis, nors ir apsimetinėjant, buvo dar žavesnė.

Lygiai taip pat kiekviename pornofilme yra žmonės, kurie stovi kitapus kameros, mezga, valgo sumuštinius, žvilgčioja į savo laikrodžius, o tuo metu kiti žmonės tik už kelių žingsnių užsiiminėja grubiu seksu...

Mažam kvailam berniūkščiui tai buvo atgaiva. Šiame pasaulyje jaustis taip patogiai ir taip pasitikėti savimi, reikštų pasiekti nirvaną.

LAISVĖ nėra pats tinkamiausias žodis, bet jis pirmasis atėjo į galvą.

Tokio išdidumo ir pasitikėjimo savimi troško berniukas. Vieną gražią dieną.

Jei tik tose nuotraukose su beždžione būtų jis, kasdien žiūrinėdamas galvotų: Jei galiu šitai, vadinasi, galiu viską. Niekas nesvarbu, jei gali šypsotis ir juoktis, kai beždžionė kaštonais dulkina tave tamsiame betoniniame rūsyje, o kažkas visa tai fotografuoja, juk bet kuri kita situacija būtų tarsi saldainiukas.

Net pragaras.

Kvailą berniūkštį vis labiau užvaldė ši mintis.

Kad jei pakankamai daug žmonių žiūrės į tave, tau niekada nepritruks dėmesio.

Jei vieną dieną tave sugaus, viešai parodys, niekada negalėsi pasislėpti. Neliks skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo.

Jei daug išmoksi, pakankamai daug pasieksi, niekada nenorėsi kitokio gyvenimo.

Jei galėsi iki soties valgyti ir miegoti, niekad nereikės daugiau.