Чак Паланик - Pasprink

Aiškinu, kad galbūt Viktoro niekas deramai neįvertina.

O Mamulė nusišypso ir sako: „O, Fredai, tu vis toks pat beviltiškų nusidėjėlių gynėjas?

Mamulė įjungia televizorių tą akimirką, kai graži moteris blizgančia vakarine suknele trenkia per galvą buteliu kitai gražiai jaunai moteriai. Butelis nesugadina šukuosenos, bet sukelia amneziją.

„Gal Viktoras kovoja su savomis bėdomis“, — tęsiu.

Viena graži moteris užprogramuoja amneziją gavusiąją kaip robotę žudikę, vykdančią visus gražuolės nurodymus. Robote žudikė įgyja naują identitetą taip lengvai, kad nekyla jokių abejonių dėl to, jog ji tik suvaidino amneziją, nes visada laukė galimybės ką nors nužudyti.

Mano pyktis ir susierzinimas kalbantis su Mamule tiesiog veržėsi lauk sėdint ir žiūrint televizorių.

Motinos keptoje kiaušinienėje paprastai būdavo juodų nepridegančios keptuvės dangos gabalėlių. Ji gamindavo aliuminio puoduose, o limonadą gerdavome iš aliuminio puodelių. Mes naudojome dezodorantus su aliuminio druskomis. Ir milijonai kitų būdų šitaip nuodytis.

Reklaminės pertraukėlės metu Mamulė užduoda įdomų klausimą apie Viktoro gyvenimą. Kaip jis leidžia laiką? Ką galvoja veikti kitais metais? Kitą mėnesį? Kitą savaitę?

Šiuo metu neturiu žalio supratimo.

„Ir ką, po perkūnais, turėjai galvoje, — sako ji, — teigdamas, kad Viktoras žudo save kas vakarą?“

7 skyrius

Vos tik padavėjas nueina aš pasismeigiu pusę nugarinės kepsnio ruošdamasis jį visą susikimšti į burną, Denis sako: „Ei, bičeli, nedaryk to čia.“

Aplink mus už staltiesėmis uždengtų stalų valgo žmonės. Žvakės ir krištolas. Visokios ypatingos šakutės. Niekas nieko neįtaria.

Tempiu lūpas, stengdamasis apžioti gabalą kepsnio, mėsa skani ir sultinga, su riebaliukais ir trintais pipirais. Liežuvis pasislenka, padarydamas daugiau vietos, burna prisipildo seilių. Karšti riebalai ir seilės teka per smakrą.

Žmonės, sakantys, kad raudona mėsa kenkia, nežino net pusės tiesos.

Denis greitai apsidairo ir pro dantis iškošia: „Godus daraisi, drauguži.“ Pakrato galvą ir sako: „Biče, negalima kvailinti žmonių, kad tave mylėtų!“

Prie gretimo staliuko sėdi pražilusi pora su vestuviniais žiedais, valgo nesidairydami, palenkę galvas, skaitydami kažkokio spektaklio ar koncerto programą. Kai moters vyno taurė ištuštėja ji, paėmusi butelį, įsipila. Jam neįpila. Ant vyro riešo didelis auksinis laikrodis.

Denis pamatęs, kad stebiu pagyvenusią porą, sako: „Aš juos perspėsiu, prisiekiu.“

Jis ieško akimis padavėjų, kurios galėtų mus pažinoti. Spokso į mane atvėpusiu žandikauliu.

Kepsnio gabalas toks didelis, kad negaliu susičiaupti. Žandai išsipūtė. Stengiuosi sučiaupti lūpas ir kol mėginu kramtyti, kvėpuoti galiu tik per nosį.

Padavėjai — juodais kostiumais, per ranką permestais dailiais rankšluostėliais. Griežia smuikai. Sidabras ir porcelianas. Paprastai tokiose vietose mes to nedarome, bet tiesiog nebeliko kur. Kiekviename mieste yra daugybė vietų, kur galima pavalgyti, bet juk negalima kartoti to paties triuko toje pačioje vietoje.

Išgeriu truputį vyno.

Prie kito staliuko jauna porelė valgo laikydamasi už rankų.

Galbūt tai jie bus šį vakarą.

Dar prie kito staliuko kostiumuotas vyras valgo spoksodamas kažkur priešais save.

Galbūt jis taps šio vakaro didvyriu.

Aš gurkšteliu vyno ir stengiuosi nuryti, tačiau kepsnys per didelis. Jis užstringa galugerklyje. Aš nebekvėpuoju.

Kitą akimirką mano kojos slysteli taip, kad kėdė skriete nuskrieja atgal. Rankos graibo gerklę. Spoksau į ištapytas lubas išsprogusiom akim. Smakras tiesiog apvimpa.

Denis tiesia šakutę, bandydamas nugvelbti brokolius iš mano lėkštės, ir sako: „Bičeli, tu persistengi!“

Gal tai bus aštuoniolikmetis indų surinkėjas, o gal pasiuntinukas, vilkintis megztinį aukšta apykakle, tačiau vienas jų brangins mane visą likusį gyvenimą.

Žmonės jau pakilo nuo kėdžių.

Gal tai moteris su apyranke.

Gal vyras ilgu kaklu ir akiniais baltais rėmeliais.

Šį mėnesį gavau tris gimtadienio atvirukus, o dar net nėra penkioliktos. Praėjusį mėnesį gavau keturis. Dar anksčiau — šešis. Daugelio tų žmonių aš neprisimenu. Telaimina juos Dievas, jie manęs niekada nepamirš.

Dėl sulaikyto kvėpavimo venos iškilo į paviršių. Veidas raudonas ir dega. Prakaitas teka nuo kaktos. Nuo prakaito sudrėksta marškiniai nugaroje. Rankomis laikausi už gerklės, rodydamas universalų dusimo ženklą. Aš gaunu gimtadienio atvirukus iš žmonių, kurie net nekalba angliškai.

Pirmąsias kelias sekundes visi laukia kol kas nors kitas puls gelbėti ir taps didvyriu.

Denis tiesia šakutę į mano kepsnį.

Laikydamas rankas ant gerklės, pasislenku ir spiriu jam į koją.

Rankomis trukteliu kaklaraištį.

Išplėšiu apykaklės sagą.

Denis sako: „Ei, biče, skauda?

Indų surinkėjas atsitraukia. Jis ne didvyris.

Smuikininkas ir vyno padavėjas spokso ištempę kaklus.

Iš kitos pusės moteris trumpa juoda suknele braunasi per minią. Skuba man į pagalbą.

Dar iš kitos pusės vyras nusivelka vakarinį švarką ir puola pirmyn. Kažkur rėkia moteris.

Tai niekada ilgai neužtrunka. Visas nuotykis tęsiasi ilgiausiai vieną ar dvi minutes. Puiku, nes maždaug tiek laiko galiu sulaikyti kvėpavimą pilna burna maisto.

Mano pirmas pasirinkimas buvo pagyvenęs vyriškis su didžiuliu auksiniu laikrodžiu, kuris galėtų mus išgelbėti ir apmokėti sąskaitą.

Mano asmeninis pasirinkimas būtų maža juoda suknelė, nes jos papukai gražūs.

Net jei tektų patiems susimokėti už pietus, manau, jog kartais reikia šiek tiek pinigų išleisti, kad galėtum užsidirbti.

Kimšdamas maistą į burną, Denis sako: „Kodėl elgiesi taip vaikiškai?

Aš dar kartą pasilenkiu ir spiriu jam.

Taip elgiuosi, kad sugrąžinčiau nuotykį į tų žmonių gyvenimą.

Taip elgiuosi, kad sukurčiau didvyrį. Patikrinčiau žmones.

Kokia motina, toks ir sūnus.

Elgiuosi taip dėl pinigų.

Kažkas išgelbsti gyvybę ir pamilsta tave amžiams. Yra toks senas kinų paprotys — jeigu išgelbsti kam nors gyvybę, esi atsakingas už tą žmogų visą gyvenimą. Kaip už savo vaiką. Visą likusį gyvenimą tie žmonės rašys man. Siųs atvirukus metinių proga. Gimtadienio proga. Siaubas, kokia daugybė žmonių mąsto vienodai. Skambina telefonu sužinoti, ar gerai jautiesi, gal tau reikia padrąsinimo. Ar grynųjų.

Pinigai man reikalingi ne palydovėms išsikviesti. Mamos išlaikymas Šv. Antano globos centre kainuoja apie tris gabalus per mėnesį. O šitie gerieji samariečiai leidžia man išgyventi. Viskas paprasta.

Pasirodydamas esąs silpnas, įgyji galią. Nes leidi žmonėms pasijusti stipriais. Gelbsti žmones, leisdamas jiems gelbėti tave.

Tereikia būti gležnu ir dėkingu. Būk nelaimėliu.

Žmonėms reikia būti už ką nors viršesniais. Būk menkysta.

Žmonėms reikia kam nors siųsti čekius Kalėdų proga. Būk vargšu.

LABDARA nėra tinkamiausias žodis, bet jis pirmiausia ateina į galvą.

Esi jų drąsos įrodymas. Liudijimas, kad jie didvyriai. Jų sėkmės įrodymas. Taip elgiuosi, nes visi trokšta išgelbėti žmogaus gyvybę stebint šimtams žiūrovų.

Aštriu peilio galiuku Denis ant baltos staltiesės piešia patalpos architektūrą, atbrailas ir apdailą, įtrūkusius frontonus virš durų, piešia visą laiką kramtydamas. Jis pakelia lėkštę ir tiesiog susižeria į burną visą maistą.

Norėdamas atlikti tracheotomiją, turi susirasti įdubą po Adomo obuoliu tiesiai virš kremzlės. Peiliu padaryk pusės colio ilgio horizontalią įpjovą, tada ją praskėsk ir įkišk pirštą. Įstatyk vamzdelį, geriausiai tinka kokteilio šiaudelis arba pusė šratinuko.